| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Gausus švenčių sekmadienis: nuo Aleksoto iki Jonavos Artūras Šulcas
Paskutinis balandžio sekmadienis buvo turtingas reikšmingų švenčių. Visos jos paminėtos ir Kauno Aleksoto Šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje. Ryto šv. Mišiose vikaras kun. Mindaugas Martinaitis pasveikino visas mamas ir močiutes. Pasak kunigo, jos nusipelnė didelės padėkos ir pagarbos. Juk tapdamos mamomis moterys aukoja savo karjerą, laisvalaikį, pomėgius ir poilsį. Maži vaikai nusėdi mamai kelius, o dideli gali užgauti jos širdį. Motinos yra palaimintos, nes prisiėmė naujos gyvybės išnešiojimą, auginimo ir auklėjimo rūpesčius. Kun. M. Martinaitis homilijoje kalbėjo ir apie popiežiaus Jono Pauliaus II asmenį, prisimindamas jį ir kaip filosofą, aktorių bei poetą. Po šv. Mišių jis pakvietė žmones nesiskirstyti. Parapijos Caritas vaikų ir jaunimo ugdymo programos vadovė Lina Šulcienė pakvietė į jaunimo parengtą programą. Skambant elektrinei gitarai, Jono Pauliaus II religinę-filosofinę poeziją skaitė kun. Mindaugas, Lina, Marija, Aistė, Milena ir šių eilučių autorius, muzikinius kūrinius atliko Ugnė. Skambėjo gilūs ir prasmingi žodžiai, kalbantys apie Dievo meilę, auką, atpirkimą, prisikėlimą, žmogaus gyvenimo prasmę. Po renginio norintys galėjo apžiūrėti fotografijų parodą, skirtą palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II atminimui. Tą patį sekmadienį Aleksoto parapijos atstovai lankėsi Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijoje. Vizito tikslas aleksotiškiams labai netikėtas ir itin džiugus. Pasirodo, čia dirbančios sesers Pranciškos FDCJ iniciatyva apie 160 vaikų, kurie ruošiasi Pirmajai Komunijai, Gavėnios laikotarpiu buvo pakviesti savitam pasninkui: atsisakyti kokio nors malonaus pirkinio ir sutaupytus pinigėlius paskirti Aleksoto parapijos Caritas globojamiems vaikams, kad jų ugdymo ir globos programa nenutrūktų. Sesės Pranciškos sumanymas išties pavyko. Keliauninkus iš Aleksoto Jonavos parapijos gyvenimas pribloškė savo jėga ir dvasia. Čia darbuojasi būrys atsidavusių bažnyčiai žmonių, vadovaujamų klebono kun. Audriaus Mikitiuko. Jo komandos įdirbis žmonių gausa, meilės dvasia, tvyranti tarp į bendruomenę susibūrusių žmonių, tikėjimo gyvybė, kuri uždega per pamokslininkų bei katechetų žodžius. Sesė Pranciška parapijoje dirbti pradėjo prieš ketverius metus. Anot jos, parapijoje dirbančios komandos tikslas ne tik paruošti vaikus sakramentų priėmimui, bet ir (tai ne mažiau svarbu) auginti meilę savo bažnyčiai, telkti juos į parapijos bendruomenę ir toliau padėti tikėjimo kelionėje. Bažnyčioje vaikams akivaizdžiai gera, į ją norisi ateiti. Sutelktai dirbanti keliolikos žmonių komanda pamažu, bet veiksmingai keičia parapijos veidą. Bažnyčios nelankę katekizuojamųjų tėvai, matydami vaikų užsidegimą ir norą eiti į bažnyčią, ateina ir patys. Jiems organizuojami atskiri užsiėmimai. S. Pranciškai visiškai aišku: jei nebus dirbama su tėvais, po sakramentų priėmimo vaikų bažnyčioje neliks. Sekmadieniais Šv. apaštalo Jokūbo parapijoje vyksta ketverios šv. Mišios. Visose jose gausu žmonių. 10 valandos Mišiose net sunku patekti į bažnyčią kaip per Velykas daugumoje Lietuvos bažnyčių. O 17 val. šv. Mišiose, skirtose vaikams, susirenka pusantro šimto vaikų, neskaičiuojant suaugusiųjų. Buvo matyti, kad vaikai bažnyčioje jaučiasi kaip namie, be įtampos ir baimės. Sykiu nebuvo jokio chaoso, nepagarbos Dievo namams. Prieš šv. Mišias vaikai rinkosi gerokai anksčiau. Iš pradžių šurmulio netrūko, tačiau vaikai buvo draugiški, klusnūs, mylintys ir linksmi. Bažnyčioje įrengtas didelis ekranas, jame rodomi giesmių žodžiai, tad visi žmonės yra skatinami giesme garbinti Dievą. Vaikai mielai tai daro. Giedojo visa bažnyčia. Šv. Mišias aukojo kun. Kastytis Šulčius. Homilijoje jis trumpai priminė popiežiaus Jono Pauliaus II biografiją, atkreipdamas dėmesį, kad tai buvo pirmasis slavų kilmės popiežius, nutraukęs apie 400 metų trukusį italų popiežių vadovavimo Bažnyčiai