Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Ar kas išdrįs sumažinti socialinę atskirtį Lietuvoje?

Nors jau skaičiuojame 22-uosius nepriklausomos Lietuvos metus, tačiau kažkas pas mus yra negerai. Daug rašoma ir kalbama, kad Lietuva išsivaikščioja, nyksta, net prognozuojama, kad po kokių 50 metų didžiąją dalį gyventojų sudarys ne lietuviai. Pavyzdžiui, Panevėžyje kasmet uždaroma po vieną vidurinę mokyklą. Kodėl taip yra? O gal geriau laikytis stručio politikos – įkišti galvą į smėlį ir negadinti nuotaikos...

Neieškoma būdų, kaip išeiti iš tokios sudėtingos padėties. Kadaise klausėme Maskvos komandos, dabar šokame pagal Briuselio muziką. Anksčiau „tylūs opozicionieriai“ net persistengė dėl apdovanojimų iš Kremliaus griaudami viensėdijas ir suvarydami kaimo žmones į ankštas gyvenvietes ar išvis išgindami juos iš gimtųjų vietų į nenatūraliai augančius miestus. Tad nemažai žmonių būdavo apgyvendinami bendrabučiuose, kuriuose prasidėdavo „naujas gyvenimas“ (įtikinamai parodytas kino filme „Duburys“, pastatytame pagal to paties pavadinimo rašytojo Romualdo Granausko romaną), kai buvo žlugdoma krikščioniška moralė, kuriamas naujas žmogus – homo sovieticus.

Lietuvai tapus nepriklausoma, žinoma, ir ne be tų pačių buvusių ir nepražuvusių „tylių opozicionierių“, kaip ypač „patyrusių“, pagalbos ir Panevėžyje sunaikinta vietinė pramonė: cukraus ir daržovių fabrikai, spirito gamykla ir kitos įmonės. Juk dauguma jų buvo statyta dar prieškario laikais, atsižvelgiant į tai, kad Lietuva – vis dėlto žemės ūkio kraštas. Todėl dabar matome, kaip pasikeitė Panevėžio zonos kraštovaizdis: nebėra didžiulių cukrinių runkelių laukų ir pan. Kas gali paneigti, kad ir dėl tos priežasties smarkiai išaugo bedarbystė ir Panevėžio mieste, ir aplink jį – kaimiškose vietovėse. Tai viena.

Antra. Panevėžys ir apskritai Lietuva nyksta ir dėl sveiku protu nesuvokiamos socialinės atskirties: vieni pinigų nebeskaičiuoja (net sako, ačiū Dievui, kad to nereikia daryti), kiti – vos galą suduria su galu, net žudosi ar net žudo kaimo senolius, keliauja svetur ieškoti laimės. Lietuvoje po kiekvienų rinkimų keičiasi valdžios. Pavyzdžiui, dabar Panevėžyje vėl paskelbta „nauja kryptis – į kairę“. Deja, kai įsigilini į tos „krypties“ politines asmenybes, prisimeni jų ankstesnius darbus, peršasi išvada – vargu ar bus padarytos rimtos išvados. Juk ne kartą tuo jau įsitikinta. Atrodo, valstybėje nebėra protingų ir dorų žmonių, kurie atėję į valdžią, pradėtų normaliai dirbti Lietuvai, o ne puikuotųsi privilegijomis.

Mūsų brangioje tėvynėje gausu vadinamųjų politinių partijų, o kokia iš jų nauda? Prieš rinkimus visos daug žada, o po jų iškart – tik šokis su kardais stumdantis prie valdžios lovio dėl postų. Beje, gerai vertinamų... pinigais (na, o Mamona – tai daugelio jų dievas). Net yra partija „Tvarka ir teisingumas“, o kokia ten tvarka? Yra ir LSDP, bet jos politika tikrai ne socialdemokratiška. Apie visokius liberalus jau nėra ką ir kalbėti, bent mano supratimu. Nors, tiesa, pasitaiko ir ten žmoniškų dalykų. Užtat žmonės būna apvilti, prieš naujus rinkimus ieško gelbėtojų. O jų atsiranda. Štai prieš neseniai įvykusius rinkimus į savivaldą apsireiškė Krikščionių partija. Tačiau, ačiū Dievui, visokiems žiemeliams ir panašiems žmonių jau nebepavyko suvilioti.

Mano (ir ne tik!) galva, būtų didelė garbė, pavyzdžiui, kad ir TS-LKD, jeigu ji imtų ir apšautų socdemus – įvestų Nekilnojamojo turto (NT) ir Progresinius mokesčius. Kodėl baiminamasi, vis bandoma aiškintis ir teisintis: pas mus dar per mažai gaunančių didelius atlyginimus, dėl to išgąsdinsim užsienio investuotojus ir pan. Aš manau taip: jeigu žmonės jus išrinko, tai ir dirbkite Lietuvai. Kad rinkėjai aiškiai matytų jūsų siekį pagerinti ne tik jų materialinį būklę, bet ir moralinį klimatą Lietuvoje. Juk Lietuva – tai jos žmonės. Nebijokim žodžio lietuviai – nebus jų, nebus ir Lietuvos, liks tik teritorijos pavadinimas. Juk puikiausiai matome, kokios jėgos priešinasi tokioms permainoms: Lietuvos laisvosios rinkos institutas, įvairūs oligarchai ir jų užtarėjai, kuriems „paprasti“ žmonės – nė motais.

Juk NT ir progresiniai mokesčiai yra ir JAV. Jau nekalbant apie absoliučią daugumą ES valstybių. Nesilankstykime kad ir 2–3 procentams turčių, per vieną naktį tapusių milijonieriais. Jeigu save laikome krikščionimis, tai ir elkimės pagal Dekalogą. Būtų gerai, kad, tarkime, LKD sparnas TS-LKD partijoje pirmasis turėtų išdrįsti parodyti, kad tarnauja visai tautai – darbais, o ne žodžiais, t. y. siekia sumažinti socialinę įtampą, puoselėti krikščioniškąsias vertybes.

Daugelį papiktino neseniai LSDP pasiūlytas Progresinių mokesčių sistemos modelis, būtent: uždirbantiems iki 48 tūkst. Lt per metus – mokestis 15 proc., nuo 48 iki 120 tūkst. – 33 proc., daugiau kaip 120 tūkst. – 40 proc. Nereikia didelės išminties, kad suprastum – juk tai cinizmo viršūnė! Argi ne taip, ponas V. Andriukaiti?

Palyginimui pateikiu Australijos progresinių mokesčių sistemą, dėl kurios sutaria visos partijos, būtent: esant metinėms pajamoms iki 15 tūkst. AUD – nėra jokio mokesčio; nuo 15 iki 30 tūkst. – 25 proc.; nuo 30 iki 50 tūkst. – 30 proc.; nuo 50 iki 75 tūkst. – 37 proc.; nuo 75 iki 100 tūkst. – 43 proc.; 100 tūkst. ir daugiau – 47 proc.

Štai kur socialiai orientuota politika! Argi negalima iš tokių pavyzdžių pasimokyti ir Lietuvos valdžioms?..

P. S. Nesuprantu, kodėl Krikščionių partijos atstovai LR Seime neseniai balsavo prieš tai, kad Lietuvos lenkai ar rusai geriau išmoktų lietuvių kalbą, Lietuvoje būtų daugiau vienybės? Bet tai kita tema – tačiau taip pat labai svarbi Lietuvos valstybei.

Doc. dr. Vytautas Venckevičius

Panevėžys

© 2011 „XXI amžius“