Kultūros zona

Atmintis

Lietuvių tautos žadintoja

Liudvikos Didžiulienės-Žmonos 155-osioms gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Liudvika Didžiulienė - Žmona

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kai lietuvių tauta kentė svetimųjų priespaudą, kai kova dėl tautinės kultūros, gimtosios kalbos išsaugojimo pareikalavo daug jėgų, pasišventimo, nuo vyrų, dalyvavusių lietuvių tautiniame judėjime, neatsiliko ir moterys. Vienos jų tapo knygnešių talkininkėmis, kitos – slaptų lietuviškų kaimo mokyklų mokytojomis, o labiau prasilavinusios ėmėsi plunksnos, pradėjo bendradarbiauti draudžiamojoje lietuviškoje spaudoje, kūrė grožinės literatūros kūrinius. Prie pastarųjų priskiriama ir knygnešių talkininkė, pirmoji lietuvių literatūros istorijoje moteris beletristė, viena iš lietuvių tautos žadintojų Liudvika Didžiulienė-Žmona, nuo kurios gimimo gegužės 3 dieną sukanka 155 metai.

L. Didžiulienė gimė 1856 m. gegužės 3 dieną Roblių kaime, anuometinėje Rokiškio apskrityje, Petronėlės Puteikytės ir Antano Nito šeimoje. Motina, būdama griežto būdo ir ūmoko charakterio moteris, auklėjimo priemone tepripažino rykštę. Priešingybe motinai buvo tėvas. Jis buvo švelnaus, atlaidaus būdo. Dirbdamas dvarų administratoriumi, turėdamas laisvo laiko, buvo prisirišęs prie knygų.

Skaityti Nitų dukra išmoko gana anksti. Pradžioje tėvo pamokinta namuose skaityti iš knygos, vėliau, taip pat tėvo pastangų dėka, Liudvika mokėsi pas privačius mokytojus, išmoko penkias kalbas. Be gimtosios kalbos, ji mokėjo latviškai, lenkiškai, prancūziškai, rusiškai ir vokiškai. Taip pat mėgo skambinti fortepijonu. Išmoko siūti, austi, gaminti valgį.

Dar iš senelės, tėvo motinos, išmokusi daugybę pasakų ir liaudies dainų, daug dėmesio Liudvika skyrė ir knygai. Turėdama laisvo laiko ji labai mėgo skaityti. Perskaitė K. Aleknavičiaus „Pasakas“, M. Valančiaus „Palangos Juzę“ ir „Vaikų knygelę“. Daug džiaugsmo Liudvikai suteikė A. Baranausko knyga „Kelionė Peterburkan“. Apie šią knygą ji vėliau savo atsiminimuose rašė: „Dievulėli brangus! Kiek grožybių aš tenai randu! Kiekvienas sakinys, kiekvienas žodis toks gražus, toks malonus. Persirašiau ją ir laikiau paslėpus lyg kokią šventenybę, neduodama rankoms profanų“.

Kai merginai sukako 15 metų, tėvai pradėjo galvoti apie dukros ateitį, šeimyninį gyvenimą. Pati Liudvika ryžtingai apsiskelbė, jog tekėsianti tiktai už lietuvio ir turėsianti daug vaikų. L. Nitaitei piršlių netrūko. Darbščios, dailios ir išprususios panelės rankos ir širdies norėjo daug turtingų jaunikių. Jai piršosi net 80-metis dvarponis, atsiklaupęs ant kelių su ašaromis akyse maldavo už jo tekėti, žadėdamas būsimai žmonai užrašyti visus savo dvarus. Netgi ir tėvai buvo šiek tiek susvyravę, suvilioti jaunikio turtų. Tačiau visiems sulenkėjusiems dvarponiams, siekusiems jos rankos ir širdies, Liudvika buvo kategoriška, neperkalbama ir atkakliai tvirtino: „Tekėsiu tik už lietuvio!“ Net tėvai pradėjo baimintis dėl tokio dukros elgesio. Jie nežinojo, ką reikia daryti, kad jų dukra yra tokia užsispyrusi. O juk nedaug žingsnių tereikėjo žengti link senmergystės. L. Nitaitei anuomet senmerge likti nebuvo lemta, nes jai pasipiršo Stanislovas Didžiulis, senos lietuvių bajorų giminės palikuonis. Liudvikai didelį įspūdį darė S. Didžiulio lietuvybė, bet kai kurie būdo bruožai ją baidė. Kiek palaukusi, tėvų ir giminių raginama, L. Nitaitė sutiko už S. Didžiulio tekėti. 1877 m. rugpjūčio 25 dieną juodu susituokė Daugailių bažnyčioje. Po vestuvių jaunavedžiai įsikūrė Griežionėlių palivarke, S. Didžiulio tėviškėje. Jaunai idealistei šeimyninio gyvenimo pradžia tapo sunkiu išbandymu. Iš šio šeimyninio gyvenimo laikotarpio jai teko patirti nemaža realybės pamokų. Vyro ir žmonos požiūriai dažnai nesutapdavo. Jaunos moters nusivylimas buvo didelis. Po daugelio metų L. Didžiulienė viename savo laiške prisipažino: „išėjau už vyro didžiausio palaidūno, jis apie dorą nė girdėt nenori ir netiki, kad yra dorų žmonių, kiekvieną mano pagal savęs. Ko man teko datirt per eilę metų! Kiek iškentėt!“ Būdama optimiste ir tvirto būdo moterimi, L. Didžiulienė gyvenimo kelyje nepalūžo. Susilaukė gausios šeimos: šešių dukrų ir keturių sūnų, iš kurių du kūdikystėje mirė. Reikėjo auginti vaikus, tvarkyti namų ūkį, tad darbo buvo per akis. Būdama visada rami, susitvardanti ir švelni, ji savo vaikams bei aplinkiniams, kurie L. Didžiulienę tik pažinojo, buvo gerumo, optimizmo ir tvirtybės pavyzdžiu. Kasdieninė rutina neatitraukė jos ir nuo lietuviškos veiklos. Pirmiausia ji pasistengė aplinkinius, kalbėjusius lenkiškai lietuvišku žargonu, išmokyti taisyklingai lietuviškai kalbėti, skaityti ir rašyti. Mokė rašto ir kaimo vaikus. Tad L. Didžiulienės veikla neapsiribojo rūpinimusi savo namų buitimi ir šeima.

Didžiulių namai anuomet tapo draudžiamų lietuviškų knygų sandėliavimo ir platinimo vieta. S. Didžiulis dar iki šeimos sukūrimo buvo pradėjęs kaupti savo unikalią lituanistinę biblioteką (prieš mirtį jis ją padovanojo Vytauto Didžiojo universitetui), lietuviškų knygų reikalais susirašinėdavo su garsiais bibliografais – Peterburge gyvenusiu S. Baltramaičiu, Krokuvos Jogailos universiteto bibliotekos direktoriumi, daugiatomės „Lenkų bibliografijos“ autoriumi K. Estreicheriu ir kitomis šviesiomis asmenybėmis. Čia L. Didžiulienės ir jos vyro požiūriai visiškai sutapo. Knygų siuntos ateidavo iš Krokuvos, Peterburgo, Rygos, Varšuvos. Šia biblioteka vėlesniais metais naudojosi J. Basanavičius, M. Biržiška, J. Jablonskis ir kiti. Didžiulių namų neaplenkdavo ir cariniai žandarai, kurių uolumą sumažindavo vaišinga ir dosni šių namų šeimininkė, jos gausiai vaišėmis nukrautas stalas, įdėti nemenki „gastinčiai“. Prisimindama tai, Didžiulių jauniausioji dukra Aldona daug vėliau rašė: „Būdavo daug baimės ir pergyvenimų laukiant, kada užgrius policija, ieškodama draudžiamos literatūros. Žandarai sujaukdavo visus namus, sudraskydavo knygas“. Tad ir tai teko Didžiulių šeimai ne kartą iškęsti. O baimintis ir nerimauti buvo dėl ko. Jei žandarai ar uolūs carinės valdžios pareigūnai užkluptų į Griežionėlius užėjusį knygnešį su lietuviška spauda, jei imtų ir aptiktų sumaniai užmaskuotą literatūros slėptuvę?.. Juk Didžiulių sodyboje kryžiavosi aktyviausių Lietuvos knygnešių keliai. Čia su lietuviškomis knygomis ir laikraščiais lankydavosi garsūs knygnešiai J. Bielinis ir K. Ūdra. Sumaniai įrengtoje slėptuvėje spauda buvo sandėliuojama, o vėliau skirstoma po visą Šiaurės Rytų Lietuvą – Anykščius, Ukmergę, Uteną, net Vilniaus kraštą. Knygas platino L. Didžiulienės sesers vyras J. Šiaučiūnas, kaimynas J. Mickūnaitis ir kiti vietos knygnešiai. Spaudą platino ir S. Didžiulis, neretai padedamas ir žmonos. Tokioje įtampoje gyveno ši lietuvybei atsidavusi šeima, manydama, kad tautinis darbas yra svarbesnis už asmeninį saugumą ir gerovę.

Neverta užmiršti, jog Didžiulių namuose, ypač vasaromis, niekada netrūkdavo lietuvių šviesuomenės. Čia mėgo lankytis anuometinis Kauno kunigų seminarijos vicerektorius A. Baranauskas, padovanojęs šių namų šeimininkei „Anykščių šilelį“ su savo autografu, kunigai Kl. Kozminas bei A. Karosas, M. Čepas, S. Davainis-Silvestraitis, J. Jablonskis, būsimasis Didžiulių žentas A. Sketeris ir daug kitų lietuvių tautinio judėjimo veikėjų. Apie tai L. Didžiulienė savo atsiminimuose rašė: „Svečius aš labai mėgdavau: jie tiek pralinksmindavo pilką mūsų gyvenimą, jog tai ilgai pasilikdavo neužmiršta. Ypač kunigas Baranauskas išmintinga savo kalba tartum visą mano esybę pripildydavo sveikatos ir stiprybės. Užtat kasmet jo laukdavau išsiilgus, lyg saulės užtekant“. Didžiulių namuose anuomet būdavo aptariami tautinio darbo reikalai, svarstoma, kokia ateitis laukia pavergtos tėvynės. L. Didžiulienės žodis, jos samprotavimai čia viešinčiųjų būdavo dėmesingai išklausomi, ji buvo lygiavertė diskusijų dalyvė.

Sušvitus „Aušrai“, netruko suskambėti platų atgarsį lietuvių tautinės inteligentijos tarpe palikęs „Varpas“. Ypač L. Didžiulienei į širdį įstrigo pirmame „Varpo“ numeryje programinio straipsnio žodžiai: „meskime grūdą po grūdo ant tautiškos dirvos, o nors negreit ir palengva išaugs gražūs, sveiki javai, nes dirva yra išsigulėjusi ir seniai jau sėklos laukia… Išmokinti lietuvius lietuviškai mislyti, sujudinti ir sutraukti juos į darbą, papratinti kaip pridera lietuviams elgties, išaiškinti kelius, kuriais eidami garsiai galėtų pasakyti: „Lietuviais esame!“ Šie žodžiai L. Didžiulienei tapo lyg priesaku, rūpėjo kuo nors prisidėti prie tautinio atgimimo. Ji dalyvavo slaptuose varpininkų susirinkimuose. Giliai į širdį įstrigo V. Kudirkos raginimas remti „Varpą“ dailiosios literatūros kūriniais: „Kuo labiau platinsis literatūra, tuo labiau tauta reikš savo gyvybę…“

Suradusi tarp gausybės darbų minutėlę kitą laisvo laiko, L. Didžiulienė sėsdavo rašyti. Užgimusi kaip rašytoja, ji siųsdavo savo prozos kūrinėlius bei publicistikos straipsnius į „Varpą“ ir „Ūkininką“, pasirašinėdama „Žmonos“ slapyvardžiu. Savo kūryboje bei publicistikoje autorė aiškiai akcentavo lietuvybės idėją, sielvartavo dėl nutautėjimo ir pasisakė prieš carinės valdžios vykdomą politiką pavergtųjų tautų atžvilgiu. Rašytojos kūrinių veikėjai – paprasti kaimo žmonės arba iš lietuviško sodžiaus kilę inteligentai, tai, kas anuomet jaudino ją, šiandien aktualu ir mums. „Paminastis kiekvieno žmogaus gyventi ne tik pačiam dėl savęs, bet ir dėl savųjų, tai yra dėl savo tautos. Nenaudėlis panašus tai erkei, kurioji minta ir auga krauju tūlų gyvulių. Ir galima sakyti drąsiai, toks žmogus nedaug už erkę vertesnis“, – šie L. Didžiulienės apysakos „Ne pagal Jurgį kepurė“ pagrindinio veikėjo Liudviko Vazgirdo žodžiai yra ir pačios rašytojos gyvenimo bei kūrybos asmeninė nuostata. Kaip V. Kudirka neatsiejamas nuo lietuvių tautos, taip ir L. Didžiulienės veikla neatsiejama nuo jos. Rašytojos veikla, jos raštai visų pirma turi būti vertinami tautos – to paties brangiausio, aukščiausio jos idealo šviesoje, nes rašytojui svarbiausias ir pagrindinis kiekvieno žmogaus vertės matas – tai, ką jis gero yra nuveikęs tėvynei, savo tautiečiams. „Irtis ir veržtis pirmyn prie šviesos, prie laisvės – tai ir yra svarbiausia gyvenimo užduotė“. Nuo kiekvieno individo pastangų siekti aukštesnės kultūros, saugoti dvasines vertybes priklausys tolimesnis Lietuvos likimas. „Tautystės pamatų užlaikymas“ – tai ne tik sąžiningas kasdienybės triūsas, bet ir gimtosios kalbos, papročių, istorinės atminties išsaugojimas. Tokie tautiniai siekiai, sekant rašytojos mintimi, yra kiekvieno individo būties prasmė. Nevalia tuščiai praleisti savo gyvenimo, nes „gyvenimas ne vien mūsų savastis, bet ir visuomenės, kurią privalome sergėt ir dorai jį suvartot. Gyvenimas – tai paskola, iš kurios turime ataduot sąskaitą.“

L. Didžiulienė, kaip ir daugelis ano meto lietuvių tautiškumo žadintojų, tikėjo, jog siekiant laisvės prarastų žmogaus teisių atgavimo kultūrai tenka pagrindinis vaidmuo. Rašytoja šią mintį formulavo taip: „Jei tik lietuviai bus kiek apšvietesni, pažins kuomi esą, tada galės susilyginti su kitais, ir svetimi jų nebeįveiks, nebepergalės ir negalės laikyti už vergus arba, kaip sakoma, už melžiamas karves“.

L. Didžiulienės kūriniuose keltos idėjos buvo bundančios lietuvių tautos sąmonės balsas, raginantis save aukoti tautai, žadinantis dar miegančius, raginantis keltis, siekti bendro tikslo. „Matai gi koks mūsų kraštas vargingas, tamsus, ė kam noras mums padėti? Kam noras mūsų žmoneliams šviesą parodyt? Negi atėjuonims rūpi mūsų gerovė? Vienintelis jų troškimas, vienutinis jų noras sau kišenes prisikimšt“, – tokiais apysakos „Svetimi giminės“ veikėjo Jurgio Valio žodžiais rašytoja kreipėsi į lietuvius, kurie turėtų „dirbt saviesiems, jiems gelbėt ir padėt atsikelt iš to purvo, girtuoklystės ir tinginio“. Kam kitam, jeigu  ne jiems, iš liaudies kilusiems mūsų tautos šviesuliams, turėtų rūpėti pavergtos tautos likimas, matant pavergėjus „mūsų kailius beplėšiančius ir mūsų kraštą betamsinančius“.

L. Didžiulienė tikėjo, jog tautą į priekį gali vesti tik pasišventėliai, tautinio idealizmo pakylėti žmonės, todėl teigiamų personažų idealizavimas visiškai suprantamas. L. Didžiulienė per teigiamus savo kūrinių herojus reiškė ir savo pačios siekius, tautiniu idealizmu paremtą pasaulėžiūrą ir gyvenimo nuostatą. Ji, laikydama kovą už „teisybę ir liuosybę“ švenčiausia pareiga, aukštindama pasirinkusius šį kelią, vadindavo juos „mūsų apaštalais: žvaigždėmis, mums kelią rodančiomis“, nevengė poetizacijos, tam tikro pakilumo. „Turi mūru eiti minios ranka rankon, vieni kitiems padėdami, vieni kitus šelpdami. Atmink tamsta, kad apaštalai turi daug nukentėti, o tarpais ir aukomis tapti. Be aukų ir pasišventimo nieko didesnio negalima pasiekti“, – šie apysakos „Atgajėlė“ herojaus J. Strazdo žodžiai yra ir rašytojos ideologijos postulatai, kuriuos ji grindžia pasišventėliška veikla ir meile carinės priespaudos luošinamiems lietuviams.

L. Didžiulienė jautė pareigą ne tik tautiškai, bet ir doroviškai žadinti tautiečius. Ji savo kūriniuose skleidė humanizmo idealus, keldama visa tai, kas kilnu ir paprasta, gerbdama žmogų ir jo jausmus, jo vertingumo ieškodama darbuose. Rašytoja neapkentė tuščio pasipūtimo, išorinio blizgesio, paprastų žmonių niekinimo…

Nelengvas gyvenimas Didžiulių šeimai anuomet buvo Griežionėlėse. Vaikai augo, reikėjo galvoti apie jų ateitį. Pajamos iš palivarko buvo nedidelės, o vaikams išmokslinti reikėjo nemenkų lėšų. Tam M. Čepo ir J. Jablonskio patarta, gavusi oficialų raštišką vyro sutikimą, apskrities ispravniko pasirašytą politinio patikimumo liudijimą (davus nemenką kyšį) ir pluoštą tam reikalui skirtų dokumentų, L. Didžiulienė su aštuoniais savo vaikais išvyko į Mintaują (dabar Jelgava), kur prasidėjo naujas jos gyvenimo etapas.

Pravartu pažymėti tai, jog XIX a. pabaigoje Mintauja buvo lietuvių jaunimo telkimosi vieta. Čia veikusioje gimnazijoje apie pusė moksleivių buvo atvykę iš Lietuvos. Čia carinė valdžia taip žiauriai neslopino lietuvių kultūrinės veiklos kaip Lietuvoje. Gimnazijos vadovybė tolerantiškiau nei kituose carinės imperijos pakraščiuose esančiose gimnazijose žiūrėjo į neturtingus gimnazistus, nedraudė po pamokų moksleiviams kalbėti gimtąja kalba.

Lietuvių moksleivių veiklą Mintaujoje labai pagyvino čia nuo 1889 metų graikų ir lotynų kalbas dėstęs J. Jablonskis. Tačiau jis valdžios buvo iškeltas į Revelį (dabar Talinas), o jo vietą Mintaujos gimnazijoje turėjo užimti L. Didžiulienė.

Atvykusi į Mintaują L. Didžiulienė iš karto išsinuomojo patogų, erdvų butą ir įkūrė jame moksleivių bendrabutį – pensioną, kuriame jo gyventojai už tam tikrą mokestį gaudavo kambarį ir išlaikymą. Pirmaisiais L. Didžiulienės bendrabučio kvartierantais, be jos vaikų, buvo vyresniųjų klasių gimnazistai J. Glemža, Vl. Požela, A. Rymas, A. Smetona, J. Šlapelis. Vėliau jos globotiniais tapo K. Jasiukaitis, V.  Mickevičius-Kapsukas, J. Šepetys, J. Vaičkus, J. Vienožinskis ir kiti gimnazistai.  Nemaža jų, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tapo žinomais politikos, visuomenės ir kultūros veikėjais. O V. Mickevičius-Kapsukas, vedęs Didžiulių dukrą Vandą, tapo Didžiulių žentu. Tad bendrabučio šeimininkė žiūrėjo tvarkos, tikrindavo, kaip moksleiviai ruošia pamokas, mokė gražaus elgesio. Tokios tad buvo oficialios pensiono šeimininkės pareigos. Nuo pirmųjų bendrabučio gyvavimo dienų L. Didžiulienė tapo ir lietuviškos veiklos organizatore. Ji su savo gyventojais rengdavo lietuviškus vakarus, rašydavo jiems nedidelės apimties  scenos veikalėlius, parūpindavo draudžiamų lietuviškų knygų, mokydavo lietuviškų dainų. Ji suorganizavo literatūrinę kuopelę, kurioje vykdavo literatūrinės diskusijos, būdavo analizuojami ir vertinami lietuvių rašytojų kūriniai. Ji skatino moksleivius rašyti į varpininkų leidžiamą spaudą. Tam darbui L. Didžiulienė negailėjo savo jėgų, nes ši veikla džiugino ją. „Malonus ir nenuobodus darbas vaikų auginimas ir auklėjimas, tai nors pavargstu, džiaugsmas, kad vaikai irias pirmyn, teikia pajėgų ir sveikatos. Vaikus, pavestus mano globai, visus mylėjau ir rūpinausi jais, kaip savaisiais, ragindavau ne žodžius kalt, bet žadindama jų mintį, lavindama jų protą ir sąmonę, judindama gerus jų jausmus“. Tad visa ši L. Didžiulienės veikla turėjo aiškų tikslą – ugdyti sąmoningus ir apsisprendusius lietuvius.

L. Didžiulienės bendrabutyje-pensione gyvenę lietuviai moksleiviai gaudavo ir artimo meilės pamokas. Kas iš lietuvių gimnazistų su įvairiomis bėdomis kreipdavosi į L. Didžiulienę, visados gaudavo paramą. Apie tai L. Didžiulienė rašė: „Kas buvo mūsų nepriglaustas, kas nepavaišintas, kas nesuramintas, kas nesušelptas? Ar tai pakeleivingas, ar likimo bei kalėjimo persekiojamas, o kokioje  bėdoje – pavarytas iš gimnazijos, netesėjęs mokesčio sumokėti, likęs be buto, likęs be batų ir kąsnio duonos, – kiekvienas pas mus rasdavo pašalpos ir prieglaudos“.

Rūpintis ir padėti L. Didžiulienė buvo pasiruošusi bet kam ir bet kokia kaina. Dar 1896 m. rudenį iš Mintaujos gimnazijos buvo pašalinta daugiau kaip trisdešimt lietuvių gimnazistų už tai, kad viešai atsisakė rusiškai kalbėti maldą. L. Didžiulienė aktyviai prisidėjo prie jaunimo kovos dėl  lietuvybės ir tikėjimo, rašydama protesto ir pagalbos laiškus carinės Rusijos švietimo ministrui ir net pačiam popiežiui Leonui XIII, įrodinėdama ir aiškindama, jog turi būti „leista mums garbinti Viešpatį Dievą kalvoje mūsų lietuviškoje“. Deja, carinė valdžia buvo neperkalbama – pašalintiesiems gimnazistams užsivėrė Mintaujos gimnazijos durys. Tada L. Didžiulienė kreipėsi į Amerikon išvykusį J. Šliūpą, pastarojo prašydama materialiai paremti valdžios represuotus gimnazistus. Daktaro J. Šliūpo atsiųstieji 500 rublių anuomet buvo rimta parama L. Didžiulienės bendrabutyje gyvenusiems A. Smetonai, J. Šlapeliui ir kitiems iš Mintaujos gimnazijos pašalintiems moksleiviams. Gavę lėšų jie išvyko į kitus miestus, kur sėkmingai galėjo tęsti nebaigtą mokslą.

Gyvendama Mintaujoje, kaip ir Griežionėlėse, L. Didžiulienė neapleido ir literatūrinio darbo. Ji rašydavo kartkartėmis, neturėdama laiko kūriniams taisyti. Rašytojai atrodė, kad gyvenimas laikui bėgant palengvės, o ir rūpesčių bus daug mažiau, nes vaikai suaugo, juos mažiau reikės remti. Tačiau greitai visos jos viltys žlugo. L. Didžiulienė nė nepagalvojo, kad ateityje jos laukia daug sunkesni gyvenimo išbandymai.

Įžengus į XX amžių vis labiau aktyvėjo pavergtų tautų kova dėl tautinių ir politinių teisių. Tad ir didžioji dalis L. Didžiulienės globotinių ir jos pačios vaikai su pakilimu gyveno tautinio išsivadavimo nuotaikomis. Plūstelėjus 1905 metų revoliucijos įvykių bangai, sustiprėjo ir persekiojimai, moksleivių bendrabutyje dažnai buvo daromos kratos. Pati L. Didžiulienė visa širdimi pritarė išsivaduojamajam judėjimui, rėmė politinius kalinius, slėpė anticarinę literatūrą, savo bute priglausdavo carinės valdžios persekiojamus žmones.

Prasidėjusios represijos skaudžiai palietė ir Didžiulių šeimą. Už dalyvavimą revoliucinėje veikloje 1906 metais buvo suimtas ir įkalintas S. Didžiulis su sūnumis Antanu ir Algirdu. Suimtųjų laukė teismas ir sunki bausmė. Nors ir prislėgta širdgėlos, L. Didžiulienė kiek galėdama stengėsi padėti artimiesiems. Lankėsi pas teisėjus ir tardytojus, ieškojo advokatų, rašė prašymus, net važiavo į Peterburgą. Bet veltui nuėjo jos vargas ir pastangos. Įkalčiai buvo rimti, nuosprendžiai žiaurūs. Tėvas ir sūnus Antanas ištremti į Sibirą iki gyvos galvos, sūnus Algirdas penkeriems metams išsiųstas į tremtį – į Turuchaną, netoli Krasnojarsko.

1907 metais L. Didžiulienė, grįžusi į be šeimininkų likusius namus, rado juos nusiaubtus, ūkį išdraskytą. Prasidėjo sunki kasdienybė. Ji rūpinosi, kiek buvo įmanoma, ištremtais artimaisiais, gimtuosius namus palikusiomis dukromis, siuntė jiems siuntinius, kiek išgalėdama rėmė pinigais. Motinos neapleido nerimas dėl kitų vaikų. Sūnui Antanui, pabėgusiam iš Sibiro tremties ir pradėjusiam studijuoti mediciną Krokuvos universitete, ji negalėjo niekuo padėti. Dukra Vanda, ištekėjusi už V. Mickevičiaus-Kapsuko, išgyveno visas pabėgusio katorgininko žmonos odisėjas: pateko į kalėjimą, keletą metų gyveno Peterburge svetimu pasu.  Prie visų pastarosios dukros nelaimių prisidėjo dar viena: susirgo džiova jos dukrelė Vandytė. Nors motina ją ir išvežė į Jaltos džiovininkų sanatoriją, mergaitė mirė. Vanda liko gyventi Jaltoje, o jos vyras V. Mickevičius-Kapsukas, suardęs žmonos gyvenimą, paliko ją likimo valiai.

Slegiama rūpesčių L. Didžiulienė rankų nenuleido. To meto iš Griežionėlių rašyti laiškai buvo giedrios nuotaikos, be nusiskundimų ir dejonių. Ji rado savyje jėgų ir literatūriniam darbui bei kultūrinei veiklai. Rašytoja tapo 1907 metais įsikūrusios Lietuvių mokslo draugijos aktyvia nare. Šioje draugijoje aktyviai reiškėsi tokie lietuvių tautos šviesuoliai: J. Ambrozaitis, J. Basanavičius, M. Davainis-Silvestraitis, J. Dielninkaitis, A. Domaševičius, J. Jablonskis, A. Janulaitis, J. Kairiūkštis, P. Kriaučiūnas, M. Kuprevičius, G. Landsbergis-Žemkalnis, V. Palukaitis, G. Petkevičaitė-Bitė, A. Sketeris, M. Slančiauskas, J. Spudulis, broliai A., J. ir P.  Vileišiai, J. Žymantienė-Žemaitė ir daugelis kitų lietuvių inteligentų. L. Didžiulienė dalyvaudavo šios draugijos suvažiavimuose. Ji siuntinėjo J. Basanavičiui savo surinktas liaudies dainas, iš žmonių išgirstus ir užrašytus prisiminimus apie kun. A. Strazdą, liaudies atmintyje išlikusias jo giesmes. Apie L. Didžiulienės intensyvų tautosakos rinkimo darbą liudija Lietuvių mokslo draugijos iš jos gauti rinkiniai, kurie dabar yra saugomi Lietuvių kalbos ir literatūros instituto bibliotekos rankraštyne, taip pat jai rašyti J. Basanavičiaus laiškai. Štai kad ir šie jo rašyti padėkos ir paskatinimo žodžiai: „Labai ačiū už išreikštąją „L. Tautai“ simpatiją ir pasižadėjimą dirbti folkloro dirvonuose, kuriuos Tamsta, rodos, gerai pažįsti. Rinkimas dainų, pasakų ir kitų yra ne taip sunkus darbas. Iš tamstos atsiųstos medegos matome, gali tapti mylimu, brangiu užsiėmimu, labai naudingu mūsų atsirandančiam mokslui. Tą, ką Tamsta jau turi surinkusi, mums labai tiks vislab, kur galima, progai atsitikus, „L. Tautoje“ ar kur kitur, sunaudosime, kad tik panašios folkloro medegos kuo daugiau būtų renkama ir surinkta“.

L. Didžiulienė kiek begalėdama pildė savo pažadą. To meto lietuvių periodiniuose leidiniuose rašytojos kūrinių buvo paskelbta nedaug, tačiau tai dar nereiškia, kad ji nekūrė… Ji rašė ir tuo laikotarpiu buvo sukaupusi  nemaža rankraščių. Rašytoja tikėjosi vėlesniais metais juos atspausdinti. Apie tai byloja A. Didžiulytės atsiminimai. „Visus savo užbaigtus ir neužbaigtus rankraščius: apysakas, vaizdelius, pjeses ir kt., rašytus ir kruopščiai surinktus per daugelį metų, sudėjo į užrakinamą pintinę, gražiai suvyniojusi į popierių, suraišiojusi į keletą nemažų pundelių“.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, artėjant fronto bangai link Lietuvos,  kviečiama dukros Vandos, L. Didžiulienė ryžosi neilgam nuvykti į Jaltą dukros aplankyti. 1915 m. pavasarį, susikrovusi reikalingiausius daiktus, į atskirą pintinę kaip didžiausią brangenybę susidėjusi parašytus ir neskelbtus rankraščius, lydima dukros Aldonos, rašytoja išvyko į tolimą kelionę. Kelionės pabaigoje didžiausias L. Didžiulienės gyvenimo turtas – rankraščiai – buvo pavogti. Vyko  karas, carinės Rusijos geležinkeliuose siautėjo plėšikų ir vagių gaujos. Nedorėliams, matyt, pasirodė, kad žilstelėjusi, ori, tvarkingai apsirengusi ponia, ypač sauganti vieną savo pintinių, turbūt veža pasakiškus lobius. Tačiau ilgapirščių laukė nusivylimas – krūva nesuprantama kalba rašytų rankraščių. O L. Didžiulienei tai buvo be galo skaudus smūgis. Atvažiavusi pas dukrą į Jaltą ji taip sielojosi, kad net susirgo ir patale pragulėjo du mėnesius.

„Išgulėjo apie du mėnesius. Ir dar ilgai po to, daugeliui metų prabėgus, prisiminusi negalėjo nurimti. „Nei man tų mano drabužių, nei atmintinių žiedų ir visų daiktų negaila taip… Betgi mano rankraščiai! Mano rankraščiai! Jų niekas nebesugrąžins, o taip svajojau čia juos išdailinti, išbaigti, su jumis pasiskaityti… Mano kelerių metų darbas!“ – prisiminusi motinos susikrimtimą rašė V. Didžiulytė.

Apsilankymas Jaltoje vietoj žadėtų kelių mėnesių L. Didžiulienei užtruko devynerius metus. Karo atgarsiai netruko pasiekti Krymą. Jaltoje nuolatos gausėjo be pastogės likusių karo pabėgėlių, beglobių vaikų. Kiek atsigavusi po ligos L. Didžiulienė su jai būdinga energija ir nuoširdumu stengėsi padėti nelaimėje atsidūrusiesiems. Nors būdama šešiasdešimties metų, ji, nepaisydama metų naštos, rengė viešus vakarėlius, loterijas, eglutes, šelpė, guodė, slaugė… Jaltoje ji gavo skaudžią žinią apie sūnaus Algirdo mirtį Rumunijos fronte. Tad L. Didžiulienei nusiraminimo teko ieškoti prasmingoje veikloje. Slaugė sužeistuosius karo ligoninėje, motiniškos globos išsiilgę kareivėliai L. Didžiulienę vadino „motina“. Galbūt tokiomis mintimis ji pagalvodavo, kad ir prie jos sūnaus paskutinę jo gyvenimo valandą budėjo kokia nors motina.

Daug jėgų, širdies šilumos L. Didžiulienė atidavė kuriant lietuvių džiovininkų sanatoriją, o įkūrus ją, tapo šios sanatorijos ūkvede. Lankė čia besigydžiusius amnestuotus tremtinius. Rašė straipsnius, apsakymus, leido laikraštį. Dalyvavo rinkliavose ir aukose šelpiant karo pabėgėlius ir nuo karo nukentėjusiuosius. Susibičiuliavusi su vietos totoriais, domėjosi jų papročiais, buitimi, parašė pjesę apie beteisę totorių moterų padėtį, kuri buvo suvaidinta vietiniame teatre.

Po 1917 metų spalio revoliucijos Kryme dar negreit įsitvirtino sovietų valdžia. Jalta ir kiti Juodosios jūros pakrantės miestai ėjo iš rankų į rankas. Vokiečius keitė anglai, pastaruosius – baltagvardiečiai, kol pagaliau Juodosios  jūros pakrantę užgrobė bolševikai. Vyko dažnos kovos, susirėmimai, teroras… Trūko maisto produktų, prasidėjo badas, epidemijos, suirutė. Savo laiške dukrai Aldonai L. Didžiulienė anuomet rašė: „Valdininkai lėbauja kaip tik ištvirkimas gali ir išmano, o kiti miršta badu ir cholera. Nešvarumas, netvarka baisiausia, ant to niekas nežiūri. Plėšimai, grobimai baisūs, o „Justicija“ iš čia išvyta, darbininkų (juodadarbių) padėjimas labai sunkus, mokytojų algos neduoda daugiau kaip ¼ svaro duonos nusipirkti. Valdininkų daug ir kiekvienas laiko save karaliumi, tai tau brolybė, lygybė. Liūdna. Tiek žmonių kentėjo ir žuvo kovoje už lygybę ir brolybę, ir viskas pražuvo veltui“.

Atsivėrus kalėjimų durims politiniams kaliniams ir tremtiniams, į Jaltą pas žmoną ir dukrą atvažiavo visiškai paliegęs S. Didžiulis. Žmona atsidėjusi jį slaugė. Jaltoje L. Didžiulienę aplankė J. Tumo-Vaižganto laiškai, raginę rašyti atsiminimus, gyventi atkuriamais savo vaikystės ir jaunystės dienų vaizdais. Tėvynės ilgesys Didžiulius slėgė vis labiau, o gauti leidimą grįžti į tėvynę niekaip nepavyko. Pagaliau po ilgo laukimo ir nevilties dienų pavyko gauti leidimą išvykti iš sovietų Rusijos, ir 1924 m. rugpjūčio mėnesį L. ir S. Didžiuliai grįžo į tėvynę.

Grįžusi į tėvynę ir apsigyvenusi pas sūnų Antaną Panevėžyje, L. Didžiulienė greitai pasijuto svetima ir nereikalinga lietuvių visuomenei. Niekas, išskyrus jos artimuosius, nerodė jai pagarbos ir dėmesio kaip buvusiai varpininkei, pirmajai lietuvių beletristei, švietėjai, tautos dvasios žadintojai. Niekas neužeidavo pasveikinti, aplankyti. L. Didžiulienės Lietuvoje nebeatsiminė – net jos mylimieji ir ne kartą iš keblių situacijų gelbėti Mintaujos laikų globotiniai. Idealistų laikai baigėsi. Vyko „šiltų“ vietų prie valdžios „lovio“ dalybos. Ne be širdgėlos L. Didžiulienė paskutinėje savo kalboje artimai bičiulei ir bendražygei G. Petkevičaitei-Bitei pagerbti sakė: „ar tikėjais, ar svajojai, kad mes vietoj „prevoschoditelstvų“ ir „presveščenstvų“ turėsime savo ekscelencijas ir eminencijas?..“

Sulaukusi senatvės skubėdama L. Didžiulienė rašė atsiminimus iš savo pragyvento turiningo gyvenimo. Persišaldžiusi per G. Petkevičaitės-Bitės jubiliejų, L. Didžiulienė susirgo plaučių uždegimu ir iš ligos patalo nebepakilo. Prieš mirtį rašytuose savo laiškuose J. Tumui-Vaižgantui ji, jau sunkiai nulaikydama plunksną, išvedžiojo popieriaus lape tokius žodžius: „Mirštu su Dievu…“, „Dieve, laimink Jums visus!“ L. Didžiulienė mirė 1925 m. spalio 25 dieną, eidama 70-uosius metus, ir buvo palaidota netoli Griežionėlių esančiame  Padvarininkų kalnelyje – senkapiuose. L. Didžiulienę laidojęs J. Tumas-Vaižgantas prie ką tik supilto rašytojos kapo susirinkusiesiems pasakė jaudinančią kalbą. Tuojau po laidotuvių, dienraštyje „Lietuva“ J. Tumas-Vaižgantas rašė: „šių metų spalio 25 dieną mirė, priėmus Šv. Sakramentus ir mano bei Indrioniškio klebono J. Kazakevičiaus X.27 palaidota ten pat aukštuose senkapiuose, iš kur reginys per 20 kilometrų aplink. Vieta – poetingiausia Lietuvoje, kaip tik atitinkama didžiai Lietuvos mylėtojai ir jos darbininkei“.

Po poros metų, tose pačiose kapinaitėse buvo palaidotas ir S. Didžiulis. Čia atgulė ir ištikimiausias Didžiulių talkininkas knygnešys J. Šiaučiūnas. Kaimo kapinėse daugėjo kapų, ne visi čia palaidoti buvo tikintieji, gal todėl šias kapines kažkas pavadino laisvamanių kapinėmis, o tai tiko sovietmečio ideologams, kuriems rūpėjo ir L. Didžiulienę paversti ateiste…

L. Didžiulienės amžinoje poilsio vietoje, ant paminklo postamento yra iškalti pačios rašytojos parašyti žodžiai. Gal nedaug kas susimąstė, jog tik krikščioniška moralė galėjo padiktuoti žodžius, kurie buvo jos prasmingo gyvenimo devizu: „Džiaugiuosi, kuomet galiu nors vienam žmogui ašaras nušluostyt! Tai nedaug, tai kaip lašas mariose… Bet jeigu kiekvienas nušluostytų ašaras nors vienam varguoliui, tai jam būtų lengviau gyventi…“

Kaip ir dauguma XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinio judėjimo dalyvių, L. Didžiulienė-Žmona jautė pareigą savo dvasios ir proto galias skirti tėvynei Lietuvai, savo kūryba ir visuomenine veikla prisidėti prie „tautystės pamatų užlaikymo“. Tad šiandien kiekvienas lietuvis turėtų sekti jos pėdomis ir stengtis ateities kartoms nuo svetimų audrų išsaugoti sveikus lietuvių tautos pamatus.

© 2011 „XXI amžius“