Kultūros zona

Naujienų vaivorykštė

M. K. Čiurlionis ir kultūros erdvė

Jonas Kačerauskas

Prieš penketą metų LR Seimas papildė atmintinų dienų sąrašą, balandžio 15-ąją paskelbdamas Pasaulio kultūros diena, kuri kasmet pažymima įvairiais renginiais: konferencijomis, medelių sodinimu, vaikų piešinių konkursais ir kt. Šiemet ši diena pažymėta LR Seime: iškelta Taikos vėliava Nepriklausomybės aikštėje, III rūmų fojė surengta fotografijų ir dokumentų paroda, skirta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio atminimui, įvyko tarptautinė konferencija „M. K. Čiurlionis ir kultūros erdvė“ (perskaityta 10 pranešimų). Konferenciją pasveikino Seimo pirmininkė Irena Degutienė, Seimo Švietimo mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys, kultūros ministras Arūnas Gelūnas, iš Suomijos atvykusi Baltijos miestų sąjungos Kultūros komiteto valdybos pirmininkė Tarja Hautamaki, Nepaprastasis ir įgaliotasis Indijos Respublikos ambasadorius Deepak Vohra, Seimo narys Julius Dautartas.

Kovo 10 dieną suėjo šimtas metų nuo M. K. Čiurlionio mirties Pustelnike (netoli Varšuvos). Be to, enciklopedijose Čiurlionis įvardijamas ne tik kaip dailininkas, kompozitorius, bet ir kultūros veikėjas. Ir atėjo ji, ta lengvasparnė viešnia, ne vien tam, kad pernakvotų šalia Čiurlionio darbų, bet kad jo kūrinius amžiams nušviestų... Mes turime teisę tobulinti nuostabius atradimus tik Kultūros vardan... Kultūra – tai taikaus darbo daina, pažangos laidas, platūs vartai, vedantys vienybėn, – rašė Nikolajus Rerichas.

Trumpas, vos 35 metus tęsęsis menininko gyvenimas, išskyrus laikotarpius, kai jis mokėsi Leipcige ir Varšuvoje, praėjo carinės Rusijos okupuotoje Lietuvoje. Tuo metu buvo visais būdais siekiama iš žmonių atminties ištrinti tėvynės vardą: uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis; lietuvių kalba buvo visaip niekinama ir žeminama, išguita iš mokyklų. Nepaisant to, vargonininko sūnus, augdamas gražiojoje Dzūkijoje, girdėjo lietuvių liaudies dainas, kurias vėliau užrašinėjo, kai kurias net harmonizavo, pakelėse matė tautiniais ornamentais išpuoštus kryžius, kurių ne vieną persipiešė į savo bloknotą ir jų motyvus panaudojo gausioje kūryboje. Čiurlionis tautosakoje itin jautė artimą senovės dvelksmą, žavėjosi lietuvių liaudies daile ir, be abejo, buvo ją įvairiapusiškai apmąstęs... Ta subtili vaizduotė, į susimąstymą ir ilgėjimąsi linkusi liaudiška pasaulėjauta suteikia nacionalinį charakterį Čiurlionio plastikos menui, – pastebi Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas prof. Vytautas Landsbergis.

Vaikystė ir paauglystė prabėgo nuostabios Druskininkų gamtos apsuptyje. Šlamančių miškų ir giedančių paukščių simfonija, augalų spalvos ir formos, vingiuojantis Nemunas, skaidrūs ežerai, naktimis stebimas gilus dangus buvo pirminiai kūrybos šaltiniai. Gera užmiršti, iš kur ir kur eini, kuo esi vardu, ir žiūrėti naujagimio akimis. O kai baigi žiūrėti ir žmogus grįžti į save, tai pasidaro taip gaila, kad jau tiek laiko gyvenai ir tiek esi pergyvenęs, ir liūdna, ir žmogus pasijunti pats savimi didžiai nusivylęs. Kad taip būtų galima gyventi su nuolatos plačiai pravertomis akimis viskam, kas gražu, ir nepabusti, negrįžti į save, –  rašė kūrėjas.

Žiūrint į Čiurlionio paveikslus, krinta į akis švelnūs spalvų pustoniai, melsvos sutemos, vėjo pučiami augalai, galingais sparnais mojuojantys paukščiai... Tačiau to, ką matė gamtoje, nekopijavo. Čiurlionis – gilaus intelekto menininkas. Jis gilinosi į Šventojo Rašto tiesas, žavėjosi senovės tautų mitais, sekė mokslo naujoves, ypač domėjosi kosmogonija, pasaulio atsiradimu, Visatos sandaros klausimais (V. Landsbergis).

Čiurlionis nesulaukė Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Konferencijoje buvo keliamas klausimas, ar jis tikėjo, kad Lietuva bus laisva. Į šį klausimą galėtume atsakyti teigiamai. Broliui Povilui rašytame laiške jis prisipažino: Esu pasiryžęs visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai. Mokomės lietuvių kalbos. Šį prisipažinimą patvirtino darbais: visa esybe pasinėrė į tautinio atgimimo veiklą, kuri ypač suintensyvėjo po spaudos atgavimo. 1907–1908 metais, gyvendamas Vilniuje, jis kartu su kitais įkūrė Lietuvių dailės draugiją, aktyviai dalyvavo jos veikloje, surengė pirmąją ir antrąją lietuvių dailės parodas, kuriose buvo eksponuojami ir jo paties paveikslai; be to, vadovavo šios draugijos Vilniaus kanklės chorui. Jam komponavo originalius kūrinius ir harmonizavo liaudies dainas, koncertavo kaip pianistas ir dirigentas, rašė straipsnius apie dailę ir muziką, puoselėjo Tautos namų statybos idėją.

Šiandien mus stebina Čiurlionio darbų gausa: neaprėpiamos fantazijos, gilios minties dailės ir muzikos kūriniai; literatūros kūrinių išliko nedaug. Tai lyrinės impresijos, laiškas Devdorakėliui, meniškai parašyti laiškai artimiesiems. Jis ėjo nepramintu keliu, pasikliaudamas intuicija ir intelektu, kalbėjo ženklais ir simboliais. Jo kūryba, skelbusi atgimimo pavasarį, tai kelionė erdve ir laiku. Šioje kūryboje kiekviena tauta atranda sau peno, – konferencijoje sakė prof. Libertas Klimka. Ankstyviesiems tapybos kūriniams būdinga pastelės technika, kosmogoninė, religinė istoriosofinė ir psichologinė simbolinė tematika, muzikinės aliuzijos, raiški kompozicijos ritmika, švelnūs ir įtaigūs spalvų deriniai. Vėlesniuose kūriniuose Čiurlionis atskleidė individualiai pajaustą dvasingą kosmoso, gamtos ir žmogaus būties vienovę, pranoko bręstančius naujosios nedaiktinės ir siurrealistinės XX amžiaus dailės siekius. Čiurlionio muzikos palikimą sudaro simfoninė, chorinė ir fortepijoninė muzika, kūriniai styginiams ansambliams ir vargonams. Čiurlionio chorinė bažnytinė muzika pagrįsta klasikos tradicijomis, turi romantiškų bruožų. (Tai V. Landsbergio pastebėjimas.)   

Prieš dvidešimt metų atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Čiurlionis tapo Lietuvos ambasadoriumi pasaulyje. Po 1990 metų jo parodos buvo surengtos Japonijoje, Italijoje. Tačiau, pasak M. K. Čiurlionio namų memorialinio kultūros centro direktoriaus Stasio Urbono, pasaulis jį dar per mažai pažįsta. Mūsų pareiga pasaulį daugiau supažindinti su jo dailės ir muzikos kūriniais. Kadangi, pasak prof. Viktorijos Daujotytės, Čiurlionio kūryboje atsiveria ramybė, šiluma, namų artumas, ši kūryba priimtina daugelio tautų žmonėms. Kaip teigė konferencijoje doc. dr. Vacys Bagdonavičius, Vydūnas su M. K. Čiurlioniu susipažino 1908 m. antrojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje. Abu jie ant tų pačių pamatų kiekvienas pastatė po savo kūrybos rūmą.

Kultūra yra žmogiškumo prado įsigalėjimas mums žinomame pasaulyje... Kultūrą kurti kiekviena tauta gali savo būdu. Būtina gyvai pajausti, kad kiekvieno yra šventa pareiga kilti aukštyn į šviesų žmoniškumą... Svarbu ne ieškoti naujų formų, o gyvesnio ir turiningesnio, tai yra vertingesnio turinio. Tik ne aplinkoje, o savo viduje... Žmogaus uždavinys tegali būti didinti žmoniškumo reikšmę gyvenimui arba, kitaip sakant, kelti kultūros turtų vertingumą, – rašė Vydūnas. Sveikindamas konferenciją kultūros ministras A. Gelūnas sakė: Lėtai ir su meile sukurtas paveikslas, muzika, parašytas romanas atveria naujus dvasingumo kriterijus. Žmogui būdingas kūrybingumas, gerumas, etika. Kultūra yra kelias į tautų susitaikymą. Europos tarptautinės asociacijos Taika per kultūrą prezidentas Wilhelm Augustat pastebėjo: globaliame pasaulyje kultūra yra bendras žmonijos palikimas. Jo nuomone, finansinės investicijos nėra saugios visuomenės garantas. Aukštą socialinį lygį pasiekusi visuomenė taip pat nėra saugi. Daugelis dar prisimena dvi bombas, numestas ant Japonijos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje; dabar ten vėl didžiulė nelaimė – nekontroliuojamai sklindanti radiacija iš atominių gigantų, pasaulyje neišspręsta atominių atliekų saugojimo problema ir kitos su žmogaus veikla susijusios nelaimės gali sunaikinti visa, kas gyva. Šiame fone kultūra yra reikšmingas visuomenės pamatas; svarbus yra daugiakultūrinis suvokimas, ėjimas visų tautų brolybės link. Tam suvokimui svarbus jaunimo auklėjimas ir mokymas. Meilė tėvynei ir ryšiai tarp tautų padeda formuotis taikiai pasaulio bendruomenei.

Rusijos valstybinio universiteto profesorė Eleonora Barkova kėlė ekologinės kultūros supratimo būtinybę. Radiacija, gamtos užterštumas, grobuoniškas gamtos išteklių naudojimas seniai žinomi ir įvardinami žmonijos išnykimo pavojai. Tačiau yra įvairiais pavidalais skelbiama tekstų taršos problema. Mums padeda humanizmo erdvės. Į meno pasaulį reikėtų žvelgti Čiurlionio akimis. Simboliai, intuicija, meninių vaizdų giluminė prasmė leidžia suprasti savo būtį.

Europos tarptautinės asociacijos Taika per kultūrą narė Siegrun Buhheister, kalbėdama apie kultūrą kaip poreikį bendram gėriui, pabrėžė aukštos moralės sklaidą. Reikėtų įvertinti bendrą situaciją ir atsigręžti į save, neigiamas charakterio savybes keisti į teigiamas. Juk melas, veidmainystė, nenuoširdumas griauna gerus žmonių santykius. Būtina padėti, pagelbėti, patobulinti tai, kas nėra tobula, puoselėti tikros tarnystės bendram gėriui idėją, nesitikint iš to konkrečios naudos; siekti dialogo su visais, plėsti sąmoningumą, siekti teisingumo, taikos, bendro gėrio, kiekvienam tobulinti charakterį – tai žmonijos išsigelbėjimo būdai.

Konferenciją baigė Europos Parlamento narys prof. V. Landsbergis, paskambinęs M. K. Čiurliono preliudą. Konferencijos dalyviai priėmė Manifestą, kuris netrukus pasieks bendrojo lavinimo mokyklas bei kitas mokymo ir auklėjimo įstaigas.

© 2011 „XXI amžius“