|
Taikos šalies paliesti
Renata Vanagaitė SSC
Tada vilkas viešės pas avinėlį, leopardas guls greta ožiuko. Veršis ir liūtukas maitinsis kartu: juos prižiūrės mažas vaikas
(Iz. 11,6) Ši taikos oazė ne pasaka ir ne sapnas. Dar daugiau tai mūsų žemėje ir mūsų laike randama tikrovė.
Birželio 25-ąją švęsime džiugų ir didingą Taikos Karalienės apsireiškimų Medžiugorjėje trisdešimties metų sukaktį. Žmonijos istorijoje tai vienintelis atvejis kelis dešimtmečius besitęsiantys Dievo Motinos apsireiškimai. Per Ją visas Dangus atkakliai ir kantriai beldžiasi į mūsų širdis.
Sudėtinga bandyti paprastai išsakyti Medžiugorjėje patirtus išgyvenimus. Jautru. Tikra. Pilna ramybės. Šviesu. Gera. Neapsakoma
Pojūtis, jog Dievas labai arti. Patirtis, jog Mama neapsakomai myli. Tuštėjantis nosinių pakelis. Džiaugsmo ašaros. Maldininkų keliais ir žaizdotom kojom nugludinti rusvi Podbrdo akmenys, karštai besimeldžiančių jaunų žmonių pirštai, varstantys įvairiaspalvius rožinius. Už nesibaigiančių kalnų besikaupiantis lietus, ateisiantis nuplauti kaitros dulkelių. Kaimyninėj parduotuvėlėj švelniai skambantis giesmės įrašas: Pogliedai nas// Utiešy nas
Šie akcentai pernelyg blankūs išreikšti tikrovę. Blankūs, kaip ir nesėkmingi dailininkų bandymai pagal vizijas mačiusių pasakojimą nupiešti neapsakomą Dievo Motinos grožį ir iš Jos akių trykštančią meilę. Tris dešimtis metų kasdien pasitikti ateinančią Dievo Motiną, o Jos mylinčiose akyse telpančią visą Dangaus pilnatvę. Jei danguje būtų įmanoma pavydėti, tai Gvadelupės Jonas, Lurdo vargšų dukrelė Bernadeta ir Fatimos vaikai tikriausiai taip ir padarytų. Tačiau dar didesnė laimė nemačius dovanoti Jai brangiausią dovaną širdingą tikėjimą. Nuolat Ją nešiotis savo širdyje ir pakviesti į kasdienybę. Kūrenti ugnį, parsivežtą akyse iš Medžiugorjės. Puoselėti didžiulį norą dirbti Jos vynuogyne, nešiojantis širdyje penkis akmenėlius: maldą, pasninką, išpažintį, gyvenimą Šventuoju Raštu ir Eucharistija.
Sugrįžusius iš ten vienija nenugalimas noras pasakyti sutiktiems žmonėms: rinkitės laimę rinkitės Jėzų ir visą Dangų, randamą Medžiugorjėje, važiuokite ten, leiskitės paliečiami...
Tyliai, jautriai ir švelniai, reikliai, bet su neapsakoma meile aidi širdyje Dievo Motinos kvietimas iš Medžiugorjės. Niekas nežino, kiek liko palaimintų dienų, kol Jos kojos lies mūsų planetą, bet vaikai žino, kad Mama niekada jų nepaliks. (Mano akys ir širdis bus čia ir tada, kai nebeapsireikšiu.)
Kai būna sunku, stengiuosi prisiminti Jos žodžius: Jei žinotumėte, kokia didelė yra mano meilė jums, verktumėte iš džiaugsmo. Ir kartėlis nublanksta mintyse pražydus Medžiugorjės prisiminimams. Kartais pagalvoju: Brangioji Dievo Motina, kaip Tau turėjo būti sunku juk Tu gyvendama žemėje neturėjai to, ką turiu aš turiu TAVE
Laimingi, taikos šalies paliestieji.
© 2011 XXI amžius
|