Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kriminalinių koalicijų metas

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Balandžio 18 dieną paskelbta, kad teisėjų garbės teismas priėmė nutarimą dėl teisėjos Neringos Venckienės – rekomenduojama šią kaunietę teisėją atleisti iš pareigų. Toks teisėjų sprendimas sukėlė pasipiktinimo bangą visuomenėje – įvairūs pilietiniai judėjimai renka parašus už tai, kad teisėja nebūtų atleista. Rengiamasi organizuoti ir pilietines protesto akcijas, kuriose bus reikalaujama nutraukti N. Venckienės persekiojimą ir pasisakoma už esmines reformas, taip pat ir Prisiekusiųjų teismo įvedimą.

Visuose Lietuvos miestuose ir rajonuose suformuotos vietos valdžios struktūros. Kai kuriuose miestuose susiformavo kriminalinės koalicijos. Štai Panevėžyje nuverstas meras V. Satkevičius, o į valdžią atėjo už įvairius nusikaltimus teisti asmenys, už kurių stovi įtakingi globėjai – oligarchas „Šlipsas“ ir dar keli šešėliniai magnatai. Kaune padėtis panaši – miesto valdžią po naktinių derybų suformavo marga koalicija, kurioje lemiami buvo Darbo partijai priklausančių tarybos narių balsai. Padėtis įdomi – miesto taryboje yra 41 narys, o Kauno meru tapo Liberalų sąjūdžio atstovas R. Mikaitis, kurio partija taryboje turi tik tris mandatus. Tokia „demokratija“ stebina žmones ir akivaizdžiai parodo, kad Lietuvos politikos olimpe dažnai viską nulemia užkulisiniai sandėriai, o rinkėjų valia lieka antrame ar trečiame plane. Ir Vilniaus valdžios suformavimą nulėmė Darbo partijai priklausančių tarybos narių valia. Bet jų apsisprendimas nebuvo savarankiškas – Vilniaus valdžios formavimą iš esmės sprendė už finansines machinacijas teisiamas Darbo partijos lyderis V. Uspaskichas. Į visų didmiesčių valdančiąsias koalicijas įeina kriminalinės Darbo partijos atstovai. Jų balsai buvo „auksiniai“ ir iš esmės nulėmė valdžios koalicijų susiformavimą. Tai, kad Lietuvos didmiesčiuose ir kai kuriuose rajonuose įsigali kriminalinės koalicijos, nėra atsitiktinis reiškinys. Ir centrinės valdžios formavimui didžiulę įtaką turi oligarchinės struktūros. Daugelį įtakingų politikų jau visą dešimtmetį finansuoja garsioji „Dujotekanos“ korporacija, „Jurgena“ ir kitos Gariūnų turgavietę valdančios bendrovės, „Rubicon“ korporacija, „Geonafta“, EBSW klanas ir dar kelios oligarchinės struktūros. Gariūnus valdančios bendrovės „Jurgena“, „Posūkis“ ir „Gerūda“ – labai paslaptingos. Šių įmonių oficialūs pagrindiniai savininkai yra statytiniai, o faktiniai savininkai – keli oligarchai ir įtakingi šešėliniai klanai. Gariūnų turgų globoja ir kai kurie įtakingi socialdemokratų partijos nariai.

Tuo atveju, jei oligarchinės kriminalinės struktūros finansuoja politikus ir oficialios valdžios struktūros tampa oligarchijos dalimi, didelė dalis valstybės biudžeto lėšų yra išgrobstoma, o kai kurie įstatymai tiesiog nuperkami. Rusijos filosofas ir politologas S. Kurginianas teigia: „Korupcija yra atsilikusios oligarchinės sistemos variklis. Jei klesti korupcija, didžiulę galią įgyja tarpusavyje artimai susiję oligarchai ir stambių kriminalinių gaujų vadeivos“. Lietuva per pastaruosius dešimt metų patyrė didžiulius išbandymus – iš XXI amžiaus grįžome į XIX amžių, link feodalizmo laikų. Štai 1922–1925 metais Lietuvoje buvo įvykdyta žemės reforma: daug žemės paimta iš stambių žemvaldžių ir išdalinta bežemiams ir mažažemiams ūkininkams. O dabar vėl atsikuria latifundijos (3–10 tūkstančių hektarų siekiančios žemės valdos), o latifundijų savininkai su savo samdomais darbuotojais dažnai elgiasi kaip su vergais. Ir pensininkai Lietuvoje skirstomi į paprastus pensininkus ir privilegijuotus. Paprasti tegauna 500–900 litų pensijas, privilegijuoti – nepalyginamai didesnes sumas. Kai kurie buvę teisėjai gauna net 6–7 tūkstančių litų pensijas. O komunistinės nomenklatūros veikėjai gauna 1300–1800 litų senatvės pensijas ir dar 880 litų personalines pensijas. Kiek gauna paprasti pensininkai, mūsų skaitytojai puikiai žino.

Kriminalinių koalicijų formavimas siejasi su milijonais iš „juodųjų kasų“. Ir tokią padėtį iš esmės pakeisti bus galima tik tada, kai bus pažabota klestinti korupcija. O korupciją įmanoma pažaboti per keletą metų, tai įrodo ir įvairių pasaulio valstybių pavyzdžiai. P. Eigeno knygoje „Korupcijos tinklas“ rašoma: „Vis daugiau šalių seka Skandinavijos valstybių vyriausybių pavyzdžiu ir imasi priemonių didesniam skaidrumui pasiekti. Nuo Čilės iki Pietų Korėjos ir Taivanio internetas naudojamas vis dažniau, kad informacija apie svarbius įstatymų priėmimo procesus taptų visiems prieinama. Pastebiu, kad kai kuriose Rytų ir Vidurio Europos valstybėse politikai yra praradę pasitikėjimą. Kova su korupcija turi daug laukų. Svarbūs pilietinės visuomenės pagalbininkai – žurnalistai, kurie nebijo atskleisti netvarką ir mini konkrečius korupcijos faktus bei korumpuotų politikų ir pareigūnų pavardes“.

© 2011 „XXI amžius“