Kultūros zona

Pokalbių niša

Kunigas frontininkas prisimena kario patirtį

Kun. Zigmantas Gustainis 2004 metais, minint kunigystės 60-metį

Kun. Zigmantas Gustainis. 1954 m.

Devyniasdešimt antruosius gyvenimo metus skaičiuojantis Marijampolės specialiuosiuose socialinės globos namuose gyvenantis kun. Zigmantas GUSTAINIS kasmet, artėjant gegužės pradžiai, prisimena, kaip 1945-ųjų pradžioje buvo priverstas eiti į Raudonąją armiją ir pirmosiose fronto linijose kariauti už Sovietų Sąjungą. Tą jam kasmet primena Rusijos prezidento atsiunčiamas sveikinimas Pergalės dienos proga. Įvairiais keliais tada jauni vyrai pateko į Raudonosios armijos gretas, o dvidešimt penktuosius ėjęs Zigmantas su savo broliu Antanu į frontą pateko traukdamiesi į Vakarus.

Kaip atsitiko, kad Jūs, netarnavęs sovietų Raudonojoje armijoje, tapote jos kareiviu? Kaip tapote frontininku?

Tai tikrai netrumpa istorija. Papasakosiu ją nuo pat 1941 metų. Per Dievo malonę nepatekau tarnauti į Raudonąją armiją 1941-ųjų pavasarį, nors pagal metus jau turėjau būti paimtas. Bet mano tarnybą atidėjo iki rudens. O rudenį Lietuvoje jau viešpatavo vokiečiai. Stalinas su savo tankais, apdriskusiais kariais, nebaigtomis tvirtovėmis, išraustais laukais pasitraukė. Į jo vietą atėjo rudasis Hitleris. Jo karių gretos spindėjo tvarka, švara, švytėjo nauji ginklai. Jų tankams niekas nepastojo kelio,  o ore niekas nesukliudė bombonešiams. Jis žaibiškai žengė pirmyn į Rytus užimti bolševikų sostinės Maskvos… Vokiečiai gal būtų daugiau atnešę kultūros nei rusai, bet iš abiejų nebuvo nieko gero – vieni ir kiti išnaudojo mūsų kraštą, uždėdami visokias duokles, veždami mūsų žmones į svetimus kraštus darbams ir apkasams kasti. Šį darbą ir man teko išbandyti – ne vieną dieną esu kasęs apkasus vokiečiams. Juos kasė daugelis lietuvių, ypač gyvenusių arčiau Vokietijos pasienio. Slinko metai, o karo pabaigos nebuvo matyti. Kai 1944 metų vasarą, praradę galybę, vokiečiai ėmė trauktis į savo žemę, visiems buvo aišku, kad rusai sugrįš. Frontas kone kasdien artėjo prie Lietuvos. Visi jaudinosi, svarstydami, kur bėgti nuo bolševikų, kur slėptis, kas laukia tų, kuriuos apkaltins palankumu vokiečiams. Bet buvo ir besidžiaugiančių grįžtančiu Stalinu ir komunistine santvarka. Šviesesni žmonės, o ypač turėję tarnybas vokiečių okupacijos metu, nusprendė trauktis. Daugelis nusprendė bėgti į Vakarus. Vokiečių okupacijos metais buvau įnikęs į mokslus. 1942 metais, dar nelankęs gimnazijos, mokiausi Kaune, pienininkystės kontrolierių kursuose. 1943-aisiais pusbrolio Jono Paukščio, tada buvusio vokiečių valdžios ministru socialiniams reikalams, ir pusseserės Onos Paukštytės-Petkevičienės padedamas, jau lankiau gimnaziją. Taigi 1944-ųjų birželio mėnesį pusseserė Onutė ir jos vyro Povilo giminaičiai atvyko pas mus į Mureikų kaimą Griškabūdžio valsčiuje. Vyrus gaudė darbams – apkasams kasti. Gyvenimas darėsi neramus. Kauniečiams giminaičiams patarus ir mes, keturi broliai – Jonas, Antanas, Vitas ir aš – nusprendėme pasitraukti iš tėviškės, joje palikdami mamą su dviem sesutėmis (tėvelis buvo miręs 1926 metais, o dar trys seserys emigravusios į Argentiną ir Kanadą). Išvažiavome per pačią rugiapjūtę. Iš viso dvylika žmonių apsistojome tuščiuose namuose netoli Slavikų. Čia gyvenome daugiau kaip du mėnesius. Vietiniams gyventojams už maistą ir ganyklą arkliams atsilygindavome darbu: padėjome nuimti ir iškulti derlių, atlikdavome kitus ūkio darbus. Prie Slavikų suvažiavo ir daugiau pabėgėlių, daugiausia inteligentų. Sekmadieniais eidavome į Slavikų bažnyčią. Iš širdies ir iš visos sielos prašėme Dievo, kad laimingai praeitų karo audros. O vokiečių kareiviai gaudė vyrus ir jaunesnes moteris kasti apkasų. Mums pavyko pasislėpti. Spalio pradžioje daug lietuvių su savo manta vežimais, automobiliais ėmė trauktis į Vokietiją. Bet mes dar lūkuriavome, dar vis galvojome, kad nereikės palikti Lietuvos. Tik kai rusai visu frontu pradėjo puolimą, stumdami vokiečius prie sienos, visiems buvo aišku, kad rusai užima Lietuvą ir mums čia nėra vietos. Spalio 10-ąją nusprendėme palikti Lietuvą ir kartu su besitraukiančiais vokiečiais pasikinkę arklius keliauti į svetimą šalį, kurioje nežinia kas mūsų laukia. Pusseserės vyras Povilas Petkevičius laisvai kalbėjo vokiečių, lenkų ir rusų kalbomis, todėl mums buvo drąsiau keliauti. Bet šis karinis judėjimas kėlė šiurpą. Vokiečiai, traukdamiesi iš Lietuvos, degino pasienio gyventojų namus, viską naikino. Pririšti ir palaidi gyvuliai, šio baisaus vaizdo pagauti, staugė nesavais balsais. Niekas nepuolė savo trobesių gesinti, niekas iš kaimo nebėgo su vandens kibirais užpilti ant kaimyno degančio namo, nes už turtą, liepsnojusį ugnyje, buvo svarbiau išsaugoti gyvybes, iš ugnies išsinešti vaikus, ligonius. Praleidžiamasis punktas buvo Tilžės muitinėje, čia tūkstančiai žmonių gavo įvažiavimo raštelius. Vokiečių kariai mūsų vežimų nė netikrino, nes Poviliukas prašneko jų kalba paaiškindamas, kad nieko pavojinga neturįs. Vokiečių kariai su kariška manta buvo išvargę, jų veiduose mačiau liūdesį ir baisų nusivylimą. Iš tiesų vokiečiai traukėsi užimti naujų pozicijų savo žemėje. Bet mes, pirmąkart pamatę