Kultūros zona

Kultūra

Tėvynė jam buvo svarbiausia

Jonas Kačerauskas

 Kovo viduryje paminėtos profesoriaus, originalios kraštovaizdžio ekologijos mokyklos kūrėjo, politikos ir visuomenės veikėjo Kazio Ėringio (1921–2006) 90-osios gimimo metinės. Balandžio 18 dieną Vrublevskių bibliotekoje Vilniuje buvo atidaryta paroda. Atidaryme kalbėjo bibliotekos darbuotojai, buvę bendradarbiai, prof. Ona Voverienė, profesoriaus žmona prof. Elena Moncevičiūtė-Ėringienė, dukra gyd. Vaiva Ėringytė ir kt. Stenduose atsispindėjo įvairių laikotarpių fotografijos, knygos, straipsniai, rankraščiai...

Kazys Ėringis gimė Aukštaitijos lygumose, Švainikų kaime (Panevėžio apskr.), Ievos ir Jono Ėringių šeimoje. Buvo vidurinysis vaikas. Jo gimimas aukštaičių ūkininkų šeimai žadėjo ramų ir taikingą laiką, taip reikalingą žemdirbių svajonėms pildytis. Ėringių šeima gyveno erdviame name, pradinė mokykla buvo tame pat kaime. Ją baigęs Kaziukas įstojo į Joniškėlio žemesniąją žemės ūkio mokyklą, per atostogas padėjo dirbti tėvams ūkyje. Gyvenimo planus sujaukė Antrasis pasaulinis karas. 1944 m. rugsėjo mėnesį Kazys prievarta buvo mobilizuotas į okupacinę kariuomenę, dirbo sanitaru, gelbėjo sužeistų karių gyvybes. Po karo grįžęs į Lietuvą tėviškę rado okupantų nusiaubtą, o tėvo jau neberado. Jis bolševikų lageryje mirė iš bado 1947 m. rugsėjį. Ši ir kitos okupantų padarytos ir tebedaromos nuoskaudos giliai įsmigo į sąmonę, skatino ginti teisybę, kurios buvo mokoma šeimoje ir Lietuvos mokykloje. „Tėvynė yra savaime suprantama konkreti tikrovė kalbos, kultūros, istorijos, gyvensenos būdo, genčių, tėviškės žemių bendrume“, – rašė K. Ėringis. Už tokios tėvynės laisvę jis ir apsisprendė kovoti. Tuo metu atrodė, jog mokslas yra viena svarbiausių sričių, kai jo įgijęs gali tapti naudingas visuomenei. Kauno aukštesnioji technikos mokykla, Belvederio pieno pramonės technikumas, Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetas, aspirantūra (dabar doktorantūra), 1957 m. apginta disertacija „Lietuvos ilgalaikės kultūrinės ganyklos žemutinio tipo durpynuose...“

Ilgiausiai K. Ėringis dirbo Botanikos institute. Jam sekėsi mokslinė veikla ir vadovavimo darbas. 1966 metais jis apgynė habil. daktaro disertaciją „Lietuvos ilgalaikės kultūrinės ganyklos, jų tręšimas ir naudojimas“. Po metų Botanikos instituto Mokslinė taryba jam suteikė profesoriaus vardą, tačiau SSRS Aukščiausioji atestacinė komisija dėl politinių priežasčių vardo nepatvirtino.

Ši nesėkmė, atrodo, per daug nesutrikdė nei paties K. Ėringio, nei instituto vadovybės. 1964–1981 metais jis buvo Mokslinės tarybos narys, 1974–1981 – kraštovaizdžio sektoriaus laboratorijos vadovas. 1966 m. pabaigoje jis pagal monografiją apgynė dar vieną habilituoto daktaro disertaciją, 1977 metais jam vėl buvo suteiktas profesoriaus vardas. Ir vėl Maskva to vardo nepripažino, nes mokslininkas viešai stojo į rezistento kelią. 1972 metais jis parašė Memorandumą LKP CK sekretoriui A. Sniečkui, protestuodamas dėl ketinimo Jurbarke statyti hidroelektrinę. Memorandumą gavo JAV ambasadorius Maskvoje. K. Ėringis nuoširdžiai ir nesislėpdamas pritarė Algirdo Statkevičiaus parengtam moraliniam ultimatumui SSRS vyriausybei. Memorandume atskleistos Sovietų Sąjungos padarytos piktadarybės Baltijos šalims, reikalaujama pašalinti nusikalstamo užpuolimo pasekmes ir įspėjama, kad priešingu atveju pati „Sovietų Sąjunga pateks į totalinės izoliacijos aklavietę ir tuo pasiskirs savo žlugimo nuosprendį“.

Lemtingi K. Ėringiui buvo 1981-ieji. Išvykęs į XIII tarptautinį botanikų kongresą Australijoje, Seišelių salų JAV ambasadoje jis pasiprašė politinio prieglobsčio. Netrukus atvyko į JAV, 1981–1992 m. dirbo Čikagos lituanistikos pedagoginio instituto lektoriumi, klausytojams atskleidė komunistinio „rojaus“ piktadarybes, veidmainystę ir melą. Pedagoginiu darbu nesitenkino, ėmėsi aktyvios visuomeninės veiklos. Juk ir išvykimo į laisvąjį pasaulį tikslas buvo kuo daugiau pasitarnauti keliant Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos šalių išlaisvinimo bylą.

1988 m. pavasarį iki traukinio Vilnius–Maskva pogrindžio kovotojai palydėjo kitą disidentą – gydytoją Algirdą Statkevičių, gimusį JAV, jau turintį Amerikos pilietybę, daugelį metų kalintą sovietiniuose lageriuose ir psichiatrinėse įstaigose. KGB pagaliau jam pasiūlė kuo greičiau palikti Lietuvą. „Visos ambicijos ir siauri asmeniniai interesai turi užleisti vietą pagrindiniam siekimui – Lietuvos išlaisvinimui. Vykau į JAV su viltimi, kad bus galima tenai padaryti tai, ko dėl totalinio beteisiškumo nebuvo įmanoma padaryti Rytų plėšikų valdomoje Lietuvoje“, – vėliau rašė A. Statkevičius.

Taip K. Ėringis Amerikoje sulaukė ištikimo bičiulio, bendraminčio A. Statkevičiaus, su kuriuo iškart pradėjo veikti kartu. Vartome 1995 metais A. Statkevičiaus išleistą dokumentų rinkinį „Ambicijų karas išeivijoje ir Lietuvos laisvė“. Jame – K. Ėringio laiškai, kuriuose tariamasi, kaip „nedelsiant ir nepraleidžiant nė vienos progos visomis turimomis galimybėmis prisidėti prie tėvynės išlaisvinimo iš raudonosios vergijos“, jų dviejų, kaip Lietuvos laisvės lygos Tautinės tarybos narių, pasirašyti įvairūs dokumentai, pagaliau parašų rinkimo akcijos organizavimas ne tik Amerikos žemyne, bet ir visame pasaulyje. „Per penkių milijonų parašų surinkimas penkiuose kontinentuose už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą yra svarbus istorinis įvykis. Jis tapo unikaliu dalyku dar ir dėl to, kad tuo buvo pasiektas pasaulinis rekordas ir jis buvo įrašytas į pasauliniams rekordams atžymėti skirtą Gineso knygą“, – rašė A. Statkevičius.

Prof. O. Voverienė prisiminė 1989 m. lapkričio 8 dienos Čikagos lietuvių inteligentų, LLL Tautinės tarybos narių ir Lituanistikos studijų tyrimo centro darbuotojų parengtą ir išsiųstą atvirą laišką popiežiui Jonui Pauliui II. Laiške buvo prašoma užtarimo Lietuvai prieš grobuoniškos valstybės vadovą, atskleistas sovietų melas žlugdant tautų laisvės troškimą. Netrukus laiškas buvo paskelbtas ir komentuojamas 15 Italijos dienraščių, Brazilijos dienraščiuose ir Kanados „Tėvynės žiburiuose“. Šis laiškas buvo aptartas per M. Gorbačiovo vizitą pas Šventąjį Tėvą.

Kaip prisiminė dr. R. Pakalnis, tuo metu Botanikos institute pasidarė neramu: buvo tardomi bendradarbiai, verčiami rašyti K. Ėringio poelgį smerkiančius straipsnius spaudai. „Ačiū Dievui, tokių bendradarbių neatsirado, šį egzaminą visi išlaikėme garbingai. Straipsnius rašė pasamdyti žurnalistai“, – sakė dr. R. Pakalnis. K. Ėringio žmona prof. Elena Ėringienė atsidūrė KGB akiratyje: prasidėjo tardymai, grasinimai, bet ji nepalūžo, toliau dirbo mokslinį darbą, rūpinosi šeima.

1993 metais K. Ėringis grįžo į Lietuvą, vėl pradėjo dirbti Botanikos institute, pasinėrė į visuomeninę veiklą. Jį dažnai matydavome Lietuvos krikščionių demokratų partijos susirinkimuose, konferencijose. 1993–1997 m. jis buvo šios partijos tarybos,  1996–1997 m. – valdybos narys. Jis – vienas iš popiežiaus Leono XIII paramos fondo steigėjų ir valdybos pirmininkas, JT Lietuvos asociacijos ekologijos komisijos narys.

Mums prof. K. Ėringis – žymus mokslininkas, daugelio straipsnių ir knygų autorius, nepamirštamas kovotojas už Lietuvos laisvę. 1954 metais vedęs Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto aspirantę Eleną Moncevičiūtę, sulaukęs dviejų dukterų, šeimoje buvo suprastas ir laimingas.

Po parodos atidarymo prof. E. Ėringienė pakvietė į šv. Mišias pasimelsti už prof. K. Ėringį.

© 2011 „XXI amžius“