Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir visuomenė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Palaimintojo Jono Pauliaus II socialinės įžvalgos

Minint enciklikos „Centesimus Annus“ paskelbimo 20-ąsias metines

Mindaugas BUIKA

Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II su Italijos metalurgais 1981 metais

Taikingas komunistinės imperijos įveikimas

Popiežių Joną Paulių II paskelbus Bažnyčios palaimintuoju, iš naujo analizuojamas ne tik jo švento gyvenimo liudijimas ir pastoracinė veikla, bet ir gausus mokymo paveldas. Beatifikacijos iškilmė vyko gegužės 1-ąją, todėl joje, kaip šv. Mišių homilijoje nurodė popiežius Benediktas XVI, buvo celebruojamas ne tik Dievo gailestingumo sekmadienis ir pirmoji Marijai skirto mėnesio diena, bet ir liturginis darbininkų globėjo šv. Juozapo paminėjimas. Ta proga verta prisiminti ir palaimintojo Jono Pauliaus II įnašą Bažnyčios socialinei doktrinai. Į altorių garbę iškelto Šventojo Tėvo paskutinioji socialinė enciklika „Centesimus Annus“ buvo paskelbta lygiai prieš du dešimtmečius – kaip tik Šv. Juozapo darbininko šventėje – 1991 m. gegužės 1 dieną.

Dokumente aptariamas marksistinės ideologijos klaidingumas ir tuomet ką tik Rytų Europos šalyse subyrėję totalitariniai komunistų režimai, prie kurių žlugimo savo išlaisvinančiomis paskatomis svariai prisidėjo ir palaimintasis Jonas Paulius II. „Lemiantis veiksnys, davęs pradžią permainoms, be abejo, buvo darbo teisių pažeidimas“, – pabrėžiama enciklikoje „Centesimus Annus“, kurios paskelbimu taip pat norėta paminėti Bažnyčios socialinio mokymo pradininko popiežiaus Leono XIII istorinės enciklikos „Rerum Novarum“ (1891) 100-ąsias metines. Komunistinę diktatūrą išgyvenę darbo žmonės atmetė marksistinės ideologijos melą ir iš naujo rinkosi visuomeninio Bažnyčios mokslo požiūrį ir principus, rašė iš Lenkijos kilęs Popiežius, primindamas šios šalies antikomunistinio „Solidarumo“ sąjūdžio katalikišką prigimtį.

Kitas svarbus ir pamokantis komunistinės imperijos Rytų Europoje pralaimėjimo bruožas – tai taikingos kovos rezultatas, kovos, kurioje didžiąja dalimi buvo naudojami ne smurto, bet tiesos ir teisingumo skelbimo ginklai. „Jeigu marksizmas teigė, jog artėjančius visuomeninius prieštaravimus galima išspręsti tik žiauriame mūšyje, tai kova, kuri nulėmė marksizmo žlugimą, kantriai ieško įvairių kelių deryboms ir liudija tiesą, kreipiasi į priešininko sąžinę ir stengiasi pažadinti dialogui žmogiškąjį orumą“, – pabrėžė palaimintasis Jonas Paulius II. Šis 1989–1991 metų įvykių paveldas – geros valios dialogo ir evangelinės dvasios pergalė rungiantis su komunistais, nesilaikiusiais jokių moralės principų, yra svarbus ir šiandien: „tai įspėjimas tiems, kurie dėl politinio realizmo (gal net pragmatizmo) iš politinės arenos nori išguiti teisę ir moralę“.

Asmeninė nauda ir bendri interesai

Minėti įvykiai Vidurio ir Rytų Europoje palietė ir platesnius geografinius horizontus ir prasidėjo laipsniškas diktatoriškų režimų žlugimas Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje. Šis procesas tęsiasi iki šiol („arabiškasis pavasaris“). „Kitos šalys pradeda sunkią, bet vaisingą kovą dėl teisingesnių politinės valdžios formų, kurios leistų savo piliečiams aktyviai dalyvauti krašto gyvenime“, – 1991 metais pranašiškai rašė Šventasis Tėvas. Šioje teisingumo ir laisvės kovoje svarbu visiškai pasitikėti Dievu, „kuris yra istorijos Viešpats ir pats  formuoja žmogaus sielą“. Tuomet siekdamas tiesos pergalės „žmogus gali padaryti taikos stebuklą, nes sugeba pastebėti kartais labai siaurą takelį tarp silpnadvasiškumo, kuris lenkiasi blogiui ir smurto, kuris nori nugalėti blogį, o iš tikrųjų jį didina“.

Kita vertus, tas „siauro takelio“ atradimas nėra paprastas, kadangi žmogus yra nuolat veikiamas gimtosios nuodėmės, kuri traukia į blogį ir reikalauja atpirkimo. Šis krikščioniškasis mokymas padeda geriau suvokti žmogų, kuris siekia gėrio, bet gali pasiduoti blogiui; kuris sugeba atsisakyti asmeninės naudos, nors yra stipriai prie jos prisirišęs. Pagal palaimintojo Jono Pauliaus II mokymą socialinės santvarkos tobulumas priklauso nuo vaisingo asmeninės naudos derinimo su visos visuomenės interesais. Bet reikalingas krikščionišku tikėjimu paremtas pasirengimas dalintis, o ne prievartinė ir paini perdėtos biurokratinės kontrolės sistema, kuri tik žlugdo žmogaus iniciatyvą ir kūrybinius sugebėjimus. Sektinos visuomenės pavyzdžiu galėtų būti pirmųjų krikščionių bendruomenė, kuri „turėjo vieną širdį ir vieną sielą. Kas ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet jiems visa buvo bendra… ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo“ (Plg. Apd 4, 32–35).

Šventasis Tėvas pabrėžė, kad gera marksistinės ideologijos pamoka yra jos utopiškumas, tai yra praktiškas neįgyvendinamumas. Toks požiūris tampa pavojingu, nes „kai žmonės tvirtina žiną tobulos visuomenės paslaptį, kuri pašalintų blogį, jie mano, jog gali naudoti visas priemones, net ir prievartą ar melą, kad tik realizuotų tą tobulą visuomenę. Tada politika tampa „pasaulietine religija“, kuri žadina žmonėms viltį, kad žemėje kuriamas rojus“. Tačiau jokių politinių visuomeninių santvarkų negalima lyginti su Dievo Karalyste, kadangi jos egzistuoja laike, todėl yra netobulos ir laikinos. „Dievo Karalystė, būdama pasaulyje, bet nebūdama iš pasaulio, nušviečia žmonių visuomeninę santvarką, o malonė prasiskverbia į ją ir gaivina, – teigiama socialinėje  enciklikoje „Centesimus Annus“. – Šitaip galima geriau suprasti žmogaus vertos visuomenės poreikį, taisyti nukrypimus ir skatinti drąsų tarnavimą gėriui“.

„Turėti“ ir „būti“ priešprieša

Apžvelgęs komunistinės ideologijos iliuzinį pobūdį popiežius Jonas Paulius II pranašiškai perspėja, kad „marksizmo krizė dar nėra pasaulio išvadavimas iš priespaudos ir neteisingumo, iš kurių, vertinant pragmatiškai, marksizmas sėmėsi sau peno“. Jis primena, kad laisvosios rinkos sistemoje, nepaisant didelių pokyčių XX amžiuje vaduojantis iš  vadinamojo „negailestingojo“ („laukinio“) kapitalizmo principų, netgi labiausiai išsivysčiusiose visuomenėse išliko šios sistemos humanitariniai trūkumai, kai daiktai laikomi svarbesniais už žmones. Juk daugelio žmogaus poreikių negali patenkinti rinka, todėl, vadovaujantis teisingumu ir tiesa, negalima leisti, kad jie liktų nepatenkinti ir taip būtų skurdinama žmogiškoji būtis.

Būtina padėti žmonėms, ypač jauniesiems, „įsigyti žinių, kad jie galėtų įsijungti į  tarpusavio ryšių sistemą, įgyti reikalingų įgūdžių, kurie padėtų geriau panaudoti savo gabumus ir galimybes. Už mainų lygiavertiškumo logiką ir už įvairias su tuo susijusias teisingumo formas svarbiau yra tai, kas priklauso žmogui tik todėl, kad jis yra žmogus, atsižvelgiant į jo taurų orumą. Tai, kas priklauso žmogui, turi garantuoti galimybę pragyventi ir aktyviai prisidėti prie bendros žmonijos gerovės“, – rašoma enciklikoje „Centesimus Annus“. Joje taip pat pabrėžiama, kad žmogaus darbai ir pats žmogus neturi būti nuvertintas iki prekės ir kad Bažnyčia remia už teisybę kovojančias profesines sąjungas bei kitas dirbančiųjų organizacijas. „Reikia sudaryti galimybę darbininkams aktyviai ir garbingai dalyvauti tautos gyvenime ir remti jos vystymosi procesą“, – pažymi Šventasis Tėvas prieš du dešimtmečius paskelbtame dokumente.

Tarp kitų šiuolaikinės rinkos ekonomikos kontroversijų jis nurodo vadinamąją konsumizmo tendenciją, kuri perdėtai skatina vartotojiškus įpročius ir gyvenimo būdo nukrypimus, „objektyviai netinkamus arba kenkiančius tiek fizinei, tiek ir dvasinei sveikatai“. Palaimintasis Jonas Paulius II pastebi, kad troškimas gyventi geriau iš principo nėra blogas, tačiau „netikęs toks gyvenimo stilius, kai svarbiau turėti negu būti, kai norima daugiau turėti ne tam, kad labiau būtume, bet kad patirtume kuo daugiau malonumų“. Kaip netinkamo ir nekontroliuojamo vartojimo pavyzdį, dėl kurio nukenčia žmogaus sveikata ir orumas, Šventasis Tėvas nurodo narkomaniją, kurios plitimas yra rimtas signalas, „jog visuomenėje yra nukrypimų, skatinančių materialistinį ir destruktyvų žmogaus poreikių aiškinimą“. Tą patį galima pasakyti apie pornografiją ar prostituciją bei kitas panašias „vartojimo formas“, kurios bando užpildyti dėl tikėjimo nuosmukio žmoguje atsirandančią dvasinę tuštumą.

Nuodėmė ir žmogaus ekologija

„Pačioje ūkinėje sistemoje nėra kriterijų, kurie leistų tiksliai atskirti naujas ir tobulesnes žmogaus poreikių tenkinimo formas nuo dirbtinai sukurtų poreikių, trukdančių formuotis subrendusiai asmenybei, – rašoma enciklikoje. – Todėl čia nedelsiant reikalingas didelis kultūrinis ir auklėjamasis darbas rengiant vartotojus, sugebančius atsakingai naudotis pasirinkimo teise, kartu ugdant gamintojų ir ypač žiniasklaidos profesionalų atsakomybės jausmą. Aišku, čia būtina ir visuomeninės valdžios intervencija“. Tuo labiau kad su šiomis iškreipto vartojimo problemomis artimai susijusios ekologinės problemos, nes žmogaus troškimas kuo daugiau turėti ir naudotis skatina gamtinių išteklių beatodairišką naikinimą. Tokia savivalė, kai žmogus, užuot bendravęs su Dievu kūrybos procese, bando užimti paties Dievo vietą, „galų gale sulaukia pasipriešinimo iš gamtos, kurią jis veikiau terorizuoja, negu valdo“, – konstatuoja popiežius Jonas Paulius II.

Kartu su gamtosauginiais klausimais enciklikoje jis iškelia „visuomeninio darbo ekologijos“ ir net „žmogaus ekologijos“ aktualumą, pažymėdamas, kad Dievas davė žmogui ne tik žemiškąsias gėrybes, kurias jis turi rūpestingai prižiūrėti, „bet žmogus yra iš Dievo gauta dovana ir pats sau“. Todėl prigimtinio orumo įtvirtinimui reikalinga ne tik atitinkama gamtinė ir materialinė aplinka, bet ir moralinė struktūra, padedanti pakilti aukščiau visuomeninės santvarkos, siekiant tiesos ir gėrio. Todėl tenka pripažinti kartais ir Vakarų demokratinėje aplinkoje susiformuojančias „specifines nuodėmės struktūras, trukdančias realizuoti žmogiškąsias vertybes“. Kovoti su tomis struktūromis ir keisti jas autentiškomis bendro gyvenimo formomis yra uždavinys, reikalaujantis drąsos ir kantrybės, pažymi palaimintasis Jonas Paulius II.

Šiuo atžvilgiu jis pirmiausia pabrėžia būtinumą saugoti šeimą, kaip pagrindinę „žmogaus ekologijos“ ląstelę, „kurioje žmogus susiformuoja pirmąjį ir lemiamą požiūrį į tiesą ir gėrį, kur mokosi mylėti ir priimti kitų meilę, taigi, konkrečiai suvokti, ką reiškia būti asmenybe“. Šventasis Tėvas pranašiškai perspėja dėl dabar išplitusios „child free“ („laisvas nuo vaikų“) tendencijos, didele dalimi atsakingos už Europai fatališką demografinę krizę. Tos pasaulėžiūros rezultatas yra „nenoras susijungti nuolatiniais ryšiais su kitu asmeniu ir gimdyti vaikus arba polinkis vertinti juos kaip vieną iš daugelio „daiktų“, kuriuos galima turėti arba jų neturėti savo nuožiūra.“ Todėl reikia iš naujo atrasti, kad šeima yra tikroji gyvenimo sanctuarium, tai yra šventa vieta, kurioje priimama ir saugoma svarbiausia Dievo dovana – gyvybė. O vadinamąją dirbtinę gimstamumo kontrolę – abortus ir kontracepciją – palaimintasis Jonas Paulius II prilygino cheminiam karui, galinčiam sunaikinti milijonus beginklių žmogiškų būtybių.

Teisė ir dvasinės vertybės

Apžvelgęs šias ir kitas šiuolaikinio „laisvojo pasaulio“ problemas popiežius Jonas Paulius II klausia, „ar galima pasakyti, kad komunizmo pralaimėjimas reiškia kapitalizmo, kaip visuomeninės sistemos, pergalę ir kad jo turi siekti tie kraštai, kuriuose vyksta visuomenės ir ūkio pertvarka?“ Atsakydamas į šį klausimą Šventasis Tėvas pripažįsta, kad „jeigu „kapitalizmo“ vardu vadinama ekonominė sistema, kuri pripažįsta verslų, rinkos, privatinės nuosavybės pagrindinį vaidmenį, taip pat ir atsakomybę už gamybos priemones bei laisvą žmogaus iniciatyvą ūkinėje veikloje, tai į anksčiau pateiktą klausimą tikriausiai reikėtų atsakyti teigiamai. (…) Bet jei „kapitalizmas“ suprantamas kaip sistema, kurioje ūkinės laisvės neriboja teisinė sistema, tarnaujanti integraliai žmogaus laisvei ir laikoma ypatingu matu tos laisvės, kuri pirmiausia yra etinio ir religinio pobūdžio, tai tokiu atveju teigiamas atsakymas neabejotinai ginčytinas“. Taigi žlugus komunistinei sistemai išnyko daug kliūčių tikrajai žmogiškajai pažangai, tačiau  būtų klaidinga tikėtis, kad laisvoji rinka išspręs visas socialines problemas.

Tą patį galima pasakyti ir apie žlugusį komunistinį totalitarizmą, kuris buvo paneigęs tikrąsias žmogaus teises pakeitusią politinę demokratiją. „Bažnyčia vertina demokratiją kaip sistemą, kuri garantuoja piliečiams teisę dalyvauti politinėje veikloje, o pavaldiniams laiduoja galimybę rinkti ir kontroliuoti savo vadovus, – rašo enciklikoje popiežius Jonas Paulius II. – Tačiau  demokratija negali remti mažos grupelės vadeivų, kurie dėl savo asmeninės naudos ar ideologinių tikslų savinasi valdžią valstybėje“. Tikroji demokratija yra įmanoma tik teisinėje valstybėje ir jei ji remiasi teisinga žmogiškojo asmens koncepcija“. Šventasis Tėvas perspėjo dėl perdėto vox populi iškėlimo, kad neva dauguma visada yra teisi, kadangi įsivyravus agnoticizmui ir skeptiškajam reliatyvizmui (abejonėms dėl tiesos pažinimo) galima manipuliuoti idėjomis bei įsitikinimais skinantis kelią į valdžią. „Istorija moko, kad demokratija be dvasinių vertybių nesunkiai virsta aiškiu ar paslėptu totalitarizmu“, – pabrėžia palaimintasis Jonas Paulius II, nurodydamas į neatidėliotiną krikščionių uždavinį aktyviai reikšti savo tikėjimo nuostatas visuomeniniame gyvenime, taip užkertant kelią minėtam pavojui.

© 2011 „XXI amžius“