Vokietiją, žavėjomės gražiais, meniškais pastatais, asfaltuotais keliais, tvarkingomis sodybomis, gyvulių bandomis. Surikiuotoms kolonoms buvo duotas vadovas, važiavęs priekyje, o paskui jį traukė ilga vežimų vilkstinė. Povilui kilo mintis, kad mums neverta sekti vadovo pėdomis, nes gali atsitikti nelaimė. Dienos metu važiuojančią koloną gali subombarduoti rusai, o vokiečiai bet kuriuo metu vyrus gali pasiųsti kasti apkasų. Rusai kasančius gali apšaudyti. Apsimetėme, kad mūsų vežimas sugedo ir pasilikome taisyti. Trimis vežimais pasukome į kaimo kelią ir nuvažiavome pas ūkininką „taisyti“. Geras ūkininkas leido išsikepti duonos, išsivirti dar iš Slavikų pasiimtos mėsos. Po kelių dienų, pasižiūrėję į žemėlapį, nutarėme važiuoti Dancigo link. Su trumpomis poilsio pertraukėlėmis visą savaitę važiavome asfaltuotais Rytprūsių keliais, aplenkdami didesnius miestus, prie kurių dažnai būdavo keliaujančiųjų patikrinimas. Užnugaryje buvo ramu. Frontas dundėjo gana toli, nesigirdėjo nei šūvių, nei karo triukšmo. Žmonės ramiai dirbo kasdienius darbus. Mums kilo mintis, kad devyniems vyrams kartu važiuoti nesaugu. Nutarėme pasidalyti: vyriausias brolis Jonas ir jauniausias Vitas su giminaičiais iš Kauno tegul važiuoja toliau į Vokietijos gilumą Dancigo link, o mudu su broliu Antanu ir jauniausiu kaimynu pasiliksime pas ūkininką darbininkais. Povilas surado ūkininkus, kuriems reikėjo darbininkų. Patekau į šeimą, kurioje buvo tėvas, motina ir duktė, o sūnus žuvęs fronte. Bet ir čia artėjo frontas. Vokiečių valdžia evakavo savo gyventojus toliau į krašto gilumą. Įsakyta palikti namus ir su vežimais keliauti Dancigo link. Vokiečiams kaimiečiams tai buvo nepaprastai skaudus smūgis, nes teko palikti pilnus tvartus gyvulių, javų derlių aruoduose, gražias sodybas su puikiais sodais ir daržais. Tai baisi gyvenimo trauma, kurią mes, pabėgėliai, jau buvome išgyvenę. Šeima, kurioje gyvenau, visai sumišo ir nesiorientavo, ką daryti, ką pasiimti, ką palikti. Tada aš jiems ėmiausi vadovauti. Paruošiau vežimą, virš jo sumeistravau stogą, liepiau susikrauti maistą, drabužius, indus. Paskerdžiau kiaulę, nukirtau galvas aštuonioms žąsims. Laiku spėjome pasiruošti. Iš kaimo išsirikiavo gal apie 60 vežimų. Pirmas važiavo kaimo seniūnas. Vežimuose nebuvo nė vieno jauno vokiečio, o tik pabėgėliai, pas vietinius dirbę ūkio darbus: belaisviai prancūzai, belgai, olandai, lenkai. Iš lietuvių buvome tik mudu su broliu, kuris važiavo su kita vokiečių šeima. Daugiausia važiuodavome pavakariais iki sutemos ir ankstų rytą. Taip visą savaitę tolome nuo Lietuvos, vis artėdami prie Dancigo koridoriaus. Iš visų pusių Rytprūsių krašto gyventojai leidosi tolyn nuo fronto linijos. Kai frontas pasiliko už 200 kilometrų, mūsų kolona apsistojo viename kaime. Kitų tautų pabėgėliai sunkiau rado šeimininkus, pas kuriuos galėtų apsistoti. Bet aš radau. Vis dėlto fronto ugnis artėjo ir čia. Vokiečių kaimiečiai vis dar buvo įsitikinę, kad Hitleris rusus atmuš. Jie dar nebuvo praradę vilties laimėti karą, kurį jau tikriausiai buvo pralaimėję prie Stalingrado. Nuo vokiečių šis pralaimėjimas buvo slepiamas. Mes, atvykėliai, buvome įsitikinę rusų pergale. Niekas vokiečių armijai negalėjo sugrąžinti tos galybės, kurią turėjo žengdama per Lietuvą ir vydama bėgančius rusus. 1945 metus sutikome neramiai. Netrukus kas kaip išmanydami bėgo nuo artėjančių rusų. Šie, pralaužę pasienio įtvirtinimus, dideliu greičiu ėjo pirmyn, užimdami kaimus ir miestus. Rusai norėjo kuo greičiau užkirsti kelią tūkstantinėms kolonoms pabėgėlių. Tik daliai jų pasisekė patekti pas anglus ir amerikiečius, nes jau buvo per vėlu. Rusai bombardavo ir iš lėktuvų apšaudė bėglių vežimų kolonas, o pralaužę vokiečių pasipriešinimą visai nepaisė žmoniškumo – net su tankais traiškė vežimus su žmonėmis, bėgančiais į laisvę. Visas kaimas, kuriame gyvenome su broliu Antanu, nusprendė niekur nevažiuoti ir pasikliauti Dievo valia. 1945 m. sausio 12 dieną rusų kariai užėmė mūsų kaimą. Iš geresnių namų išvarė vokiečius ir juose apsigyveno. Mano šeimininkų namuose visus suvarė į mažą kambarėlį, o kituose įrengė sargybos pasikeitimo punktą. Prievartavo moteris, bet niekas negalėjo pasipriešinti – jei kas būtų gynęs ar užstojęs, būtų išvedę laukan ir sušaudę. Patariau šeimininkams paslėpti maisto atsargas, o kai rusų kariai pasišalino, aš pats po kluono slenksčiu užkasiau puodą taukų ir į šiaudus sudėtus kelis gabalus lašinių, miltų. Trečią dieną visi kaime buvę pabėgėliai lietuviai ir belaisviai prancūzai, belgai bei lenkai – apie 200 vyrų ir kelios moterys – buvo sukviesti į kaimo salę. Pranešta, kad visiems bus leista grįžti į namus, tik patiems reikės nueiti į paskirstymo punktą, įsikūrusį už 60 km, o iš ten esą karinės mašinos parveš namo. Išgirdus šią žinią daugelis nudžiugo. Tik mes, lietuviai, o mūsų buvo 12, netikėjome šiuo pažadu, nes žinojome, kad rusai meluoja. Tame susirinkime buvusiems belaisviams ir pabėgėliams įsakyta pasiimti maisto, šiltų drabužių ir antklodžių. Tenka atsisveikinti su savo geraisiais šeimininkais, pas kuriuos gyvenau mylimas ir sotus. Geroji vokiečių šeima su ašaromis išleido mudu su broliu į nežinomą kelionę.

Vėl tapome pabėgėliais. Rusų karinės valdžios įsakymu su kelionės krepšiais susirinkome kaimo salėje. Rusų karių veiduose švytėjo pasididžiavimas ir linksmumas. Belaisviai lenkai, prancūzai ir belgai irgi atrodė patenkinti. Tik mes, lietuviai, nors ir sakėme, kad čia patekome vokiečiams išsivežus darbams, jautėmės mažiau ar daugiau nusikaltę. Labiau negu kitais pasitikėta lenkais. Jie pasijuto galingesni ir pasikėlė į puikybę. Sužinojome, kad jie, išeidami iš juos priglaudusios vokiečių šeimos, sumušdavo buvusį šeimininką ir visaip jį pažemindavo. Belaisviai lenkai buvo apimti keršto ir neapykantos vokiečiams, gal todėl jiems buvo pavesta vadovauti šiai miniai. Išrikiavus visiems dar kartą pakartojo, kad visiems leidžia grįžti į tėvynę, tik patiems reikės nueiti į paskirstymo punktą, o iš ten visus išveš į savo kraštą. Be jokios rikiuotės, užsidėję sunkias kuprines, pirmą dieną nuėjome ilgą kelio gabalą. Nakvynės ieškojome tvartuose, kluonuose, šiauduose. Nors išvargę greitai užmigome, bet paryčiui pasidarė šalta. Antrą dieną vėl keliavome. Pavakary mus sustabdė du girti rusų kariai. Liepė išsirikiuoti pagal tautybes. Girtas rusų leitenantas, priėjęs prie kiekvienos išsirikiavusios grupės, vienus pakalbino, kitus pagyrė, palinkėjęs laimingai pasiekti namus… Kai priėjo prie lietuvių grupės, leitenantas iškart pasikeitė. Piktu žvilgsniu nužvelgęs ėmė keikti, išvadino banditais, vokiečių kolaborantais, parsidavėliais. Negana to, įsakė man, kad šalia stovinčiam kumščiu duočiau į ausį. Iškart nenorėjau to daryti, bet kai pamačiau, kad jis jau atsisega revolverį ir ruošiasi šauti, nusprendžiau, kad jo įsakymą reikia vykdyti. Taigi šalia stovinčiam rėžiau į ausį. Žinoma, suvaidinau, kad užsimojau iš visų jėgų, bet tvojau nesmarkiai. Draugas nuo tokio smūgio net nesusvyravo. Tada leitenantas, priėjęs arčiau prie manęs, sako: „Kak ty neumeješ datj v mordu? Vot tak nado“ (Kaip tu nesugebi duoti į snukį? Reikia taip). Ir jis iš visų jėgų kumščiu rėžė man į kairę ausį. Nuo smūgio nugriuvau, bet greitai atsistojau. Šiuo smūgiu girtas rusų leitenantas susprogdino mano ausies būgnelį. Iškart lyg ir nepajutau, bet vėliau iš ausies ėmė tekėti skystis, suprastėjo klausa. Dabar šiai ausiai reikia klausos aparato. Tačiau džiaugiausi, kad taip laimingai baigėsi susitikimas su rusų leitenantu. Trečią dieną priėjome didelį dvarą su gražiais trobesiais. Tai buvo vieta, iš kurios mus žadėjo išvežti į namus. O čia jau pilna saugumiečių. Jie tardė visus, kas tik atėjo. Lietuviams vertėjavo vienas iš mūsų grupės. Ėmė klausinėti, kaip patekome vokiečiams, iš kur esame, kas liko namuose. Po tardymo visus surūšiavo: atskyrė prancūzus, belgus ir lenkus, jiems skyrė transportą ir, atrodo, iš tiesų leido važiuoti į namus. Lietuvius pasiliko. Tiems, kurie buvo vedę, teko atsiskirti nuo žmonų – jas paleido namo. Vieną dieną sušaukė visus čia buvusius pabėgėlius ir belaisvius vyrus – rusus, ukrainiečius, baltarusius bei lietuvius. Visiems pranešė, kad reikės kariauti, kad galėsime atkeršyti vokiečiams, kurie mus nuskriaudė. Aukštindami savo pergales priminė, kad turime garbę būti Raudonosios armijos kariais. Labai nuliūdome, kad teks važiuoti į frontą ir kariauti už okupantus. Taip mudu su broliu Antanu tapome Raudonosios armijos pėstininkų divizijos kariais.

