Kultūros zona

Naujienų vaivorykštė

„Kupolė“ įrašė plokštelę „Linksmos partizanų dainos“

Genovaitė BALIUKONYTĖ

„Kupolė“ per Jonines dainuoja Marcinkonyse Nuotrauka iš „Kupolės“ ansamblio archyvo

Lietuvos veterinarijos akademijos (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos) folklorinis ansamblis „Kupolė“, vadovaujamas docento Antano Algirdo Bernatonio, vasario mėnesį išleido trečią kompaktinę plokštelę „Lietuvos partizanų linksmos dainos.“ Ansamblis jau yra išleidęs kompaktines plokšteles: „Lietuvos partizanų dainos“ (2005) ir „Gražiausios dainos“ (2001) bei įrašęs keturias garsajuostes (1992, 1995, 1997, 1999).

Pasak „Kupolės“ vadovo A. Bernatonio, ansamblio ištakų reikėtų ieškoti praeito amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje. „Pirmas mūsų koncertas įvyko1983 metais per Jurgines. Tada grupelė studentų atliko devynias dainas, – pasakojo ansamblio įkūrėjas. – Burtis į ansamblį pradėjome 1982 metų rugsėjį. Tais metais atėjau dėstyti į akademiją (A. Bernatonis pagal profesiją yra veterinarijos gydytojas) ir radau grupelę žmonių, kurie patriotinių jausmų vedini jau dainuodavo. Kadangi nuo vaikystės mėgau dainuoti, tai ir vėliau dainos nepamiršau, net ansamblį jau buvau įkūręs buvusioje darbovietėje, Kaišiadoryse. Ten dirbau Veterinarijos institute, kur gyniausi aspirantūros darbą. (Anksčiau tame institute buvo atskiri moterų ir vyrų ansambliai, aš juos sujungiau ir tapau naujojo folklorinio ansamblio pirmuoju vadovu. Dabar tas ansamblis Kaišiadoryse vadinasi „Verpeta“.) Kaip turintis šiokią tokią patirtį, ėmiausi ansamblį organizuoti ir Veterinarijos akademijoje, tapau jos įkūrėju ir iki šiol vieninteliu vadovu. Jį suburti nebuvo sunku, nes folklorinis ansamblis tada buvo savotiško prestižo reikalas. Pasakyti, kad „dainuoju folkloro ansamblyje“ buvo savotiška rezistencija, nors tekdavo sudainuoti vieną kitą dainą ir partijai pašlovinti. Dainuojantys ansamblyje būdavo tarsi po padidinamuoju stiklu – sovietų valdžiai tokie ansambliai nelabai patiko, todėl buvo daug ideologinių trukdžių juos kuriant. Paprastai tokie ansambliai pirmiausia gimdavo kraštotyrininkų būreliuose, kaip neatsiejama jų dalis, o tik po to išaugdavo į atskirą vienetą. Apie 1986–1988 metus norinčių dainuoti susirinkdavo per 60 žmonių. Pakako jų ir atgimimo pradžioje, vėliau entuziastų ėmė mažėti. Dabar iš akademijos studentų dainuoti liaudies dainas nori tik vienas kitas (tarp 20 ansambliečių tokių tik du), kitiems nemadinga, neįdomu, jie randa patrauklesnių dalykų, todėl mylinčius dainą priimame ir iš kitur. Koncertuojame įvairiose šventėse ir renginiuose, rengiame labdaros koncertus mokyklose, ligoninėse, prieglaudose, kalėjimuose.“ Pasak vadovo, ansamblio repertuare – originalios lietuvių liaudies dainos: sutartinės, karo, vestuvių, raudos, apeiginės, pasilinksminimo ir liaudies žaidimai. Ansamblis daugiausiai koncertų (75) surengė 1986 metais. 1992 metais koncertavo Olandijoje vykusiame tarptautiniame folkloro festivalyje, žemės ūkio parodose Lenkijoje, Vokietijoje. 2009 metais koncertą surengė Prancūzijoje, o Žalgirio mūšio metinių proga koncertavo Italijoje. Geriausi ansamblio apdovanojimai – „Aukso paukštė“, gautas 2003 metais, o 2008 metais Kauno miesto kultūros ir meno premija už etninės kultūros ir paveldo puoselėjimą buvo paskirta ir pačiam ansamblio vadovui A. Bernatoniui. Jis yra išugdęs ne tik puikių liaudies dainų atlikėjų, bet ir parengęs ne vieną panašių folkloro ansamblių vadovą, kurie išplito po visą Lietuvą ir tęsia liaudies dainų puoselėjimo tradicijas. Tai tokių ansamblių, kaip „Vaizganta“ (Kuliai, Plungės r.), „Lakštingalėlė“ (Sitkūnų pagrindinė mokykla), „Verupė“ (Babtai) vadovai, o buvusi ansamblietė Jūratė dabar dirba net ne pagal Veterinarijos akademijoje įgytą specialybę, o pasisėmusi patirties ansamblyje vadovauja Zapyškio kultūros centrui.

Kaunas

© 2011 „XXI amžius“