laikotarpį. Kunigas priminė Popiežiaus kelionę į Lietuvą 1993 metais, kai jis lankėsi Vilniuje, Kaune, Kryžių kalne ir Šiluvoje. Plačiai kalbėjo apie jo skelbtą Dievo Gailestingumą, kuris geriausiai atsiskleidžia per Susitaikymo sakramentą. Kad ir kaip žmogus pultų, jis turi tvirtai tikėti, kad pasiryžęs pasitaisyti jis patirs neišmatuojamą Viešpaties gailestingumą. Kunigas ragino nebijoti eiti išpažinties, nebijoti kunigo, nes tai, ką žmogus gauna kalčių atleidimą, susitaikymą, ramybę, šimteriopai viršija įvairius nepatogumus ir baimes. Jis liudijo apie savo paties išpažinties patirtį ir ragino kiekvieną dažniau ją atlikti, apsispręsti, kaip dažnai ketinama eiti išpažinties kas kelias savaites, mėnesį ar du. Dievo atsiprašyti, sakė jis, reikėtų ne tik už padarytas nuodėmes, bet ir už tą gėrį, kurio nepadarėme, būdami nerūpestingi ar apsileidę. Dažnai išpažinties eina ne tie, kurie yra labai blogi, o tie, kurie vis labiau artėdami prie Viešpaties ryškiau mato savo netobulumą, kurį Jam padedant ryžtasi įveikti. Popiežius Jonas Paulius II išpažinties eidavo kas savaitę ir turėdavo, ką pasakyti ir dėl ko pasitarti su nuodėmklausiu. Paskui didelis būrys vaikų nešė atnašas savo pagamintas dėžutes, kuriose buvo jų Gavėnios metu sutaupyti pinigėliai. Šv. Mišių pabaigoje, per skelbimus, parapijos klebonas kun. Audrius pranešė, kiek pinigėlių sutaupė vaikai ir kiek buvo surinkta per rinkliavą. Iš viso buvo suskaičiuota daugiau kaip 600 litų. Visa ši suma atiduota Aleksoto Šv. Kazimiero parapijos Caritas atstovams. Sykiu klebonas griežtai paragino vaikus bei suaugusiuosius neiti išpažinties nepasiruošus. Atsitiktinis impulsas negali būti susitaikymo sakramento priežastimi. Kita vertus, dažnai būna žmogus sako: išpažinties buvau prieš metus, sekmadieniais nueinu į bažnyčią, aukoju, nevagiu, nežudau, daugiau nieko neprisimenu, gailiuosi ir prašau išrišimo. Ir kai kunigas atsako, kad negalįs jo duoti (juk nieko blogo nebuvo išpažinta), žmogus labai nustemba. Būna dar paprašo: paklauskite manęs ko nors. Panašiai kaip protingas žmogus prieš eidamas į parduotuvę pasižiūri, ko jam reikia, o ne laukia, kol pardavėja ims siūlyti prekes, kaip ligonis vyksta į gydymo įstaigą tikslingai, taip ir prieš išpažintį žmogus turi jai rimtai ruoštis: peržvelgti sąžinės sąskaitą, apgalvoti savo gyvenimą. Ne kunigo darbas klausinėti, ką jis padarė ir ar neprasikalto. Padėkos žodį tarė Aleksoto vaikų globos ir ugdymo programos vadovė L. Šulcienė. Ji žemai lenkė galvą už našlės skatikus, kurie stato bažnyčias, dėkojo Dievui už brolių ir sesių Kristuje solidarumą, bendrystę, kuri padeda pakelti nusvirusias rankas ir nušviesti nuliūdusias širdis. Jonavoje surinktų pinigėlių užteks 23 savaitgalius maitinti vaikus. O jei mažesnis būrys susirinks, gal ir ilgiau. Tačiau svarbiausia suprasti, kad Jonavoje yra Aleksoto bendruomenę palaikantys broliai ir seserys. Po šv. Mišių sesuo Pranciška pasakojo, kaip buvo puoselėjamas parapijinis gyvenimas Jonavoje. Po bažnyčia ir parapijos namuose buvusios laidojimo salės buvo iškeltos. Patalpose ėmė dirbti katechetai, jaunimo ir suaugusiųjų maldos ir Šventojo Rašto grupės. Dabar visur verda gyvas parapijos gyvenimas. Parapijos namuose veikia vaikų dienos centras. Patalpų neužtenka. Bažnyčia papildomai jas nuomoja iš Jonavos suaugusiųjų švietimo centro. Sekmadieniais parapijoje nuo ryto iki vakaro ugdymosi programoms vienu metu renkasi 10 vaikų grupių, jaunimo ir dvi ar net trys suaugusiųjų grupės. Sesuo Pranciška atskleidė ir parapijos sėkmės paslaptį. Pasak jos, nebūtų tokio pakilimo, jei parapijos namuose įrengtoje koplyčioje nebūtų vienuolika metų išstatytas Švenčiausiasis Sakramentas. Čia visada, dieną ir naktį, yra besimeldžiančiųjų. Čia gimsta visų sumanymų jėga ir stiprybė, grožis ir palaiminimas. Tai Jėzus visam šiam darbui vadovauja! Dieve, ir toliau gausiai laimink Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos žmones. Autoriaus nuotraukos
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |