Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir visuomenė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Lietuviškos spaudos mirties akivaizdoje

Paminklas knygnešiams, kurių dėka lietuviška spauda atlaikė caro valdžios persekiojimus. Kokį paminklą pastatysime nepriklausomos Lietuvos valdžios atstovams, spartinantiems šių dienų spaudos mirtį Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

Gražu, kai Spaudos dieną žurnalistai apdovanojami Vinco Kudirkos, Vytauto Gedgaudo ar Mato Šalčiaus premijomis. Tačiau premijomis spaudos problemos neišsprendžiamos. Taip pat jos neišsprendžiamos ir prezidento institucijos pareikštomis  mintimis. Prezidentė Dalia Grybauskaitė sveikindama su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena ragino pagalvoti, kaip įveikti naujus kalbai ir spausdintam žodžiui kylančius iššūkius: „Modernėjančiame pasaulyje gimtajai kalbai ir spausdintam žodžiui kyla kitų pavojų ir jiems įveikti vėl reikia sutelktų dabarties knygnešių pastangų. Visi esame atsakingi už gimtosios kalbos, lietuviškos knygos ir spaudos bei tautos identiteto išsaugojimą“. Gražūs žodžiai. Bet realybė yra tokia, kad jau 15 metų vadinamasis Spaudos rėmimo fondas vykdo savo destrukcinę diskriminacinę politiką spaudos atžvilgiu – vienus leidinius remia didžiulėmis sumomis, kitus veda į prarają. Ir politikams tai visiškai nerūpi – visi skundai nuo jų nuteka kaip vanduo nuo žąsies.

Dabar, atėjus Permainų koalicijai prisidėjo ir kita spaudos gniuždymo politikos kryptis – spauda sulyginta su komercija, bizniu, pelno ieškojimu. Kaip teisingai pastebėjo šeštadienį interviu Lietuvos radijui davęs Žurnalistikos instituto direktorius Žygintas Pečiulis, pastaraisiais metais Lietuvos žiniasklaidoje padaugėjo negatyvių reiškinių – užsakomųjų straipsnių, dėl padidintų mokesčių į kampą įstumta spauda. „Ekonominė situacija, krizė ir mokesčių padidinimas verčia žiniasklaidą ieškoti išlikimų būdų – o vienas tokių būdų yra užsakomieji straipsniai, kurių tikrai padaugėjo. Kai kada reklama tiesiog išstumia žurnalistinius tekstus. Be abejo, aš to neteisinu, bet vis dėlto žiniasklaida buvo įstumta į kampą“, – sakė Ž. Pečiulis. Pasak jo, spaudai Lietuvoje taikomas pridėtinės vertės mokestis yra gerokai didesnis nei kitose Europos šalyse, be to, daugiau atskaičiuojama nuo honorarų, brangsta spaudos platinimas. „PVM tokio, koks yra įvestas Lietuvoje spaudai, neturi nei mūsų kaimynai, nei kitos Vakarų Europos šalys, nes žodžio laisvė išskiriama kaip ypatinga verslo rūšis. (...) Žiniasklaidos uždavinys nėra vien tik siekti pelno“, – politikams sunkiai įkandamas tiesas aiškino Ž. Pečiulis. Tačiau jo išsakyta viltis, kad žiniasklaidai gali pavykti išsikovoti lengvatų, kaip viešbučiams pavyko atsikovoti tam tikras pozicijas ir lengvatų, yra sunkiai tikėtina, nes bent pastaruosius trejus metus akivaizdžiai matyti, kad dešinieji politikai nusiteikę numarinti lietuviškąją spaudą. Aišku, ne bulvarinę, net ir tokiomis sąlygomis gaunančios pelnus.

