2011 m. gegužės 4 d.
Nr. 33
(1913)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Ciniškas prokurorų ir teisėjų jėgos demonstravimas

Kaltinimai Eglei Kusaitei grindžiami duomenimis, surinktais pagal Rusijos terorizmo sampratą

Kiprijonas Tvirbutas

Eglė Kusaitė
Jono ČESNAVIČIAUS nuotrauka

Advokatas Valentinas Stungys
ir terorizmu kaltinama Eglė Kusaitė
Gintaro Visocko nuotrauka

Balandžio 28-ąją „Žinių radijo“ laidoje „Raktas“ buvo kalbama apie terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylą. Ar Lietuvos visuomenė žino, dėl ko įkalinta mūsų pilietė? Ar Lietuvos teisėsauga turi įrodymų, kad Eglė tikrai rengėsi susisprogdinti Maskvoje? Ar mūsų slaptosios tarnybos nepadarė klaidos, sutikdamos bendradarbiauti su Rusijos FSB? Juk kardomoji priemonė suėmimas gali būti skiriama tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. E. Kusaitės byloje nenustatyta jokių konkrečių, vienareikšmių duomenų, jog mergina įvykdė ar bandė surengti teroro aktą. Be to, E. Kusaitei reiškiami kaltinimai terorizmu prieštarauja Jungtinių Tautų (JT), Europos Sąjungos (ES) ir Lietuvos nacionalinei baudžiamajai politikai, grindžiamai žmogaus teisėmis į laisvę, nepriklausomybę, nacionalinio išsivadavimo judėjimą. Keista, bet kaltinimas terorizmu Lietuvos pilietei E. Kusaitei grindžiamas ir duomenimis, surinktais pagal Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso terorizmo sampratą, nepripažįstančią nacionalinio išsivadavimo judėjimo Čečėnijoje. Tai – esminis skirtumas tarp JT, ES, Lietuvos Respublikos ir Rusijos teroristinės veiklos apibūdinimų.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad duomenys, kaltinantys E. Kusaitę terorizmu, surinkti remiantis Rusijos BPK ir Rusijos Federacijos saugumo tarnybos (FSB), kurios pagal Lietuvos ir Rusijos tarptautinį susitarimą dėl bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose nėra proceso dalyvis, duomenimis. Tad vargu ar šie duomenys gali tapti pilnaverčiais įrodymais Lietuvos Temidei.

Akivaizdu ir tai, kad byloje gausu duomenų, gautų sąmoningai pažeidžiant BPK nustatytą tvarką. Tiksliau tariant, susidaro įspūdis, kad siekta reikiamo rezultato ignoruojant E. Kusaitės teises į gynybą, sąžiningą procesą, teisingą teismą.

Žodžiu, šioje rezonansinėje byloje – itin daug neaiškumų. Apie tai žurnalisto Audriaus Antanaičio laidoje „Raktas“ diskutavo Tautos ateities forumo pirmininkas dr. Algimantas Matulevičius, advokatas Kęstutis Stungys ir „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas. Diskusiją pateikiame šiek tiek sutrumpintą.

TAF pirmininkas dr. Algimantas Matulevičius: Tautos ateities forumas (TAF) prie Vilniaus apygardos teismo ir Prezidentūros rengia piketus, kuriuose gina terorizmu kaltinamą Eglę Kusaitę. Visų pirma, TAF niekad niekur nesakė, kad teismas, kuriame būtų išsamiai nagrinėjama šios merginos veikla, nereikalingas.

Mes taip pat niekad niekur nesame tvirtinę, kad palaikome teroristus ar terorizmą. Tačiau TAF reikalauja, kad ši klaipėdietė būtų teisiama atvirai, teisingai, sąžiningai, pateikiant konkrečius kaltės įrodymus. Tai – mūsų pagrindinis ir vienintelis reikalavimas. Jei E. Kusaitė pažeidė mūsų šalies įstatymus – bauskime ją. Bet bauskime už konkrečius, tikrai įrodytus nusikaltimus. Tuo tarpu žvelgdami į šią bylą mes nematome teroristų, kurie keltų pavojų, grupės. Kur tie teroristai? Kur neginčijami įrodymai, jog klaipėdietė išties priklausė teroristų grupei, mokėsi pasigaminti sprogmenis, ruošėsi važiuoti į Maskvą ne pas draugus pailsėti, o susisprogdinti?

Turiu teisę kelti šiuos klausimus, kadangi esu ne vienerius metus vadovavęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Tada man teko kuruoti ir struktūras, besigilinančias į terorizmo problematiką. Galiu atsakingai pareikšti: kovai su terorizmu buvo mestos solidžios pinigų sumos. Be abejo, terorizmo prevencija – būtina. Bet E. Kusaitės atvejis man, kaip buvusiam Seimo NSGK pirmininkui, daugiau nei keistas. Įtariu, kad bent jau nuo 2008 metų jos bendravimas su čečėnų tautybės žmonėmis buvo neatsitiktinis. Tie čečėnai, kurie draugavo su Egle, matyt, draugavo specialiai, nes dirbo mūsų saugumui. Eglei buvo duodami pinigai būtiniausioms pragyvenimo reikmėms, jai nereikėjo mokėti už nuomojamą butą. Kokiais tikslais ji buvo materialiai remiama, keblu pasakyti. Bet ši tendencija – akivaizdi. O mūsų teisėsauga net nebando rasti atsakymų į klausimą, kodėl slaptuosius agentus primenantys asmenys intensyviai globojo E. Kusaitę.

Antras keistas dalykas – tai uždarumas. Kodėl prokurorai bijo viešumo? Tereikia prisiminti, kaip neseniai Lietuvoje buvo nagrinėjama terorizmu įtariamo airio byla. Teismo posėdžiai buvo vieši. Trečia įtartina aplinkybė: E. Kusaitei kaltinimai grindžiami remiantis vien slaptųjų agentų parodymais. Todėl ir klausiu: ar galima objektyviai ištirti baudžiamąją bylą remiantis vien slaptųjų agentų parodymais? Demokratinėse, padoriose, žmogaus teises gerbiančiose valstybėse, mano supratimu,  negalima. Slaptieji agentai už savo darbą dažniausiai gauna atlygį, todėl jų pateikiami duomenys gali būti sudėlioti tendencingai, siekiant įtikti slaptųjų tarnybų vadovams.

Audrys Antanaitis, „Žinių radijo“ žurnalistas: Kodėl Lietuvos VSD bendradarbiavo su Rusijos FSB? Kas pirmieji pasiūlė savo paslaugas? Ar Lietuva nepažeidė savo pačios įstatymų, pradėdama bičiulystę su FSB?

A. Matulevičius: Toks bendradarbiavimas, kurį regime E. Kusaitės byloje, – neteisėtas. Be abejo, Lietuvos valstybinės institucijos turi palaikyti santykius su Rusijos atitinkamomis struktūromis – tai įpareigoja teisinės pagalbos su Rusija sutartis. Tačiau bendradarbiavimas mūsų įstatymuose labai griežtai apibrėžtas. Ten konkrečiai įvardinta, kas kam gali siųsti oficialius raštus ir paklausimus, teikti informaciją arba priimti slaptųjų struktūrų atstovus. Taigi bendradarbiauti gali tik mūsų Generalinė prokuratūra su jų Generaline prokuratūra ir tik mūsų Teisingumo ministerija – su Rusijos teisingumo ministerija. O štai mūsų VSD ir Rusijos FSB bendradarbiavimas – įtartinas. Bendradarbiaudami su Rusijos FSB mūsų saugumiečiai privalo neužmiršti, jog Lietuva priklauso NATO aljansui ir Europos Sąjungai, todėl savo veiksmus tokiuose sudėtinguose ir jautriuose klausimuose mes pirmiausiai privalome suderinti su NATO vadovybe. Juk FSB (lietuviškai – FST) niekad nebuvo draugiška Lietuvai. Ar FSB mums padėjo tiriant, pavyzdžiui, Viktoro Uspaskicho, Sausio 13-osios bylas?

Man sunku patikėti, jog E. Kusaitė galėjo suburti tegul ir nedidelę teroristinę grupuotę. Mes neturime įrodymų, ar tikrai kas nors ją mokino pasigaminti sprogmenis. Juk pasakyti, esą ji ruošėsi susisprogdinti – tai nieko nepasakyti. Kur įrodymai? Kur faktai?

A. Antanaitis: Ko iš E.Kusaitės norėjo tie čečėnai? Kodėl jai duodavo pinigų?

A. Matulevičius: Iš pradžių, mano supratimu, nebuvo jokių pinigų – tik meilės reikalai. E. Kusaitė susidraugavo su čečėnų jaunuoliu, kuris paskui dingo Rusijoje – greičiausiai žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. O po E. Kusaitės vizito į Vokietiją į šį žaidimą įsikišo ir VSD Klaipėdos skyrius, kurio darbuotojai merginos artimiesiems sakė: jūs dėl nieko nesijaudinkite, mergina mūsų žinioje, mes viską kontroliuojame. Todėl aš manau, kad mūsų VSD provokavo E. Kusaitę. Tiesiog byla buvo imituojama. Hipotetiškai svarstant galima paklausti: gal reikėjo įsisavinti kovai su terorizmu išleistus pinigus? O paskui jau atsirado FSB interesai. FSB iš šios bylos tikrai turėjo naudos. Atsimenate, kada viešai Lietuvoje prabilta apie terorizmu kaltinamą ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje įkalintą E. Kusaitę? Ogi tada, kai Maskvos metro susisprogdino keli savižudžiai. Tomis viešomis akcijomis buvo pakenkta Lietuvos reputacijai, suprask, ir Lietuvoje esama teroristų, siekiančių pakenkti Rusijai.

A. Antanaitis: Kokios teisinės procedūros pažeistos šioje byloje?

Advokatas Valentinas Stungys, ginantis Eglės Kusaitės interesus: Sudėtinga atsakyti į šį klausimą, kol teismas nepriėmė galutinio sprendimo. Bet bendraujant su E. Kusaite ir atidžiai skaitant šios bylos medžiagą susidaro įspūdis, jog išsamaus ir nešališko tyrimo iš viso nebuvo. Mano manymu, byla buvo kuriama dirbtinai. Čia ypač reikšminga pati bylos pradžia. Pirmoji teisminė instancija, kuri ėmėsi šios bylos, buvo Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas. Tačiau 2-asis apylinkės teismas pagal teritorinę kompetenciją neturėjo kištis į šios bylos reikalus. Šios bylos imtis privalėjo 1-asis Vilniaus miesto apylinkės teismas. Ši aplinkybė rodo, kad prokurorai ieškojo tinkamo teisėjo ir tokį teisėją surado. Kyla pagrįstas įtarimas, kad mūsų prokurorai puikiai žino, kur jiems reikia kreiptis, norint pasiekti savų tikslų, ir kreipiasi būtent ten, kur parankiausia, o ne ten, kur įpareigoja įstatymai.

Beje, mes dažnai sureikšminame VSD galias. Taip, šiuo konkrečiu atveju VSD davė rimtą postūmį. Mano supratimu, įtartiną, keistą, nepagrįstą. Tačiau be prokuratūros įtakos šios bylos nebūtų buvę. Čia pirmuoju smuiku griežia ne VSD, bet prokuratūra. Šiuo atveju neteisinu saugumiečių. Tiesiog pabrėžiu, jog mūsų saugumiečiai ir prokurorai dirba išvien.

Keista ir dar viena aplinkybė. Kodėl E. Kusaitės byla suskaldyta į dvi atskiras bylas. Prokuroras Justinas Laucius šią bylą išskyrė į Eglės ir čečėnų Magmadovų bylas. Nors Magmadovų byla neturi jokių perspektyvų, ji jau atiduota teismui. Bet šitaip prokuroras J. Laucius pasielgė neatsitiktinai: jam reikėjo, matyt, išsaugoti galimybę prieiti prie E. Kusaitės bylos ir dangstytis procesiniu įstatymu, skiriant, pavyzdžiui, sekimo priemones.