Tai nejaugi iškart, gyvenime ginklo nečiupinėję, ėjote į frontą?

Stovykloje, į kurią atėjome su savo atsineštais daiktais, buvome išrikiuoti ir patikrinti. Paskui nuvežė į karių stovyklą gal už 50 kilometrų, ten davė karišką aprangą. Taip pradėjome kareivišką gyvenimą.

Prasidėjo mokymai. Dvi savaites lakstėme po laukus, mokė šaudyti, granatas mesti, slėptis, priešą apsupti ir nugalėti. Naktimis eidavome sargybą. Po poros savaičių mokymo buvome paruošti frontui. Vieną dieną visus susodino į uždengtus sunkvežimius ir išvežė į paskirstymo punktą, kuriame galėjo būti keli tūkstančiai iš visur suvežtų karių. Ten suskirstė į dalinius: mudu su broliu Antanu patekome į vieną pėstininkų batalioną, tik jis į antrą, o aš į trečią kuopą. Paskirstymo punkte per garsiakalbį aiškino, kad vokiečiai traukiasi, esą jie bejėgiai siekti pergalės. Iš tiesų vokiečiai atkakliai gynėsi, nes jie jau buvo apsupti, bet gyvi nenorėjo pasiduoti. Taigi buvo aišku, kad daugiau žūsta puolančiųjų. Liūdna buvo žiūrėti, kaip pilni sunkvežimiai jaunų vyrų važiuoja į pirmąsias fronto linijas kovoti, o ten jų laukia mirtis. Visus palydi karišku maršu, be to, dar reikia patriotines dainas dainuoti, kad įsižiebtų neapykanta priešui.

Lietuvius sumaišė su kitataučiais. Atvežė visai prie pat fronto linijos, išlaipino, suskaičiavo. Atsidūrėme ūkininko sodyboje. Jos sode pamatėme betoninį kryžių. Nuėjome su broliu pasimelsti. Kiti kariai stebėjo mudu, bet nė vienas nesijuokė: visi suprato, kad išeiname su ginklais į kovą, o išlikti gyviems – labai maža galimybė. Po vakarienės gavome šovinių, granatų. Ir su tokiu svoriu teks kariauti. Atsisveikinau su broliu Antanu.

Sutemus vadai pasidalino kuopomis ir tyliai po vieną žąsele apie pusantro kilometro vedė į pirmąsias fronto linijas. Einančius, matyt, pastebėjo vokiečiai ir pradėjo šaudyti. Sugulėme į sniegą ir laukėme, kada viskas nurims. Paskui vėl pakilome eiti. Netrukus pasiekėme apkasus, radome karių padarytus lizdus – mažus bunkerius, o ten – išvargusius Raudonosios armijos karius. Į jų vietas mus sustatė po du. Patekau į porą su senu rusų kareiviu, ketverius metus kovojusiu fronte. Tada linijose esantys kariai, vieną mėnesį išbuvę pirmosiose linijose, ėjo poilsio tuo pačiu keliu, kuriuo mes atėjome.

Koks yra kario, kovojančio pirmosiose fronto linijose, gyvenimas?

Fronte vyksta daug nenumatytų įvykių, staigmenų, daug rizikos. Mums atėjus į frontą, jis stovėjo vietoje, nes ties Dancigu užkirtus sausumos kelią vokiečių armija buvo apsupta. Rusų armijos kariai buvo išsikasę apkasus, bunkerius, leido dienas be puolimų ir atakų. Tačiau naktimis prasidėdavo šaudymai. O aš jau pirmąją naktį buvau pamokytas senojo frontininko. Jis panoro mane išnaudoti. Parodė dėžę šovinių ir liepė visą naktį šaudyti į vokiečių pusę, o pats įlindo į bunkerį pamiegoti. Aš, būdamas nepatyręs ir nemokėdamas gerai šaudyti, šaudžiau neprispaudęs šautuvo buožės prie peties. Kol iššaudžiau 100 šovinių, smarkiai atitrankiau dešinį petį. Rytui išaušus jaučiausi labai blogai, o gerai išsimiegojęs mano draugas pasakė, kad iššaudęs visą dėžę šovinių jau mokėsiu šaudyti…

Pirmajam rytui prašvitus rūpėjo pamatyti vaizdą aplink. Jei nežinotum, kad vyksta karas, tai apsidairęs aplink nieko keisto ir nepastebėtum: apkasai apsnigti, gyventojų nėra, namai tušti. Lyg ir ramu, tylu, negirdėti nei šūvių, nei komandų, nei keiksmų. Bet žinai, kad esi stebimas per žiūronus, vokiečiai tik ir laukia, kada pasirodysi virš apkasų, kad galėtų į tave paleisti seriją šūvių. Reikėjo atidžiai budėti, akių nenuleisti, kad negautum kulkos. Jei dieną vienas miega, kitas budi.

Ar turėdamas galimybę numigti miegodavote kietai?

Miegodavome pasikeisdami su draugu. Dažnai sapnuodavau tėviškę, namus, juose pasilikusią mamą, seseris, brolius. Kartais sapnuodavau, kad karas baigėsi ir važiuoju namo. Bet dažniausiai pasivaidendavo baisūs karo vaizdai ir bemat nubusdavau.

Ko gero, išbudindavo ir šūviai?

Kol frontas stovėjo vietoje, dieną retai išgirsdavom šūvius. Praskridus rusų žvalgybiniams lėktuvams, laukdavome pasikeitimų. Naktimis užvirdavo ugnies katilai. Visi šaudydavo į priešo pusę. Vokiečiai apšviesdavo apkasus degančiomis raketomis, imdavo šaudyti kulkosvaidžiai, vaizduodami, kad jų čia daug. O iš tikrųjų užmaskavus kelis kulkosvaidžius atskirose vietose vienas kareivis šaudydavo iš visų: prieina prie vieno, paleidžia šūvių seriją ir eina prie kito. Atrodo, kad vokiečių daug. O vieną naktį, man nenujaučiant, prislinko prie manęs kareivis, nutvėrė už gerklės ir norėjo prismaugti. Prasidėjo imtynės. Galiausiai man pasisekė jį užlaužti. Tada kareivis prašneko rusiškai. Pasirodo, mūsų puskarininkis norėjo patikrinti, ką daryčiau, jei mane į belaisvę grobtų vokietis… Prabėgus savaitei pasklido žinia, kad netrukus pradėsime puolimą. Man, naujokui, buvo liūdna, o seniems kariams tai gera naujiena, nes užėmę naujus namus, sandėlius ar parduotuves prisiplėšia pilnas kuprines įvairių gėrybių. Prieš puolimą gavome geresnio maisto ir po 200 gramų degtinės, kad pasijustume drąsesni. Išdavė šovinių, granatų. Karo metu drausmė yra geležinė. Gavai įsakymą ir turi eiti – nors per ugnį, kad ir kas tavęs laukia. Bet vokiečiai, nujausdami, kad ruošiamės atakuoti, jau anksčiau pasitraukė į saugesnes vietas ir pasiruošė didesnei kovai, taigi jokio pasipriešinimo nebuvo. Vokiečių apkasai buvo patogūs: čia įrengti gultai, staliukas valgiui pasidėti. Ant vieno stalo radau paliktą lėkštę barščių sriubos su grietine. Pagalvojau, kaip vokiečiai kultūringai ir patogiai aprūpinti viskuo net ir pirmosiose fronto linijose.

Netrukus priėjome kaimą, kuriame gyveno daug ūkininkų. Visi jau buvo išbėgioję. Mūriniuose namuose – gražiausi baldai, pianinai, išpuošti kambariai. Mūsų dalinys čia trumpam apsistojo, o kariai visur landžiojo, ieškodami užslėpto turto. Be to, rusų kariai šaudydavo į ant sienų kabančius paveikslus, portretus, kartais ir labai brangias meno vertybes, baldus, pianinus, indus. Vyresnybė to daryti neliepė, bet, matyt, jie jautė viskam didelę neapykantą.

Paskui ir vėl žengėme pirmyn. Po kelių kilometrų priėjome dvarą. Čia perrikiavo batalioną. Aš patekau į kulkosvaidininkų grandinę ir tapau šovinių diskų nešiotoju – vien du šovinių diskai galėjo sverti apie 20 kilogramų. Nelengva buvo žygiuoti su savimi nešant tokį svorį, bet jauni vyrai turėjo jėgų. Kitą rytą su pusryčiais vėl gavome degtinės. Pranešė, kad eisime užimti miestą, esantį už 5 kilometrų. Pakeliui radome dvaro pastatus, iš kurių vokiečiai buvo staiga pasitraukę – net nespėjo pavalgyti. Dvaro rūsiuose mūsų kariai rado vyno. Tada prisigėrė ne tik eiliniai, bet ir vadai. „Įsidrąsinę“ vadai davė įsakymą skubiai žygiuoti miesto link – norėjo paimti jį be žvalgybos, galvojo, kad vokiečiai iš jo bus pasitraukę. Bet vokiečiai puolimui buvo pasiruošę, aplink iškasti apkasai buvo gerai užmaskuoti. Mūsų kariai ėjo pirmyn jų nepastebėję. Kai plačiai išsidėstę ėmėme šturmuoti miestą, vokiečiai palaukė, kol prieisime arčiau prie jų apkasų. Kai mūsų kariai atsidūrė ant plyno lauko, vokiečiai iš visų pusių ėmė šaudyti iš kulkosvaidžių ir skinti mūsų bataliono kareivėlius. Tuo metu mes su draugais važiavome plentu ir vežėme kulkosvaidžių pabūklus. Tuoj pat metėmės į plento griovį. Mūsų karių pasipriešinimas silpnėjo ir visai nutilo, nes visi žuvo ar vaitojo sužeisti. Pamatėme, kad turime trauktis. Bet reikia pereiti per plentą į kitą griovį. Vado įsakymu palikome kulkosvaidį, visus šovinius, katiliuką su kuprine ir bėgome kitapus plento. Pirmas bėgo vadas, bet į jį tuoj pat pasipylė automatų šūviai ir jis krito negyvas. Antras bandė mano draugas. Jį sunkiai sužeidė, bet jis dar turėjo jėgų nušliaužti į griovį. Tada ėmiau šauktis Dievo pagalbos ir, šiek tiek palaukęs, prisidengęs milinės skvernais, tekinas pasileidau per plentą. Į mane šaudė, bet pataikė tik į milinės skvernus. Bėgau tolyn nuo fronto linijos. Taigi iš 180-ies karių nesužeisti liko aštuoni – tarp jų buvome ir mudu su broliu Antanu. Štai ką padarė vynas ir girtas leitenantas. O tokių klaidų, kai dėl vadų girtavimo žūdavo kariai, pasitaikydavo daug. Po puolimo pasitraukę į artimiausią sodybą laukėme naujo įsakymo. Netrukus atvežė naujų karių, buvo iš naujo suformuotas batalionas. Kol pasiruošėme, teko eiti sargybą. Vokiečių snaiperiai manęs vėl vos nenušovė. Kulka perskrodė milinės apykaklę – dar keli milimetrai ir būčiau gavęs į galvą. Kitą rytą vėl gavome įsakymą pulti miestą, bet aš jau buvau eilinis karys su šautuvu. Ėjome per tuos pačius laukus, kur prieš dvi dienas buvome nugalėti, praėjome ir vokiečių apkasus, žygiavome ir miesto gatvėmis, nesutikdami jokio pasipriešinimo. Paskui vėl ėjome pirmyn, užėmėme dar vieną tuščią kaimą. Pajutau, kad dar apkasuose nušalau. Ėmė varginti kosulys, krėtė šaltis – susirgau plaučių uždegimu, pradėjau spjaudyti krauju. Ilgai nesikreipiau į sanitarą, maniau, kad praeis, bet paskui pradėjau skųstis vyresniajam. Tas tik nusijuokė, pasakė, kad simuliuoju, ir liepė toliau kariauti. Dar dvi dienas buvau pirmosiose fronto linijose. Tada kreipiausi į kuopos vadą. Jis įsakė sanitarui patikrinti mano temperatūrą. Temperatūra siekė 39,5o. Grįžti į frontą neleido, paguldė ant šiaudų kambaryje. Miegojau giliai ir gerai, norėjosi kuo ilgiau pabūti toje laimingoje būklėje… Kadangi aukšta temperatūra nekrito, išvežė apie 60 km į užfrontę – čia, dvare, buvo gydymo punktas. Čia pamažu sustiprėjau, bet temperatūra nekrito. Po savaitės pervežė ilgesniam gydymui į specialią ligoninę. Dėkojau Dievui, kad leido gydytis, o ne kariauti. Čia buvo gera priežiūra, gydė gerais vaistais, ėmiau sparčiai sveikti, pagerėjo apetitas, didėjo svoris. Draugai priekaištavo, norėjo, kad greičiau grįžčiau į frontą. O aš galvojau, kaip pratęsti ligą. Rytais ligoniams dalindavo termometrus, todėl iš kitų išgirdau, kad galima padidinti temperatūrą termometrą patrynus į antklodę. Labai rizikuodamas daug kartų tai dariau, kol vienąkart neapsižiūrėjęs įtryniau per aukštą temperatūrą – net 39,5o. Ėmiau skųstis, kad skauda galvą ir šoną. Paskui pradėjau skųstis kūno niežėjimu. Kasiausi ir neleidau odai užgyti. Plaučiai jau buvo išgiję, tik niežulys vargino, todėl vis dar tepdavausi visokiais smirdančiais tepaliukais. Buvau jau beveik sveikas, galėjau dirbti, todėl mane pasiuntė skusti bulvių, paskui padėjau vežti vandenį ligoninės virtuvei. Čia sulaukiau ir gegužės 9-osios – pergalės dienos. Vokiečių armija kapituliavo, mačiau, kaip kiti džiaugėsi, bet mano džiaugsmas buvo kitoks. Smagu, kad nereiks grįžti į frontą, bet tai nebuvo Lietuvos pergalė.

Visą savaitę truko pergalės šventimas: geriau maitino, o alaus galėjai gerti kiek nori. Tačiau visi svajojo apie namus. Bet į namus pirmiausia paleido vyrus be sveikatos ir vyresnius kaip 70 metų, kariuomenėje tarnavusias merginas ir kitokius privilegijuotus. Aš dėl odos niežų buvau išvarytas iš ligoninės ir pėsčias paleistas į už 15 km buvusį odos dispanserį. Nesupratau, kodėl manimi pasitikėjo – juk galėjau pasukti visai kitais keliais. Eidamas pavargau – laimė, pasivijęs rusų karių vežimas pavežė. Dispanseryje pamatavo temperatūrą – temperatūra buvo pakilusi iki 38o. Taigi vėl ligonio gyvenimas, bet jau be „gudrybių“ – norėjosi namo. Per dvi savaites pasveikau.

Tai gal jau tada paleido namo?

Kur tau. Turėjau keliauti į savo dalinį. Mūsų batalionas jau buvo sunaikintas, todėl patekau į kitą, į kurį po to lemtingo mūšio buvau įtrauktas. Karo dar nebuvo gana. Prasidėjo dvi savaites trukusios pratybos. Seni kariai keikė tuos manevrus, ir tuos, kurie juos sugalvojo. Be galo išvargome, buvo dar sunkiau negu pirmosiose fronto linijose. Ten niekas ant tavęs nerėkia, o čia nenustoja komandos, įsakymai… Porą savaičių pailsėjom. Paskui išgirdome, kad vyresnius kaip 40 metų vyrus demobilizuoja. Bet kitus performavo į dalinius. Jautėme, kad mus ruošia kažkokiems naujiems uždaviniams. Galiausiai pasiekė žinia, kad rusai pradėjo kariauti su Japonija. Laimė, kad ten kariauti pasiuntė kitus, o mus paliko taikos darbams Rytprūsiuose.

Kokius taikos darbus teko dirbti?

Buvo rugpjūtis, baltavo prinokusių javų laukai. Pasiuntė kirsti rugių ir kviečių. Man teko plakti dalgius. Visą mėnesį darbavomės. Turėjau progos pamatyti vokiečių sodybas, stebėtis, kaip čia viskas gražiai sutvarkyta. Užėję į gyvenamuosius namus rasdavome viską išvartyta ir sudaužyta… Rugius pjovėme ne vienoje vietoje, kartais ir tolimesniuose kaimuose. Prikrovėme aukštus kūgius nekultų rugių ir kviečių, neleidome jiems supūti. Vakarais sugrįžę iš darbo dainuodavome, grodavome. Man dažniausiai tekdavo groti armonika kuopos vadui leitenantui, iki jis užmigdavo. Tai vargindavo. Bet kai iš sesers gavau laišką, kuriame ji pranešė, kad brolis Antanas žuvo fronte, atsisakiau groti. Rusai nesuprato mano gedulo – leitenantas visai supyko. Paskui vyresnius vėl demobilizavo, o aš patekau į Karaliaučių. Tapau statybininku – patekau į stalių grupę. Staliaus amato buvau pramokęs pas marijonus Marijampolėje. Gaminome langus, duris, grindis, remontavome patalpas, karininkų butus, į kuriuos susikraustė jų šeimos. Dirbome neskubėdami. Taip ir slinko dienos. Galiausiai išgirdome žinią, kad tie, kurie jaučiasi nesveikais, turi kreiptis į gydytojų komisiją. Ji ligonius paleis namo. Dievas davė mintį, kad reikia kreiptis ir man dėl klausos. Iš tiesų tada aš dar girdėjau, bet komisijos gydytojas pamatė trūkusį mano ausies būgnelį ir parašė atleidžiamąjį raštą. Taigi pusmečiu anksčiau galėjau grįžti namo. Traukiniu, važiavusiu į Maskvą, atvykau iki Pilviškių, o iš ten lapkričio 6-osios vakarą parėjau į tėviškę, Mureikų kaimą, kur mane sutiko mamytė ir seserys. O tada jau prasidėjo mano kitas gyvenimas, Dievo valia nuvedęs į kunigystę.

Ką Jums reiškia tarnavimas Raudonojoje armijoje?

Tokia buvo Dievo valia ir patvarkymas, kad turėjau tarnauti šiai armijai. Kito kelio tada, praradus namus ir Tėvynę, nebuvo.

Kas labiausiai baugino fronte?

Jau pirmomis dienomis fronte netoli mūsų apkasų ant sniego pamačiau du gulinčius vokiečių kareivių lavonus. Šių karių savieji negalėjo pasiimti, nes jie buvo per arti mūsų apkasų. Tada pagalvojau, kad ir manęs toks pats likimas laukia.

Kaip jūs, būdamas lietuvis ir katalikas, galėjote šaudyti į vokiečių karius?

Visąlaik nedavė ramybės mintis, už ką kariauju, už ką rizikuoju prarasti gyvybę. Juk man ir rusas, ir vokietis buvo ne draugai. Nacistinė Vokietija ir komunistinė Rusija – tai ne mūsų tėvynė Lietuva, už kurią mielai aukočiausi. Ši mintis mane slėgė, galvojau, kaip būtų gera už savo tėvynę kariauti, jos laisvę ginti, už ją mirti.

Bet kitos išeities nebuvo ir nusprendžiau netaikyti į vokietį karį, nebent jei tektų ginti savo gyvybę. Kuo kaltas tas vokiečių kareivis, kuris jautė, kad karas pralaimėtas ir betikslis. Ir jis, ir aš buvome priversti žudyti, atimti kitam gyvybę. Ne, aš to nedarysiu, tada nusprendžiau. Jeigu vokietį turėčiau žudyti kaip priešą, tai turėčiau žudyti ir rusų karį, nes jie abu mūsų priešai. Jų vadai išniekino mūsų tautą, nekaltus trėmė ir žudė, okupavo mūsų kraštą. Tokio mano nusistatymo nežinojo niekas – tik Dievas.

Ar Jūsų apsisprendimas siekti kunigystės, kai buvot tiek patyręs, neišblėso? Kaip vertino tą Jūsų siekį aplinkiniai?

Dievas mane laimino, leido gyvam grįžti ir galėjau siekti savo svajonės – kunigystės. Mano pašaukimas brendo nuo pat vaikystės, kai aš pamatydavau į Griškabūdžio bažnyčią parvykstančius atostogauti klierikus. O jų kiekvieną vasarą būdavo po kelis. Labiausiai mane žavėjo sutana. Taigi kunigu norėjau būti ir aš. Bet vaikystės svajonė išsipildė nelengvai. Grįžęs iš fronto turėjau baigti gimnaziją. Kai išgirdo, kad noriu eiti į kunigus, mokyklos vadovybė atkalbinėjo. Bet kai kas drąsino. Aš, kaip buvęs frontininkas, visai laisvai galėjau rinktis, ką studijuoti, ir valdžia neatkalbinėjo.

O kai tapote kunigu, ar sovietinė valdžia Jus prisimindavo buvus Raudonosios armijos kariu?

Mane visada prisimindavo, kai turėdavo įteikti medalius (iš viso esu jų gavęs daugiau kaip dešimt). Bet kai medalio ateidavo pasiimti kunigas, valdžiai būdavo garbė – už mus ir kunigas kovojo. O Rusijos prezidentas Pergalės dienos proga nuolat atsiunčia sveikinimo atvirutę.

Gal kaip buvęs frontininkas kokių nors privilegijų turėjote?

Galėjau nepaisyti kvailų sovietinės valdžios reikalavimų. Prisimenu, kai kartą norėjo paimti mokesčius už krikštus ir kitus patarnavimus, pasakiau dviem atėjusiems veikėjams, kad jie gal dar vystykluose buvo ar šiauduose slapstėsi, kai aš pirmosiose fronto linijose kovojau, ir jie neturi teisės iš manęs to reikalauti. Tada abudu nutilo. Kitais panašiais atvejais irgi atsikirsdavau – kitas kunigas to nebūtų galėjęs.

1963–1977 metais dirbau Semeliškių klebonu. Laikotarpis Bažnyčiai buvo vienas sunkiausių, o aš tada pirmasis išdrįsau per didžiuosius Šv. Roko atlaidus šventoriuje įrengti altorių. Kiti kunigai turbūt bijojo valdžios priekaištų, o man, kaip frontininkui, nebuvo jokios baimės ir niekas dėl to nebarė, o žmonės džiaugėsi, galėdami gausiau dalyvauti atlaiduose.

Kai vykdavau į užsienį pas seserį ir brolius – 1984-aisiais į Argentiną, 1975-aisiais, 1986-aisiais ir 1989-aisiais į Kanadą, mane lengviau išleido, nereikėjo jokio prižiūrėtojo. Pažadėjau, kad tikrai grįšiu, gali būti ramūs. Tiesa, rūpesčių aš jiems vis dėlto sukėliau. Važiuodamas į Kanadą sovietų vizą gavau tik mėnesiui, o išbuvau net keturis. Paskui Trakų saugumiečiai mane barė. Bet aš juk vizą prasitęsiau sovietų ambasadoje Kanadoje, taigi jokių įstatymų nepažeidžiau. O aš tada, kaip šuo nuo grandinės nutrūkęs, norėjau ilgiau laisvame pasaulyje pabūti.

Esame girdėję, kaip Lietuvos laisvės gynėjai priekaištavo lietuviams, kurie Raudonosios armijos gretose kariavo už sovietų valdžią. Kaip Jūs vertinate tokius priekaištus?

Į Raudonąją armiją Lietuvos vyrus dažniausiai paimdavo prievarta. Kiti gal nesislapstė ir ėjo nesipriešindami, nes bijojo, kad tėvus laikys priešais ir ištrems. Aišku, buvo ir pabėgusių. Mudu su broliu irgi bėgome, bet pagavo pasivijęs frontas ir paėmė į pirmąsias kovos linijas.

Esate parašęs aštuonias knygas, bet pirmąją išleidote tik sulaukęs 77-erių. Kitos viena po kitos pasirodė kas dveji metai. Kaip pradėjote rašyti?

Rašyti pradėjau po kelionių Kanadoje ir Argentinoje. Ten būdamas pasižymėdavau, ką kiekvieną praleistą dieną mačiau. Atkreipiau dėmesį į tų šalių žmones, gamtą, papročius. Tačiau pirmoji knyga išėjo negreit. Tai buvo 1996 metais išėjusi „Viešnagė Argentinoje“. 1997 metais išėjo „Kelionės ir kanadiečiai“, 2000 metais – „Šventoji Roma“ ir „Paryžiuje“. Pirmųjų knygų leidimą parėmė Kanadoje gyvenę broliai (dabar abu mirę). Skaitytojai šias knygas įvertino ir ragino rašyti dar, todėl 2002 metais išleidau knygą „Mano atsiminimai ir darbai“, kurioje aprašiau visa, ką esu gyvenime patyręs. Girdėjau sakant, kad niekas kitas taip įtikinamai nėra aprašęs fronte patirtų išgyvenimų.

Ačiū, kad su tais išgyvenimais pasidalijote ir su „XXI amžiaus“ skaitytojais. Kaip Jūs, daug ko patyręs, vertinate šių dienų gyvenimą?

Žmonės skundžiasi, kad dabar sunku išgyventi. Man atrodo, jog dažnai be reikalo skundžiamasi. Nuolat perkami automobiliai, kuriuos išlaikyti brangiai kainuoja, o dejuojama, kad pinigų trūksta. Manėme, kad atgavę laisvę tobulėsim dvasiškai, bet žmonės nepasitaisė, daug jų yra pavydūs, kerštingi. Lietuvos ateitis neaiški. Ar po kokio 100 metų čia kinų nebus daugiau negu lietuvių? Tai gal ir komunizmas sugrįš? Nesugyvena tautos, pasaulyje vyksta neramumai, o ir gamta rodo savo galią. Ar tai ne Dievo bausmė už tai, kad žmonija nuo Jo atitolo? Visi ženklai rodo, kad pildosi Šventojo Rašto pranašystės, todėl galima sakyti, kad sparčiai artėjame į pasaulio pabaigą.

Ar dar ką nors rašote?

Dabar jau nieko nerašau, nes galva nebedirba, sunku ką nors sugalvoti. Paskutinioji, aštuntoji, mano knyga „Dangus, skaistykla, pragaras – tikėjimo akimis“ išėjo 2009 metais.

Jūsų kunigystės maršrutas buvo gana plačiai nusidriekęs: Kelmė – Suginčiai – Semeliškės – Alytus (Šv. Liudviko parapija) – Nemajūnai – Birštonas – Nemunaitis – vėl Alytus. Kuri vieta Jums labiausiai įstrigo?

Negalėčiau išskirti nė vienos vietos, kurioje esu dirbęs. Mane žmonės visur mylėjo, iš visur su ašaromis išleisdavo, man irgi iš visur būdavo graudu išvažiuoti. Gal todėl, kad daug vargo mačiau, mokėjau žmones užjausti, tai ir pelniau parapijiečių meilę.

Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS

© 2011 „XXI amžius“