Lietuviška spauda, atlaikiusi caro valdžios persekiojimus, sovietinį prievartinį režimą ir bjauriausią cenzūrą, susidūrė su nauja priklausomybės forma – priklausomybe nuo nepriklausomos valstybės valdžios. Politikai neįstengia suvokti, kad mažą spaudos rinką turinčioje Lietuvoje (gyventojų turime jau tikriausiai mažiau nei 3 mln., o ne 30 mln.) išleisti laikraštį ar žurnalą yra labai sunku, tad drastiškai padidinus mokesčius ekonomine prasme lietuviškai kurti neįmanoma – nei laikraščių, nei knygų. Tiesa, politikai, susiję su knygų leidyba, pasirūpino, kad knygoms mokesčiai būtų mažesni, ir tuo dar veidmainiškai giriasi. Tokia politika skirta naivuoliams, o jų Lietuvoje vis dar yra nemažai.

Mūsų politikai bruka mintį, kad žiniasklaida yra toks pat verslas kaip, sakykime, gaminti batus rudenį ar žiemą, ledus karštą vasarą ar benziną bet kuriuo metų laiku. Jie nori, kad iš žiniasklaidos būtų atimta galimybė kritiškai vertinti politikų veiklą. Tai, kad su milžiniškomis problemomis susiduria būtent popierinės spaudos leidiniai, valdžios politikams nerūpi, priešingai – tai juos netgi džiugina. Krizės akivaizdoje dešinieji Lietuvos politikai nusprendė savo finansines problemas išspręsti spaudos sąskaita, nors taip nesielgia jokia pasaulio valstybė.

Lietuvoje mokesčiai spaudai padidėjo daugiau nei penkis kartus. Didžioji Britanija, Prancūzija, Skandinavijos kraštai žiniasklaidai taiko mažesnius mokesčius nei Lietuva. Kai kuriose jų spaudai taikomas nulinis pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas, o daugumoje svyruoja tarp 2–9 proc. Ir nors Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy kartą netgi viešai pademonstravo savo neapykantą jį kritikuojantiems žurnalistams, bet tai nesutrukdė jam priimti įstatymą, kuriuo visiems šalies gyventojams iki 18 metų suteikiama galimybė valstybės sąskaita užsiprenumeruoti vieną prancūzišką leidinį per savaitę pasirinktinai. Tačiau Lietuvos politikai vis dar nesupranta, kad tik išsilavinusi, informuota, laisvai savo nuomonę reiškianti tauta gali užtikrinti valstybės tęstinumą ir modernumą. Padidintais mokesčiai lygiuojamės į tas šalis, kurios laikomos blogiausiais pavyzdžiais. Aplenkėme net Bulgariją, kurioje šis mokestis lig tol buvo didžiausias – 21 procentas. Bet būtent Bulgarija garsėja milžiniško masto korupcija ir labai silpna „spalvingų“ savininkų išlaikoma žiniasklaida. Ir kitų dviejų Baltijos valstybių valdžia nekirto tokio smūgio žiniasklaidai, nors ir ten krizė. Estijoje PVM taip ir liko 9 proc., o Latvijoje, nors ir pakilo, bet gana nežymiai – nuo 5 iki 10 proc. Beje, 2008 metų gruodžio pradžioje, t. y. iki garsiosios „pertvarkos“ koalicijos priimtų „reformų“„XXI amžiaus“ redaktorius beveik visiems Vyriausybės ir Seimo nariams asmeniškai išsiuntė pasiūlymus PVM tarifą didinti tolygiai – t. y. 3 procentais (nuo 18 proc. iki 21 proc., o spaudai nuo 5 iki 8 proc.). Į tai buvo atsakyta kapų tyla  (tik vienas Seimo opozicijos veikėjas parašė pritariantį atsakymą) – taigi toks yra valdžios, visuomenės, žiniasklaidos „bendradarbiavimas“.

Dėl tokios valstybinės politikos daugelyje redakcijų žurnalistų skaičius sumažėjo nuo 30 iki 50 proc., o kitiems redakcijos darbuotojams atlyginimus teko mažinti net iki 40 proc. Geriau išsilaiko tik tie leidiniai, kurie gauna pajamų iš pagrindinio žiniasklaidos finansavimo šaltinio – reklamos. Argi galima stebėtis, kad tokia valdžios politika tik padidino įvairių žiniasklaidos interesų grupių, supirkinėjančių žiniasklaidą, klestėjimą?! Keista, kai tokiomis sąlygomis mėginama skųstis, jog viešoje erdvėje pradeda dominuoti kitų valstybių interesams atstovaujanti žurnalistika.

Mūsų leista „Kregždutė“ tariamomis politikų reformomis numarinta jau 2009 metais – dėl mujavroviškų mokesčių buvome priversti uždaryti vienintelį Lietuvoje vaikams skirtą savaitinį laikraštį. Niekam Lietuvoje dėl to nesuskaudo širdies, išskyrus jo skaitytojus, redaktorius ir leidėjus. Tai kam tie veidmainiški žodžiai apie pagarbą lietuviškam žodžiui, spaudos puoselėjimą? Nė vienas politikas nepasidomėjo apie šio laikraščio leidimo sąlygas, o vienas valdančiai partijai priklausantis politikas, įeinantis į partijos „elitą“, net išsityčiojo iš jos leidėjų taip, kad nesmagu būtų ir cituoti. Gal šie dešiniaisiais besivadinantys politikai yra tik apsimetėliai, pasirengę kojomis sutrypti lietuvišką laikraštį? Tokį jų nusiteikimą rodo jų pačių veiksmai.

„XXI amžių“ dešinieji politikai numarins 2011 metų pabaigoje – mūsų skolos tada sieks ketvirtį milijono litų. Ar gali penkiagubais mokesčiais apkrautas „XXI amžius“ išsilaikyti, jei pernai bankrutavo net keletas žurnalų, leidžiamų ir remiamų galingos norvegų leidyklos? Taigi Andriaus Kubiliaus politika tik paspartina, kaip teigia kai kurie žinovai, mūsų tradicinės žiniasklaidos konvulsijas ir mirtį.

Per 10 metų visuomeninis transliuotojas – LRT – spaudos apžvalgose neskaito „XXI amžiaus“ straipsnių. Užtat skaito straipsnius iš turtingiausių ar bulvarinių laikraščių. Ir tai vadinama pagarba lietuviškam žodžiui, lietuviškai spaudai? O gal LRT vadovai įvedė cenzūrą, kurią griežtai draudžia LR Konstitucija? Apmaudu, kai nepriklausomoje Lietuvoje sudaromos nelygiavertės sąlygos. O gal „XXI amžius“ neskaitomas todėl, kad savo rimtomis tautinėmis ir krikščioniškomis temomis neįsikomponuoja tarp bulvarinės tematikos dienraščių? Kurgi tada ritasi didieji spaudos „reguliatoriai“?..

O kaip realiai reiškiasi Konstitucijoje įtvirtinta spaudos laisvė ir kaip tą laisvę „gina“ valdžioje esantys dešinieji politikai, parodo „XXI amžiaus“ žurnalisto Gintaro Visocko byla. Dėl tariamai „manytinų“ teiginių jis nubaustas 33 tūkst. litų bauda. Matyt, įpratę prie tūkstantinių algų ir tokių pat išeitinių kompensacijų politikai sukuria ir „įstatymus“ – apynasrius žurnalistams, gaunantiems minimalią 650 litų algą. Joks politikas nesusidomėjo šia byla, niekam neparūpo išgirtoji spaudos laisvė. Politikai geidžia, kad juos girtų ir jiems pataikautų, o patys varžo spaudos laisvę ir pjauna ją didžiulėmis baudomis ir mokesčiais. Tarptautinei bendruomenei pateiktose ataskaitose jie įperša nuomonę, kad spauda Lietuvoje yra laisva, nors jai sudarytos sunkiausios sąlygos išsilaikyti ir ji verčiama elgtis pagal apgailėtinų biznierių elgesio taisykles.

© 2011 „XXI amžius“