Žurnalistas Gintaras Visockas: Aš atkreipčiau dėmesį į dvi aplinkybes. Viena iš VSD prievolių – prevencija. Todėl man nesuprantama, kodėl mūsų saugumiečiai, jei E. Kusaitė išties rezgė teroristinius planus, jos neperspėjo – nesiėmė prevencinių užkardymų? Kodėl jos neišsikvietė ir nepareiškė: mes viską žinome. Jei VSD vadovybė būtų perspėjusi klaipėdietę, o ji vis tiek nesiliautų kūrusi teroristinių užmačių, tada viskas suprantama – pati kalta, kad neatsikvošėjo. Šiuo atveju prevencijos nebūta. Matyt, VSD vyrams buvo labai reikalinga ši byla. O jei byla reikalinga, vadinasi, sunku išvengti ir tendencingumų.

Taip pat nesuprantu, kodėl mūsų saugumiečiai nepasistengė E. Kusaitės sučiupti nusikaltimo vietoje, su įkalčiais? Pavyzdžiui, kodėl merginai neleista vykti į Maskvą? Kodėl nepalaukta, kada ji pasiims sprogmenį? Jei mūsų saugumiečiai kartu su Rusijos FSB atstovais ją, besiruošiančią susisprogdinti, sučiuptų Maskvoje su tikra bomba, įtarimų būtų buvę žymiai mažiau. Dabar nėra nė vieno konkretaus įrodymo, jog E. Kusaitė tikrai ketino susisprogdinti. Tėra šalutiniai įtarimai, spėliojimai, prielaidos. Tėra žinia, jog ji, į krepšį įsidėjusi visokių moteriškų daiktų, susiruošė skristi į Maskvą aplankyti draugų. Tik šis faktas nekelia jokių abejonių.

A. Matulevičius: Būdamas Seimo NSGK vadovu žinojau, jog nesankcionuotas sekimas ir nesankcionuotas telefoninių pokalbių pasiklausymas kadaise buvo tapęs vos ne masiniu reiškiniu. Mūsų jėgos struktūros labai lengvai gaudavo teisėjų sankcijas įvairiausio pobūdžio akcijoms – pasiklausymams, sekimams. Teisėjai tokiais atvejais nesiaiškindavo prašymo priežasčių, aplinkybių. Ypač leidimus sekti ir pasiklausyti telefoninių pokalbių be rimtos analizės lengva ranka dalijo kai kurie Šiaulių teisėjai. Taigi VSD ir prokurorai savo prašymus pateikdavo tik palankiai nusiteikusiems teisėjams.

Žodžiu, Lietuvoje susikūrė institucijų, kurių dabar niekas rimtai nekontroliuoja. Būtent dėl to, kad nėra rimtos kontrolės, mūsų jėgos struktūros ir savivaliauja.

Tokia situacija labai pavojinga. Dirbdamas Seimo NSGK vadovu skubėjau įteisinti Generalinio inspektoriaus, kontroliuojančio mūsų Temidę, pareigas. Bet nepasisekė. Korumpuoti valdininkai išsigando šios mano idėjos, susivienijo ir mane patį „suvalgė“. Dabartinis Seimo NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas žadėjo grįžti prie šios temos, bet jau prabėgo treji metai, o Generalinio inspektoriaus posto vis dar nėra. Dabar pasiekėme net tokią padėtį, kai prokurorų, teisėjų, saugumiečių jau bijo ir aukšto rango politikai.

V. Stungys: E. Kusaitės byloje nėra nė vieno rimto, vienareikšmiškai suprantamo įkalčio. Nė vienas prokurorų ir saugumiečių argumentas neįrodo, jog E. Kusaitė tikrai ruošėsi susisprogdinti. Kaltinimai dėl galimų teroristinių veikų – vien tik prielaidos, įtarimai, kuriuos pateikia įslaptinti liudininkai. Kai kurie duomenys gauti iš FSB. Bet juk Lietuvos ir Rusijos požiūris į terorizmą ir išsivaduojamąjį judėjimą smarkiai skiriasi. Galų gale Rusijos požiūris į terorizmą bei išsivaduojamąją kovą skiriasi ir nuo Europos Sąjungos, ir nuo JTO požiūrio. Mes kitaip suvokiame ekstremizmą nei šiandieninė Rusijos valdžia. Taigi E. Kusaitę mes kaltiname remdamiesi Rusijos, o ne Lietuvos, ES ar JT požiūriu. Tokia aplinkybė byloja apie akivaizdų bylos dirbtinumą.

A. Antanaitis: Elgiamasi taip, tarsi tos bylos Lietuvai labai reikia?

A. Matulevičius: Ten, kur nereikia, mes labai budrūs, o ten, kur būtina, mes nesaugome, nekontroliuojame. Naudodamasis proga noriu pabrėžti dar vieną į akis krentančią aplinkybę. Atkreipkite dėmesį, kodėl E. Kusaitė vėl buvo suimta prieš pat Šv. Velykas. Mano supratimu, tai spjūvis sesei Nijolei Sadūnaitei, kunigui Robertui Grigui, monsinjorui Alfonsui Svarinskui ir visiems tikintiesiems – juk E. Kusaitės byla domisi ne tik Tautos ateities forumas. Ši byla rūpi platiems visuomenės sluoksniams. Todėl E. Kusaitės įkalinimas yra demonstratyvus mūsų teisėsaugos pareiškimas, esą jai nusispjauti ir į tikinčiųjų jausmus. Abejoju, jog kas nors būtų pasikeitę į blogąją pusę, jei E. Kusaitę teismas būtų uždaręs į Lukiškių tardymo izoliatorių keliomis dienomis vėliau – jau po Šv. Velykų. Be to, nieko nebūtų blogo atsitikę, jei iš viso jos nebūtų uždarę. Tai tiesiog ciniškas jėgos demonstravimas siekiant pagąsdinti tuos, kurie dar bando kovoti su sistema: supraskite, jūs mums (t. y. teisėjams, prokurorams) – tik kelio dulkės, o mes – šio pasaulio galingieji, ką norime, tą ir darome.

G. Visockas: Man keistas prokuroro J. Lauciaus nervingas požiūris į tą grasinančią žinutę, jei tokios žinutės iš viso būta. Mano įsitikinimu, ši situacija šiek tiek komiška. Nejaugi mūsų prokuroras išsigando merginos atsiųstos žinutės? Prokurorai neturėtų bijoti nei mafijos, nei organizuotų nusikalstamų struktūrų grasinimų. Neturėtų bijoti net mirties. Deja, lietuviškoji realybė – kitokia. Mūsų prokurorus įbauginti, regis, pajėgios net vos pilnametystės sulaukusios mergiotės.

V. Stungys: Tos peripetijos dėl grasinančios žinutės kelia tik šypseną. Šis dalykas akivaizdžiai sureikšminamas. Teismas kažkodėl nesigilino į visas aplinkybes. Tiesiog domėn priėmė patį faktą kaip neginčijamą, kaip neabejotiną. Žodžiu, iš anksto patikėjo prokurorų pateiktais duomenimis. O juk šiais laikais, kai tokios galingos kompiuterinės technologijos, nusiųsti žinutę, jog negalėtum atsekti tikrųjų galų, nėra labai sudėtinga.

A. Matulevičius: Prisiminkime girto teisėjo Birštono atvejį. Juk Birštonas nagrinėjo E. Kusaitės bylą. Ar nekyla klausimų, kaip jis ją nagrinėjo? Be to, šioje istorijoje įdomi teisėjos Damanskienės pozicija. Juk ji turėjo matyti, kad Birštonas yra neblaivus, ir nutraukti posėdį. Bet ji to nepadarė. Žodžiu,  pasielgė ne taip, kaip derėjo pasielgti principingai teisėjai. O juk ji irgi nagrinėja E. Kusaitės bylą...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija