| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Iškilmės Romoje Jonas Paulius II paskelbtas palaimintuoju Livija ŠIUGŽDIENĖ
Balandžio pabaiga Romoje buvo ypatinga. Tuoj pat po Velykų švenčių autobusų stotelėse, miesto aikštėse, ant stulpų ir net autobusuose pasirodė popiežiaus Jono Pauliaus II paveikslai, nuotraukos, plakatai. Knygynuose, ypač katalikiškuose, lentynos buvo nuklotos įvairiausiomis knygomis, kasetėmis, diskais, filmais ir viskas skirta Jonui Pauliui II, jo kelionėms. Spaudos kioskuose pasirodė žurnalų su Jono Pauliaus II nuotraukomis ir straipsniais apie jį, nors anksčiau tokios tematikos literatūra jie neprekiavo. Beatifikacijos proga iškilmių sekmadienį ir pirmadienį kai kurie Romos muziejai lankytojams duris atvėrė už simbolinį vieno euro mokestį. Jau nuo Velykų švenčių Šv. Petro ir Šv. Jono Laterano bazilikos aikštėse dideliuose ekranuose buvo demonstruojamas valandos trukmės kino filmas apie Popiežiaus keliones po pasaulį ir akcentuojamos pagrindinės jo mintys, išsakytos vizitų metu. Parodė ir Popiežiaus viešnagę Lietuvoje. Buvo graudu žiūrėti į paskutines Palaimintojo dienas. Matėme ne vieną jauną žmogų su ašaromis akyse... Romos viešbučiuose jau nuo vasario, kai buvo oficialiai paskelbta apie Jono Pauliaus II beatifikacijos iškilmes, vietos buvo užsakytos ypač daug buvo lenkų tikinčiųjų grupių. Tomis dienomis atrodė, kad lenkai okupavo Romą. Jau kelias dienas prieš iškilmes, penktadienį ir anksčiau, daug kur galima buvo pamatyti lenkiškai kalbančių žmonių. Įdomus faktas: lenkai nerodė jokio priešiškumo lietuviams tą patyrėme mes patys, tą patyrė ir kiti lietuviai, bendravę su Lenkijos lenkais, atvykusiais į Romoje vykstančias iškilmes. Lenkai buvo tikrai labai malonūs, draugiški, be jokių ambicijų, skirtingai nuo kai kurių Lietuvos lenkų, o ypač savo žodžių ir jausmų nekontroliuojančių politikų. Iškilmės prasidėjo balandžio 30-osios, šeštadienio, vakarą. Temstant nuvykome į Romos Didžiojo cirko (Circo Massimo) aikštę, tiksliau prie aikštės, kuri labiau panaši į daubą. Dar važiuodami į centrą, Šv. Petro aikštės link, matėme jaunimo būrius, su lenkiškomis vėliavomis ir šūkiais traukiančius į aikštę. Tą šeštadienio vakarą apie 200 tūkstančių susirinko į aikštę, kur prasidėjo pasirengimo beatifikacijai maldos budėjimas. Jį sudarė dvi dalys liudijimai ir Rožinio malda. Į aikštę net nebandėme patekti (kokio nors dokumento ar akreditacijos lapo, kad esame iš Lietuvoje leidžiamo katalikiško laikraščio, neturėjome) mums gera vieta buvo ant kalnelio, netoli paminklo Garibaldžiui, iš kur visa aikštė matėsi kaip ant delno. Tuo metu, vakaro tamsoje, ji skendėjo šviesų jūroje. Kitoje aikštės pusėje stovėjo galingi antikiniai Foro Romano pastatai, prie kurių dar vakar fotografavomės. Dabar stovėjome šalia kunigų, vienuolių ir maldininkų iš įvairių kraštų jie rankose laikė žvakeles ir klausėsi kalbų-liudijimų bei meldėsi. Tik iš aikštėje įtaisyto ekrano supratome, kad liudijimai jau prasidėjo. Matėme baigiantį kalbėti vyrą. Iš programos žinojome, kad pirmasis liudijo buvęs Šventojo Sosto spaudos salės direktorius, t. y. popiežiaus atstovas spaudai Joaquin Navarro Valls. Po muzikinio intarpo ekrane pasirodė vienuolė, kalbėjusi prancūziškai. Vertimo į italų kalbą nebuvo. Supratome, kad tai stebuklo, įvykusio Jonui Pauliui II užtariant, liudytoja prancūzė vienuolė Marie Simon-Pierre. Jos nuotraukas jau matėme knygose apie Palaimintąjį (it. Beato). Jos liudijimas labai prisidėjo prie to, kad Jonas Paulius II buvo paskelbtas palaimintuoju. Šį vakarą ji vėl paliudijo apie savo išgijimo stebuklą, įvykusį praėjus dviem mėnesiams po Jono Pauliaus II mirties. 2001 metais jai (tada buvo 40 metų) buvo diagnozuota Parkinsono liga. Išsekusi ji nebegalėjo nieko dirbti ir jau buvo susitaikiusi su mintimi, kad vežimėlyje teks praleisti likusias dienas. Ir staiga birželio 2-ąją atsibudusi anksti ryte pajuto, kad kūnas pasikeitė tapo judrus ir kupinas jėgų. Ji pajuto stiprų norą melstis, nuėjo į maldos kambarį ir prie Švč. Sakramento kalbėjo Rožinį. Meldėsi iki 6 valandos ryto, tada nuėjo į koplyčią, kurioje su bendruomene sukalbėjo ryto maldą ir šventė Eucharistiją. Eucharistijos metu jau žinojo, kad ji nebėra tokia pati, kokia buvo, ji pasveiko. Toks buvo vienuolės iš Prancūzijos liudijimas. Aikštėje susirinkusi minia šilčiausiai priėmė trečiąjį vakaro liudytoją kardinolą Stanislawą Dziwiszą, ilgametį popiežiaus Jono Pauliaus pagalbininką ir stiprintoją. Jis prisiminė ilgus savo tarnystės metus greta Karolio Wojtylos ir paskui, jau išrinkus jį popiežiumi, Jono Pauliaus II. Jis keturis dešimtmečius dirbo jo asmeniniu sekretoriumi, lydėjo Garbingąjį Dievo tarną visuose jo gyvenimo ir veiklos žingsniuose tiek viešojoje, tiek privačioje sferoje. Kardinolas liudijo, kaip Jonas Paulius II mylėjo Dievą jis Jo ieškojo ir niekuomet nepavargdavo būti su Juo. Krokuvos ganytojas prisiminė, kad didžioji dalis laiko Jono Pauliaus II artumoje būdavo praleidžiama tylint jis labiausiai mėgo būti tyloje. Todėl būti su Jonu Pauliumi II reiškė gerbti jo tylą. Būti bendradarbiu, dirbti jo sekretoriumi reiškė užtikrinti jam būtiną erdvę ir galimybę veikti savarankiškai, ginti jo laisvės akiratį, o tai visų pirma apimdavo erdvę ir laiką Dievui. Antrąją šeštadienio vakaro budėjimo dalį pradėjo Popiežiaus vikaras Romos miestui kardinolas Agostino Vallini. Jis Romos Circo Massimo aikštėje ir, kaip vėliau sužinojome, dar penkiose pasaulio šventovėse, kurias aplankė Jonas Paulius II, pradėjo kalbėti Rožinio Šviesos slėpinius, kuriais Jonas Paulius II, įvesdamas Bažnyčią į trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį, papildė Rožinio maldą. Vakaras buvo užbaigtas per televiziją iš vasaros rezidencijos Castelgandolfo rūmų popiežiaus Benedikto XVI sukalbėta malda ir jo palaiminimu. Kitą dieną važiuodami pro Circo Massimo aikštę matėme joje keliolika palapinių jose tomis dienomis nakvojo nakvynės viešbučiuose negavę maldininkai. Sekmadienio iškilmių metu, kai Šv. Petro aikštėje vyko beatifikacijos šv. Mišios, šiems maldininkams irgi buvo aukojamos šv. Mišios. Sekmadienį, kai vyko pagrindinės beatifikacijos iškilmės, patekti į Romos centrą, į Šv. Petro aikštę ar jos prieigas buvo sunku metro veikė tik anksti ryte, autobusų eismas miesto centre buvo sustabdytas, autobusai važiavo tik pro gana toli esančią Venecijos aikštę bei tolokai nuo centro esančią vieną svarbiausių Romos gatvių Via del Corso. Tik iš čia buvo galima pasipusčius kojas bandyti pasiekti už kelių kilometrų vykusios iškilmės vietą Šv. Petro aikštę ar gretutines gatves. Pro vieną svarbiausių tiltą Ponte Vittorio Emanuele II, vedantį į Pijaus X gatvę ir pagrindinę Conciliazione gatvę, praeiti neleido vėl teko daryti didelį lankstą ir eiti pro gretimą tiltą. Žmonių visur buvo keliskart daugiau nei per Velykas. Priekyje ir aplink buvo matyti vien Lenkijos vėliavos. Bandėme eiti gilyn į žmonių minią, tačiau praeiti buvo sunku, juo labiau kad darėsi karšta ir tvanku. Visur budėjo policininkai. Beje, labai stipri apsauga buvo jau kelios dienos prieš iškilmes (nebuvo galima laisvai įeiti į aptvertą aikštės centrą), o per pačias iškilmes ji tik sustiprėjo. Visą naktį beatifikacijos apeigų laukę ir netoliese miegmaišiuose ar tiesiog ant šaligatvių gulėję maldininkai buvo įleisti į Šv. Petro aikštę tik ankstų sekmadienio rytą. Tačiau dauguma turėjo pasitenkinti susiradę vietelę Vatikano prieigose. Kai kur jie galėjo stebėti iškilmės apeigas tik per didelius ekranus. Mums pavyko įsitaisyti mažoje Pijaus X gatvėje. Tai buvo palyginti rami gatvelė, nors ir pilna žmonių, bet stovinčių gana laisvai. Čia, Pijaus X gatvėje, tai, kas vyko pagrindinėje aikštėje, galėjome išgirsti tik per garsiakalbius ekranų nebuvo. Tačiau jautėme palaimą, galėdami dalyvauti viename didžiausių religinių įvykių čia, Katalikybės centre. Greta mūsų stovėjo įvairiausių tautybių žmonės, tarp jų didžiąją dalį sudarė italai ir lenkai. Netrukus pamatėme raudonais apsiaustais apsidengusius vyrus ir moteris. Ant apsiaustų didelis Kristaus veidas. Užkalbinome keletą jų angliškai itališkai jie nesuprato. Pamatę jauną vyriškį, besikalbantį su žurnalistu, priėjome. Jis paklausė, kokia kalba norime su juo kalbėti: vokiškai, angliškai ar lenkiškai. Pasakėme, kad galime kalbėtis lenkiškai. Vaikinas entuziastingai pradėjo pasakoti apie organizaciją. Jų organizacija, pasivadinusi Kristaus Karaliaus riteriais (arba kavalieriais), įsikūrė 1998 metais. Organizacijos įkūrimą esą palaimino Benediktas XVI. Ji plečiasi ir po kitas šalis, ypač darosi populiari Vokietijoje, ispaniškai kalbančiuose kraštuose. Organizacijos nariai gina Kristaus Karaliaus kultą. Pritariant Benediktui XVI, organizacijos nariai ieško 1000 angelų, kurie padės jiems ir kitiems tikintiesiems skleisti Kristaus Karaliaus kultą. Vaikinas įteikė mums daugybę anglų kalba išleistų paveiksliukų, knygelių, taip pat medalikėlių. Karšta Italijos saulė kepina, kelia troškulį. Susirandame šiokį tokį pavėsį po medžiais. Bet nuovargis vis vien kankina. Netrukus surandame vietą ant šaligatvio ir atsisėdame, pasinaudodami kažkieno paliktais laikraščiais. Čia žmonės jau nebuvo susigrūdę, nesunku būdavo prireikus ir atsiklaupti, ir atsistoti, be to, nuo kaitrios saulės dengė medžių pavėsis ir turėjome sėdimas vietas. Atvelykio ir Dievo Gailestingumo sekmadienio šv. Mišias Benediktas XVI koncelebravo su kardinolais ir ganytojais iš viso pasaulio. Į Šv. Petro aikštę ir aplinkines gatves buvo susirinkę, kaip vėliau sužinojome, daugiau kaip milijonas tikinčiųjų. Popiežius Benediktas XVI priėmė Romos vikaro kardinolo Agostino Vallini prašymą įrašyti į palaimintųjų sąrašą Garbingąjį Dievo tarną Joną Paulių II. Po iškilmių ceremonijų popiežius Benediktas XVI pasakė homiliją. Plojo nedaug taip buvo nurodyta. Išgirdus Popiežiaus itališkai ištartą Jono Pauliaus II (Džiovanni Paolo) ir po jo ištartą itališką žodį beato (palaimintasis), pasigirdo plojimai visi suprato, kad šiais Benedikto XVI žodžiais išsakyta šio ryto iškilmių esmė. Plojome ir mes, stovėjusieji Pijaus X gatvėje, juk toks džiaugsmingas momentas. Trumpą homilijos dalį Popiežius sakė ir lenkiškai. Iškilmėse dalyvavę lenkai plojo Popiežiaus žodžiams. Po šv. Mišių Popiežiaus sveikino susirinkusius keliomis kalbomis vokiškai, ispaniškai, lenkiškai ir itališkai. Po Mišių visiems jų dalyviams buvo sudaryta galimybė pagerbti palaimintojo relikvijas prie jo karsto, išstatyto Šv. Petro bazilikoje priešais didįjį Altorių. Susidarė didelė eilė. Ėjome į Šv. Petro aikštę, tikėdamiesi prieiti arčiau. Tačiau čia būriavosi daugybė maldininkų, tarp jų didžiąją dalį sudarė lenkai, mat netrukus turėjo prasidėti šv. Mišios lenkų kalba. Gatvėse, aikštėje mėtėsi laikraščių skiautės, matyt, ant jų buvo prisėdę pavargę žmonės. Vėliau sužinojome, kad dar naktį žmonėms buvo dalijami laikraščiai, skirti palaimintajam, o paskui atvykėliai, nuvarginti kelionės, ypač juodaodžiai, naktį ir net per iškilmes gulėjo ar sėdėjo ant jų, tuo piktindami kitus maldininkus. Vėliau iš sutikto vokiečio išgirdome apie jo patirtus sunkumus. Jis sakė, kad aikštėje buvę žmonės labai pavargo, kai kurie net nualpo. Jis pats kaito saulėje, dangstydamasis programos lapeliu, paskiau švarku, bet tai mažai padėjo pasislėpti nuo saulės. Visur įvairiatautė minia. Fotografuojame sutiktus žmones, kunigus, vienuolius, atvykusius iš įvairiausių kraštų: Ispanijos, Portugalijos, Brazilijos, Venesuelos, Centrinės Afrikos Respublikos, Baltarusijos. Juodaodžiai iš Brazilijos mums pozavo laikydami didžiulę vėliavą, baltarusių grupelė nešėsi savo vėliavą, o lenkų vyskupas ėjo linksmai bendraudamas su savo tautiečiais. Lietuvių nesutikome. (Tik anksčiau, per Velykas, sutikome lietuvaitę benediktinę Pauliną, besimokančią Romoje.) Buvo labai daug savanorių. Kur nors praeiti buvo sunku. Užtat stebėjome tai, kas liko po iškilmių. Tiek centrinėje Conciliazione (Susitaikymo) gatvėje, tiek Šv. Petro aikštės prieigose matėsi karštoje Italijos saulėje išvargusių maldininkų pėdsakai: visur mėtėsi laikraščių skiautės, plastikiniai maišeliai, besipinantys po kojomis, geriamojo vandens buteliukai. Vandenį dar ir dabar, po apeigų, dalijo vienuolės ar savanoriai. Vandens buvo net per daug jį padovanojo viena vandens pilstymo bendrovė. Išeiname iš Vatikano teritorijos. Prie Ponte Vittorio Emanuele II tilto vėl pamatome anksčiau sutiktus lenkus raudonais apsiaustais. Lenkai entuziastingai dalija atvirukus ir bukletus Kristaus Karaliaus riterių atvažiavo tikrai nemaža grupė. Prie jų prieina dvi lenkės, laikydamos Jono Pauliaus II paveikslą, ir ima juos barti. Kyla tautinis konfliktas lenkės gėdija Kristaus Karaliaus riterius, sakydamos, kad nepadoru pulti Joną Paulių II. Iš tiesų, ką tik iš riterių buvome išgirdę apie tariamai netinkamą Jono Pauliaus II elgesį Baltarusijoje. Suprantame, kad vyksta kažkas negero. Bandome sutaikyti religiniu pagrindu tarp lenkų kilusį konfliktą jūs esate lenkai, nesipykite. Konfliktą pavyksta užgesinti. Tačiau ar tai ilgam?.. Iškilmės tęsiasi ir pirmadienį. Mes stebėjome jas per televiziją. Šv. Petro aikštė vėl buvo pilnutėlė maldininkų. Antradienį nuėjome aplankyti Palaimintojo kapo Šv. Petro bazilikoje. Prie jo prieiti vis dar sunku. Nuo centrinio altoriaus jis buvo perkeltas į dešinėje esančią koplyčią, greta garsiosios Mikelandželo Pietos. Žmonės suklaupę meldžiasi, kiti nori nufotografuoti Palaimintojo kapą. Tik budrūs apsauginiai vis ragina Avante! (Pirmyn, nesustokite). Fotografuojant negalima pozuoti. Gatvėse vėl sutinkame būrius lenkų, dažnai vaikščiojančių su vėliavomis. Pirmadienį prie Trevi fontano pamatome Lenkijos, paskui ir Lietuvos vėliavą. Susiieškome jų savininkus. Pasirodo, tai jaunimas iš Vilniaus parapijos. Juos, apie 50 jaunuolių, atvežė lenkas kunigas. Vėliau jau iš kitos lietuvių grupės sužinojome, kad ir lietuviai maldininkai buvo nusiteikę žūtbūt dalyvauti beatifikacijos iškilmėse važiavo net po kojų operacijų, su lazdelėmis. Kelionėje teko pervažiuoti kelias valstybes visi keliai buvo užkimšti lenkų autobusais, papuoštais popiežiaus atvaizdu. Gražiai atrodė lenkai, apsirengę tautiškais drabužiais, su nešiojamais altorėliais, Šv. Petro aikštėje giedantys lenkiškas giesmes. Aikštėje buvo dalijamos specialios knygutės anglų kalba su giesmių gaidomis ir šv. Mišių eiga. Lietuviai skundėsi, kad jų vėliavų į aikštę neįsileido, mat praleisdavo tik su mediniais kotais, o metaliniais atimdavo. Lenkai apie tai, matyt, žinojo iš anksto, todėl nešėsi vėliavas mediniais kotais, tad aikštėje plazdėjo daug lenkiškų vėliavų. Lietuvių grupei padėjo paslaugūs vyrai iš Kanados, saugoję nuo grūsties. Su jais per naktį dainavo lietuviškas, lenkiškas, kanadietiškas (anglų kalba) dainas. Autorės nuotraukos
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |