|
Lietuviui apgaudinėti lietuvį nuodėmė
Gintaras Visockas
Neseniai lankiausi Lietuvos migracijos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos būstinėje Vilniuje reikėjo pasikeisti pasą. Stoviniuodamas ilgokoje eilėje atsitiktinai išgirdau piktoką kažkokios Anos ir Informacinio skyriaus darbuotojos ginčą. Ne itin švariais treningais apsirengusi Ana labai emocingai piktinosi, kad jos dokumentuose vardas įrašytas lietuviškai, o ne su dviem n. Žodžiu, Ana reikalavo, kad jos vardas pase ar tapatybės kortelėje būtų užrašytas būtent taip, kaip geidžia jos širdis Anna. Informacinio skyriaus darbuotoja pareiškė, jog tai neįmanoma, nes lietuviškos taisyklės leidžia įrašyti tik vieną n. Treninguota Ana nusileisti nė neketino nepatenkinta nuskubėjo skųstis Migracijos tarnybos vadovams.
Net nežinau, kaip derėtų traktuoti šį iš pirmo žvilgsnio nekaltą konfliktą. Pabandykime įsivaizduoti kiek kitokią situaciją. Štai lietuvis Varšuvoje kelia triukšmą reikalaudamas, kad jo pavardė ir vardas lenkiškuose pasuose būtų rašomas pagal lietuviškas taisykles, be jokių šnypščiančių raidžių. Tokia situacija tikriausiai neįmanoma. Lenkijos sostinėje toks nacionalistas čia pat būtų pastatytas į vietą. Visai nenustebčiau, jei toks lietuvis būtų net nuvežtas į psichiatrijos ligoninę. Tokią situaciją tikriausiai sunku įsivaizduoti ir Maskvoje. Rusijos FSB tokį lietuvį už viešosios tvarkos pažeidimą greičiausiai dar uždarytų į daboklę. Vilniuje tokios išdaigos įmanomos.
Tokia lietuvių reakcija, žinoma, byloja, kad esame mandagūs, pakantūs, tolerantiški, išsilavinę. Bet kartu iškyla klausimas: o kur mūsų nacionalinė savigarba? Jokiu būdu nesakau, kad tą Aną derėjo deportuoti iš Lietuvos ar pradėti ją koneveikti ar stumdyti. Bet jei Ana drįsta valstybinėje institucijoje pareigūnei draskyti akis, vadinasi, Lietuvos valstybė daro kažką ne taip. Jei mūsų valstybė elgtųsi taip, kaip privalu, tokių pretenzijų iš viso niekada nebūtų. Tiesiog treninguotai Anai net mintis nešautų į galvą reikalauti išskirtinių teisių.
Bet keisčiausia tai, kad gavęs naują, labai gražų ir modernų pasą, nepuoliau pretenzijų reikšti ir aš, šių eilučių autorius. Kuo skiriasi naujasis pasas nuo senojo? Ogi naujojo dokumento puslapiuose nėra įrašyta tautybė. Žinoma, tai ne pasaulio pabaiga. Ypač jei žvelgsime liberalo akimis. Bet, prisipažinsiu, tai ne itin maloni smulkmena. Pasijutau taip, tarsi būčiau praradęs kažką svarbaus. Nors tai, kad naujuose dokumentuose nebus žodžio lietuvis, žinojau iš anksto. Žinojau, ir su tokia nuostata buvau susitaikęs. Bet, atvirai kalbant, man būtų tūkstantį kartų maloniau, jei pase atsirastų vietos ir nuorodai apie tautybę. Kas, kodėl išmetė šį mano asmens apibūdinimą? Kam trukdo mano lietuviškumas?..
* * *
Nejučiom prisiminiau prieš keletą metų Vilniuje įvykusį pokalbį su čečėnų rašytoju Vahidu Jelchojevu. Šiandien šis garbaus amžiaus sulaukęs čečėnas gyvena Prancūzijoje. Lietuvoje keletą metų pragyvenęs musulmonas buvo labai pamilęs mūsų kraštą. Jam čia viskas buvo gražu: ir bažnyčios, ir gamta, ir Vilniaus senamiestis, ir mūsų šviesiaplaukės merginos. Denio Muchamado slapyvardžiu pasirašinėjantis čečėnas nuolat kartojo, jog jei žemėje yra rojus, tai jis yra čia, Lietuvoje. Bet V. Jelchojevas perspėjo, kad kur kas gausesnės, įžūlesnės tautos, jo manymu, nori mus, lietuvius, išstumti iš šio rojaus. Kitoms tautoms reikia šios žemės, todėl jos daro viską, kad mes, lietuviai, prarastume nacionalinę savigarbą, nebegerbtume vyresniųjų, savo tikėjimo, nebegimdytume vaikų, kurtume mišrias šeimas. Taip prieš keletą metų Vilniuje kalbėjo čečėnas V. Jelchojevas. Bet jo žodžių tada niekas neišgirdo, jo pozicijos niekas viešai nepalaikė. Gal prisibijojo, jog taip kalba musulmonas? Gal pabijota rusiškos propagandos, esą visi čečėnai teroristai ir nusikaltėliai? Čečėnas pasijuto niekam čia nereikalingas ir išvažiavo.
Apie lietuvių tautai iškilusius pavojus šiandien jau kalbame visi. Na, ne visi. Tie, lietuviai, kurie pataikauja Varšuvai ar Maskvai, vis dar intensyviai ieško lietuviškų klaidų. Girdi, lenkai galbūt nebūtų tokie atžarūs, jei lietuviai būtų padarę kokių nors papildomų reveransų.
* * *
Kokią naudą duoda tokie pataikavimai, nereikia aiškinti. Todėl noriu padėkoti Lietuvos religijotyrininkui, mitologui, filosofui, humanitarinių mokslų daktarui Dainiui Razauskui už jo puikų straipsnį Tikrovė tikrina, ar verti mes išlikti, šiomis dienomis pasirodžiusį Respublikos priede zalgiris.org. Kiekvienas straipsnio sakinys tarsi sentencija, konkrečiai įvardijanti dabartinę mūsų, lietuvių, būseną. Taip, Maskva tiesiog nori sunaikinti Lietuvą ir tas dvi elektrines stato kaip tik dėl to. Taip, ta elektrinė tai bomba, gerklėn įremtas peilis. Blogiausia, kad ir vieniems, ir kitiems kozirius į rankas įduodame mes patys, visiškai praradę nuovoką tarpusavio kivirčuose. Atominių elektrinių statyba Lietuvos pašonėje galbūt net baisesnė nelaimė, nei šiandien visu aštrumu iškilusios lenkiškos pretenzijos dėl nelietuviškų pavardžių rašymo, gatvių pavadinimų Vilniaus krašte ar lenkiškų mokyklų tinklo plėtimo. Filosofas D. Razauskas turi vilties, kad Lietuvai kenkianti Varšuva ir Maskva taps tuo postūmiu, kuris užsisapnavusią prieš veidrodėlį Lietuvą privers dirbti, priešintis, tobulėti. Filosofas įsitikinęs, jog lietuviams nuolat reikalingas smulkus tironas, neleidžiantis nei aptingti, nei nukrypti į šunkelius, kad iškylantys sunkumai ir grėsmės gali katalizuoti valstybės raidą, pažadinti iš letargo, paskatinti susitelkti. Todėl jis neatmetąs ir optimistinio požiūrio į lenkų ir atominės elektrinės keliamas problemas.
Bet ką daryti, jei norime pasauliui pademonstruoti, jog esame verti išlikti?
* * *
Čia derėtų prisiminti pokalbį su projekto Aš Lietuvai koordinatoriumi Tomu Girdzijausku. Londone jau senokai gyvenantis T. Girdzijauskas pabrėžia, kad Lietuva sunkiai serga. Aiškiau jau nebegali būti: netikėtai atėjusi nepriklausomybė atnešė ir daug sunkumų, su kuriais susidūrę lietuviai staiga pasimetė, nebežino, ko imtis. T. Girdzijausko vadovaujamo projekto tikslas pirmiausiai išsiaiškinti, kokias negeroves lietuviai įvardina kaip pačias svarbiausias bėdas, o paskui bus ieškoma išeičių iš konfliktinių situacijų. Projekto iniciatoriai jau surinko per keturis tūkstančius pasiūlymų, ką reikėtų daryti pirmiausiai susidarius tokiai apverktinai padėčiai. Iš kelių tūkstančių pasiūlymų atrinkti keli šimtai aktualiausių, konkrečiausių variantų.
Pavyzdžiui, neužtenka pasakyti, esą lietuvis lietuviui priešas. Būtina svarstyti, kodėl lietuviai tarpusavyje nesutaria net dėl pačių svarbiausių dalykų. Taip pat būtina išsiaiškinti, ką privalome daryti, jei nuoširdžiai trokštame tapti vieningesni, solidaresni. Juk lietuvio priešiškumas lietuviui nėra įgimta mūsų charakterio savybė. Ją mums primetė. Nereikia atmesti versijos, jog Lietuva specialiai skaldoma ir iš Vakarų, ir iš Rytų. Todėl visos Lietuvos institucijos, įskaitant ir užsienio reikalų ministerijas, ir prezidentūras, privalo ieškoti veiksmingų priešnuodžių. Projekto Aš Lietuvai iniciatorius, duodamas interviu Tautos ateities forumo būstinėje, pabrėžė, jog nebūna padėties be išeities. Jis mano, jog Lietuvai nereikia bijoti jokių sunkumų ir jokių priešų, kadangi tik konfliktas su priešininku skatina tobulėti.
T. Girdzijausko įsitikinimu, lietuviams svarbu turėti bent keletą globalinių, svarbių, aukštų tikslų, nes be jų neįmanomas aukštesnis vieningumo lygis, nes tokių uždavinių neturinti tauta gali tik tūpčioti vietoje. Lietuviams labai svarbu lavinti savąjį charakterį. Į šį lavinimą turėtų būti įtrauktos ir pamokos, jog lietuviui nedera apgaudinėti lietuvio. Lietuviai privalo mokytis gyventi, dirbti, mokytis ne kaip individai, o kaip didelio kolektyvo atstovai. Žodžiu, šiandien lietuviams reikalingas ne tiek individualumas, kiek kolektyviškumo jausmas ir samprata. Ir čia nėra nieko bendro su sovietiniu kolektyviškumu.
Lietuva yra Europos civilizacijos dalis. O Europa šiandien miršta ir nyksta. Jei europiečių šeimos nepradės daugiau auginti vaikų, Europos civilizacijos laukia neišvengiama mirtis. Bet šios problemos konstatavimas neduos jokios naudos, jei europiečiai neišsiaiškins, kodėl jie nebeaugina vaikų ir ką derėtų padaryti, jog europiečiai užsimanytų kurti gausias šeimas.
T. Girdzijauskas įsitikinęs, jog kadaise Sovietų Sąjungoje buvome pirmieji, o štai Europos Sąjungoje paskutinieji. Bet ši ne itin maloni žinia reiškia tik tiek, kad visi bendromis jėgomis privalome išryškinti tas savybes, kurios leido SSRS teritorijoje tapti lyderiais, o ES teritorijoje nukristi iki pat dugno. Jei britai ir japonai yra atlikę savo nacionalinio charakterio auditą ir supratę, kur jų stipriosios ir silpnosios vietos, lietuviams tokius dalykus dar privalu išsiaiškinti.
* * *
O toks auditas jau ir dabar akivaizdus. Pirmiausiai reikia įsisąmoninti: lietuviui apgaudinėti lietuvį turėtų būti didelė nuodėmė. Lietuvis privalėtų vadovautis geležine taisykle: saviškio apmauti negalima, saviškiui privalu bet kokiu atveju padėti. Šia nuostata vadovaujasi visos bent kiek sėkmingiau besivystančios nacijos. Pavyzdžiui, žydai. Žinoma, ir Izraelyje pasitaiko išimčių. Ir musulmonai nėra tokie vieningi kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tačiau kitos tautos labiau įsisąmoninusios pagrindinę, sėkmę bylojančią nuostatą: savų apgaudinėti negalima. Tada bus nebaisi ir Maskva, norinti tiesiog sunaikinti Lietuvą.
© 2011 XXI amžius
|