2011 m. gegužės 11 d.
Nr. 35
(1915)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


XXI Amžius

Naujienų vaivorykštė

Tarsi fatališkas atsitiktinumas

Angelės Lileikytės parodoje „Ieškojimai“ Antakalnio bibliotekoje apsilankius

Laimutė Vasiliauskaitė

Angelės (dešinėje) ištapyta
šilko skarele gėrisi Antakalnio
bibliotekos lankytojos

Darbeliai, skirti Rugilei-Rugiagėlei

Baigiantis Nacionalinei bibliotekų savaitei Antakalnio bibliotekoje buvo surengta Angelės Lileikytės paroda. Menininkė – profesionali bibliotekininkė, dirbanti Greitosios pagalbos universitetinės ligoninės bibliotekoje.

Antakalnio bibliotekininkės mėgsta pristatyti kolegių meną: prieš tai buvo bibliotekininkės Svetlanos siuvinėti gobelenai, o Angelę pasikvietė pamačiusios per televiziją parodytą reportažą apie jos darbų parodą Medicinos bibliotekoje. Ši paroda Angelei jau trečioji.

Kodėl šilkas? Pasirodo, Angelė prieš aštuonerius metus organizavo Reginos Fledžinskienės dailės parodą savo darbovietėje ir nuvyko pas ją į studiją susitarti dėl parodos rengimo detalių. Angelei buvo leista pačiai išbandyti šią techniką. Tąsyk padarė šešis darbelius. Rimtai susidomėjo, ėmė lankyti R. Fledžinskienės vadovaujamą studiją „Delmoną“. Darbelių vis gausėjo, jų kaupti nesinorėjo, todėl ėmė dalinti, dovanoti draugams, artimiesiems, kolegoms, kol ją „pastebėjo“. Taip darbai iškeliavo į tolimas šalis: Vokietiją, Šveicariją, Ameriką. Todėl ir pačią pirmąją savo parodą ji pavadino „Atsitiktinumas“. Kažkada bandė platinti darbelius per Kaziuko muges, bet taip sušalo, kad vėliau „Kaziuko“ atsisakė...

Angelė sako, kad šilkas yra šiltas audinys: šilko skarelė šildo ir žiemą, ir vasarą. Angelė sako, kad mokykloje piešti nemėgo. Kad labiausiai jai patiko (ir dabar patinka) spalvinti knygeles. Ši technika Angelei – pirmiausia smagi spalvų terapija – ypač nykiais žiemos vakarais. Tai malonus laisvalaikio leidimas ir spalvų derinimo mokymosi menas. Spalva labai priklauso nuo nuotaikos. Taigi gali lavinti savo spalvų derinimo „gyslelę“ kaip muzikinę klausą kuo dažniau praktikuodama – šiuo atveju spalvindama...

Angelė atrado prasmingą laisvalaikį, kuris ir malonus, ir praktiškai naudingas. Labiausiai jai patinka „daryti“ kaklaraiščius, nes nereikia vaško, ir rezultatas greitas. Ypač  daug jų užsakė draugai per praėjusias Kalėdas, žinoma, dovanoms.

Kai bandai piešti vašku ant šilko pagal eskizą, nuotrauką ar be eskizo, rezultatas visada yra neprognozuojamas. Dažniausiai Angelė piešia paprikas, aguonas, saulėgrąžas, Vilniaus senamiestį (pagal graviūras ar savo darytą nuotrauką), dramblius. Kartais kurti vieną ar kitą darbelį paskatina pokalbis. Taip gimė du darbeliai, skirti kolegės dukrai Rugilei-Rugiagėlei.

Dabar toks etapas, kai ji studijos nebelanko, dirba namie. O namie viskas vyksta daug lėčiau.  Batikos ant šilko technika panaši į kiaušinių marginimą vašku (tai ne tik spalvų derinimo menas, bet ir geležinė kantrybė – aut. past.). Vaškas šalia šilku aptempto rėmo turi būti visada karštas. Žinoma, turi būti ir specialus įrankis, kuriuo pieši – tjautingas – burbuliukas su adatyte, per kurią ir bėga vaškas. Tenka spalvinti šviesiau ar tamsiau, viską padengti vašku, uždėti specialių dažų sluoksnį, užfiksuoti karštu lygintuvu (specialaus puodo dar neturi). Jei darbas nepavyksta, iš jo Angelė siuva pagalvėles.

Šiandien šis menas gana brangus užsiėmimas, nes šilkas nemažai kainuoja. Anksčiau vyko mainai su Uzbekija, tad šilko buvo galima gauti Kalvarijų turguje. Dabar jau nebe... O ant sintetinio šilko batikos nepadarysi...

Kokie ateities planai? „Darysiu tai, kol bus malonu. Džiaugiuosi, kai kam patinka mano darbeliai“, – sako Angelė.

Vilnius
Autorės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija