Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Ganytojo ištikimybė avims

Kun. Vytenis Vaškelis

Gerojo Ganytojo sekmadienio Evangelija jau pirmuoju sakiniu įplieskia vidinės įtampos ugnį, nes Jėzus diagnozuoja žmogaus vidinio sugedimo vėžį. Dėl aiškumo Jo metaforą truputį išplėskime: „Jei kas bijodamas sargo į avių gardą neina pro vartus, bet į mūrinį aptvarą be stogo įkopia slapčia per žemą jo sieną, tas yra vagis ir plėšikas“ (plg. Jn 10, 1).  

Senovės Palestinoje buvo daugybė ganyklų, kuriose ganėsi avys, ožkos, jaučiai, asilai... Nakčiai palestiniečiai gyvulius sugindavo į iš akmenų suręstus gardus. Rytmetį piemuo prieidavo prie aptvaro ir šaukdavo avis. O jos, išgirdusios pažįstamą balsą, sekdavo paskui jį. Anuomet piemenų darbas buvo pavojingas, nes reikėdavo bandą saugoti ne tik nuo laukinių žvėrių, bet ir nuo vagių. Kartais piemenys, gelbėdami kaimenę, būdavo sužeidžiami ar net žūdavo. Drąsūs piemenys nusipelnydavo pagarbos.   

Jėzus susitapatina su uoliuoju piemeniu, nes Jis – tas Ganytojas, kuriam Tėvas pavedė į nevystančias ganyklas atvesti žmoniją. Dar daugiau. Jis – vieninteliai mūsų vartai, pro kuriuos mums lemta įeiti. Jei kas dėl neišmanymo, netikėjimo ir kietaširdiško užsispyrimo šios dieviškos paslaugos atsisako, tas panašus į avantiūristinį vagį, kuris grobdamas tai, kas jam nepriklauso, rizikuoja netekti tų dalykų, kuriems vagių rankos per trumpos (Mt 6, 20).   

Sekti Jėzų nereiškia prarasti asmeninę laisvę rinktis ir klysti. Priešingai – panašėdami į Jį giliau suvoksime savo klaidų neišvengiamumo svarbą, nes tik mąžtant mūsų puikybės sodo derliui vis platės mūsų nuolankumo šaknų vainikas. Tada matydami savąjį žmogišką ribotumą labiau ieškosime Viešpaties artumo.

Kun. Tadeušas Daičeris rašo: Dievas turi tau suteikti tiek žaizdų, tiek sunkių akimirkų, kad pasijustum silpnas ir taip atsivertum malonei. Kai pasijusi labai įskaudintas, atmink, kad tai palaimingas skausmas, kuris tavo brandumo šarvuose daro vietos Dievo malonei. Tau teikiama galimybė pagilinti tikėjimą. Dėl tavo silpnumo per tikėjimą tavyje gali apsigyventi Dievo galybė. Artindamasis prie tavęs Dievas turi tave padaryti silpnesnį, idant būtum Jo reikalingas, kad tikėdamas ir kaskart labiau Juo pasitikėdamas vien Jame ieškotum atramos. Jis turi tave pažeminti, nes esi per didelis, o žaizdos žemina. Taigi kiekvienas sužalojimas tau duoda galimybių vis labiau panašėti į Evangelijos vaiką.

Žinia apie kun. dr. Arvydo Petro Žygo iškeliavimą į Tėvo namus mus ir liūdina, ir nuteikia viltingai. Jis savo tikėjimą, pamaldumą, artimo meilę, lietuvybės dvasią  ir visą erudiciją skyrė didesnei Viešpaties garbei bei žmonių labui. Pamenu, kiek kartų teko su juo bendrauti, tiek kartų patyriau jo spontanišką nuoširdumą, paprastumą ir dvasinį brandumą, kurie bylojo apie jo asmenybės įvairiapusiškumą. Neužmirštama kun. Arvydo savybė – patarnauti visiems (jei tik būdavo laiko bei galimybių), kurie kreipdavosi į jį su kokiu nors motyvuotu prašymu. Ar tai nėra kunigo, kaip Gerojo Ganytojo, už avis guldančio savo gyvybę, vieno iš kilniausių pašaukimų įprasminimo sektinas pavyzdys?

Galbūt kai kas sakys, kad jei kun. Arvydas būtų save labiau tausojęs, būtų galėjęs dar daug metų berti Evangelijos grūdą į purenamą žmonių širdžių žemę... Vis dėlto vertinkime tikrovę objektyviai ir toliaregiškai. Jei sutinkame, kad Aukščiausiasis jį pasiėmė pas Save anksčiau nei mums norėtųsi, nusilenkime prieš Jo galutinį sprendimą ir tarkime sau: „Tai buvo ne mano, o kun. Arvydo Petro Žygo unikali ir nepakartojama kelionė Žemėje. Ačiū Tau, Viešpatie Dieve, už jį“.     

Taigi jis išties buvo panašus ne tik į tą savuoju Tėvu pasitikintį Evangelijos vaiką, bet ir į Kristų, kuris gyvo tikėjimo dvasininkui yra pagrindinė atrama, ypač tuo metu, kai sunki liga jam tampa nemirtingumo neišvengiamybe, tai yra tais amžinosios Jeruzalės Vartais, kurių skląstį pakelia ir vidun pakviečia pats Dievo Sūnus.    

Jėzau, mūsų Ganytojau, eik mūsų gyvenimo priešakyje, o mes, Tavo avys, seksime visur, kur tik Tu mus vesi. Žmogui, gyvenančiam po saule, nėra duota geresnio pasirinkimo už šį: laisvai ir džiugiai paklusti Kristui ir sekti Juo, nes tik tada ateina suvokimas: „O kaip daug brangesnis už avį žmogus!“ (Mt 12, 12).

© 2011 „XXI amžius“