Kultūros zona

Paveldas

Alovės dvaras virto šabakštynu

Senojo svirno grožį pernai rudenį sunku buvo pamatyti per žolės stagarus. Pavasarį naujasis dvaro savininkas apgenėjo tik senųjų obelų šakas

Sovietmečiu kolūkio suremontuotas akmeninio dvaro kluono stogas pradėjo irti, o kad nykstančio dvaro nei kaimiečiai, nei turistai nepamatytų, kelias į sodybą užtvertas

Naujasis dvaro ąžuolynas pernai rudenį skendėjo aukštoje žolėje. Žiemą sniegas kažkiek ją „pamažino“, bet sparčiai auganti žolė vėl gali praaugti ąžuoliukus

XIX amžiuje garsių Lietuvos didikų palikuonys Gediminai ir Ratautai valdė Baltosios ir Raudonosios Alovės dvarus, esančius 10–15 km į pietryčius nuo Alytaus miesto. Senieji aloviškiai pasakoja prisimenantys šiuos dvarus ir jų savininkus klestėjimo laikais. Kai kurių seneliai net yra šiuose dvaruose duoną pelnę. Gaila, bet abu šie dvarai atgavus nepriklausomybę sunyko arba nyksta ir ateities kartos jų buvusios didybės jau nebepamatys.

Genovaitė Baliukonytė

Alovės dvarų didybė ir mirtis

Pasak gyventojų, vieną didžiausių – Baltosios Alovės dvarą (pavadintą dėl baltų mūrų) Alovės miestelio centre, kažkada priklausiusį Gediminui, Smetonos laikais valdė Žilinskas. Dvaras buvo įsikūręs ant Alovės upelio kranto, šalia – didelis parkas. Sovietmečiu Alovės miestelio centre įsikūrusio Baltosios Alovės dvaro ūkiniuose pastatuose buvo įkurta Mašinų techninė stotis (MTS). Ponų rūmų salėje vyko kultūriniai renginiai, buvo rodomas kinas, rūmų kambariuose gyveno aloviškių šeimos, veikė parduotuvė. Aikštelėje ties rūmais vyko jaunimo pasilinksminimo vakarai. Kolūkiui pastačius dviejų aukštų daugiabučius ir į juos perkėlus gyventojus, dvaro rūmai ėmė nykti. Paskutinis kolūkio pirmininkas nesirūpino rūmų išsaugojimu, o atsikūrus Lietuvos nepriklausomybei ir neatsiradus paskutinio savininko palikuonims, virto griuvėsiais. Taigi didingų Baltosios Alovės dvaro rūmų jau niekas neišvys. Kitoje Alovės ežero pusėje esantį Raudonosios Alovės dvarą (taip pavadintą dėl raudonų plytų, įmūrytų akmeniniame svirne) jo savininkas Ratautas pardavė ponui Aleksandrui Maniuchinui. Šiam per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgus, aplink dvarą esanti žemė buvo išparceliuota ir išdalinta dvare dirbusiems endinarčikams bei savanoriams, kovojusiems už Lietuvos laisvę, o pačią dvaro sodybą su 30 ha žemės iš valstybės savo giminaičiui Klemensui Čiaplikui nupirko jo dėdė kunigas iš Amerikos. Raudonosios Alovės dvare Smetonos laikais veikė pradinė mokykla, kurią lankė Akalyčios ir Švabalaukio kaimų vaikai. Aplink dvarą dar sovietmečiu ošė didelės eglės. Kaštonais apsodintu keliu dardėjo kolūkiečių vežimai. Juo į už kelių šimtų metrų esantį Akalyčios kaimą keliaudavo ir kaimiečiai. Kolūkio tvėrimosi pradžioje dvare veikė ir lentpjūvė, o iš raudonų plytų ir akmenų suręstame svirne buvo laikomi kolūkio grūdai, kluone – pašaras galvijams. Kolūkio laikais kluonas buvo suremontuotas, uždengtas stogas. Dviejų galų mediniuose dvaro rūmuose, kažkada vietinių vadintuose pakajuose, gyveno iš Sibiro sugrįžęs K. Čiapliko sūnus Vytas su šeima. Šiam mirus, dukra dvarą pardavė.

Dvaru nesirūpina, uždraudė net eiti keliu

Vietiniai gyventojai teigia, kad dvarą nupirko kažkoks jiems neprisistatęs kaunietis medžiotojas, dirbantis apsaugos tarnyboje. Naujasis dvaro savininkas kažkokiu būdu gavo teisę įsigyti ir 30 ha žemės, nors neūkininkauja, o ne ūkininkams pagal įstatymus Lietuvoje ji ir neturėtų būti parduodama. Pasak gyventojų, naujasis savininkas tarp pernykštės žolės stagarų dar pasodino keletą naujų eglaičių, prikaišiojo kažkokių rykštelių (tikriausiai gluosnių) ir paliko likimo valiai. Labai apleistas ir senasis dvaro sodas. Nacionalizavus dvarą kolūkiečiai surinktą derlių veždavo parduoti į Rusiją. Pernai rudenį pradėjus domėtis šabakštynu virtusio dvaro aplinka, pavasarį, matyt, Alytaus rajono valdininkams paraginus, obelys pagaliau buvo apgenėtos. Gaila, kad Alytaus rajono valdininkai iki šiol nematė, kaip šabakštynu virsta ir paskutinis Raudonosios Alovės dvaras, kuris vienintelis iš Alovės seniūnijos yra įtrauktas į dvarų registrą. Nematė, o gal nenorėjo matyti ir kažin ar norės, mat rajono administracijos direktoriaus kėdėje sėdi Baltosios Alovės dvaro rūmų neišsaugojusio pirmininko sūnus. Nors valdininkams, regis, visų pirma turėtų rūpėti, kad paskutinis garbingus didikų laikus menantis dvaras ne tik išsaugotų autentiškus pastatus, bet ir taptų visuomenės traukos centru. Deja, jis tampa vietinių gyventojų baubu ir ne vien tik dėl nepjaunamos žolės – dvaro savininkas niekam iš kaimiečių neleidžia net prisiartinti prie sodybos. Buvusi Alovės seniūnė Alvyda Urbanavičienė telefonu prisipažino, kad ji net nežinojusi Raudonosios Alovės dvaro savininko pavardės. „Jis mums jokių duomenų apie save nepateikė. Kartą buvom nuvažiavę dėl šiukšlių, bet mus išsivijo, pasakęs, kad čia jokių šiukšlių nėra, – skundėsi seniūnė, paklausta, kodėl naujasis savininkas negauna jokių sankcijų už neprižiūrimą sodybą. – Įstatymai tokie, kad nubausti galima tik tą žmogų, kuris gauna išmokas už žemę, o kai neprašo...“ Todėl vietiniai gyventojai ir pyksta ant rajono valdžios, kad paprastiems kaimo gyventojams uždėtas šiukšlių mokestis, kaip lažas baudžiavos metais – net vienai gyvenančiai senutei mokėti reikia ne tik pagal namo plotą, bet ir už tas šiukšles, kurių ji net neprikaupia (popierius sukūrena, daržovių atliekas gyvuliams sušeria arba sukompostuoja), o štai apsišiukšlinusiam didžiausio kaime dvaro pastato savininkui niekas baudų nesurašo. Kaimiečiams pikta, kad šabakštyne gyvenantis savininkas neleidžia eiti ir senuoju keliu pro dvarą. Pasak gyventojų, dvaro keliu nuo senų laikų žmonės eidavo į Akalyčios kaimą. Juo žmonės vaikščiodavo, važiuodavo vežimais, dviračiais nuo neatmenamų laikų... Dabar, norėdami nueiti pas kaimyną, gyvenantį už dvaro, kaimiečiai turi sukti beveik pusantro kilometro lankstą, arba eiti vogčiomis, kai savininko nėra namie. „Atvažiuoja jis kas antra savaitė, dažnai su kompanija, pyškina ir pyškina, – porino kaimo gyventojas. – Bet prie jo neprikibsi. Šautuvą turi legaliai, medžiotojas. Ir jei tik kas pro dvarą eina, tuoj ima šaukti: „Ko vaikštot?! Čia jums ne „kolkozas“, privati valda! Dar pamatysiu – šunis paleisiu!..“ Šimtmečius skaičiuojantis dvaro pastatas, svirnas ir kluonas nyksta neremontuojami. Prie plento augantis ąžuolyno jaunuolynas, kaip ir senasis sodas, prapuolė tarp sudžiūvusių žolės stagarų. Tačiau dar pernai rudenį pasiteiravę Alytaus rajono savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio skyriaus vedėjo Raimondo Sodaičio, gavome tokį atsakymą: „Dėl dvaro sodybos šeimininko nenoro leisti laisvai vaikščioti jo privačioje valdoje savivaldybė niekuo dėta. Tai yra savininko reikalas. Minėta teritorija tikrai nėra „šabakštynas“, kelis kartus per metus apšienaujama, aplinka tvarkoma. Tą gali patvirtinti ir seniūnijos darbuotojai.“ Taigi, užuot pasirūpinus paskutinį išlikusį dvarą padaryti gyventojų traukos centru, atsirašinėjama ir sudaromos kuo palankiausios sąlygos jam toliau nykti. Kad visa tai neišgalvota, iliustruoja pernai lapkričio mėnesį darytos dvaro „gražiai tvarkomos“ aplinkos nuotraukos.

Kuo galėtų pasigirti aloviškiai

Alovė yra įsikūrusi šalia Alovės ežero, iš kurio išteka dešinysis Nemuno intakas – Alovės upelis. Miestelio pavadinimas daug kartų keitėsi: 1567 m. Alovė vadinosi Olawa, 1692 m. buvo vadinama Holawa, 1894–1914 m. – Aleksandrava, 1911–1917 m. – Alavė, nuo 1920 m. iki šiol – Alovė. Alovės vardas apipintas įvairiausiomis legendomis. A. Vanago nuomone, miestelio pavadinimas yra hidroniminės kilmės – nuo Alovės ežero ar upės vardo. Atkūrus Lietuvos valstybę buvo atsisakyta dviejų Alovių vardų ir valsčius buvo pradėtas vadinti Alove. Gyvenvietė įkurta susijungus Raudonosios Alovės ir Baltosios Alovės (arba tiesiog Alovės) kaimams. Vis dėlto, jei Alovė būtų išlaikiusi centrinius Baltosios Alovės dvaro rūmus, šiandien čia pasigrožėti gyvenviete tikrai atvyktų turistai. Juk už 10–15 kilometrų nuo Dzūkijos sostinės esanti Alovė kaip gyvenvietė buvo žinoma dar XV amžiuje. Istoriniai šaltiniai pasakoja, kad čia buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pilis ir dvaras, kuriame, kaip teigia šaltiniai, 1690 metais mirė iš Alovės kilęs LDK kancleris Marcijonas Aleksandras Oginskis. Pasakojama, kad Alovė buvo karaliaus stalo Alytaus ekonomijos valda – čia valdovui buvo auginami žirgai. Ji tęsėsi nuo Alovės iki Pajevonio ir toliau iki Prūsijos sienos. Čia pradėjo kurtis dvarai, apie kuriuos formavosi kaimai. O visai greta Alovės, Poteronių kaime, dunkso piliakalnis, vietinių gyventojų Milžinų kalnu vadinamas. Istoriniai šaltiniai teigia, kad Alovėje ir jos apylinkėse gyventa nuo seno. Tai liudija išlikę pilkapiai ir senkapiai. 1888–1889 metais Ed. Volteris tyrinėjo Alovės ir Slabadėlės griautinius kapinynus, kurių vienas datuojamas IV amžiumi. Alovės miestelyje archeologinių tyrimų metu atkasta XII–XIII amžiaus 150 kapų su vertingais to meto radiniais. Čia buvo rasti Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų (1411–1430 m.) Lietuvoje kaldinti aštuoni denarai. Spėjama, kad net kunigaikščio Vytauto pirmoji žmona Ona Sudimantaitė- Vytautienė buvo kilusi ne iš Smolensko, o iš Dzūkijos – nuo netoli Alovės esančio Vėžiškių kaimo ir buvo tikra lietuvaitė kaip ir jos vyras. 1955 metais prie Baltosios Alovės dvaro rūmų moliniame puode buvo rastas XIV amžiaus pabaigos – XV amžiaus pradžios dviejų sidabro lydinių ir monetų lobis – penki Lietuvos pinigėliai su Vytimi vienoje ir Gediminaičių stulpais kitoje pusėje ir 56 Prahos grašiai, kaldinti Vaclovo IV (1378–1419). Pasakojama, kad net 1697 metais Alovėje jau būta medinės bažnyčios. 1797 metais Alovėje buvo pastatyta koplyčia. 1802 metais nuo audros jai apgriuvus, vietos dvarininkas J. K. Gediminas (galbūt kunigaikščio Gedimino palikuonis) iš rusų carinės valdžios išsiprašė leidimą kapų koplyčiai remontuoti. Vėliau parapijiečių bei kunigo remiamas jis ją perstatė į trinavę bažnyčią, prie kurios atsirado ir medinė varpinė. Nuo tų laikų aloviškius varpų gausmu per šventadienius pasitinka stačiakampio plano klasicizmo ir baroko elementų turinti bažnyčia su trisiene apside, keturių kolonų portiku, trikampiu frontonu ir kryžiumi ant stogo. Vidų į tris navas dalija briaunuotos kolonos. Vidinės navos skliautas cilindrinis.

Nors Alovėje 1865 metais buvo įsteigta rusiška pradinė mokykla, kaimų pirkiose ,,daraktoriai“ vaikus slapta mokė lietuviškos rašybos ir tikėjimo tiesų. 1928 metais mokykla buvo perorganizuota į šešis skyrius, o sovietmečiu tapo vidurine, tačiau dabar liko tik pagrindine mokykla.

Aloviškiai aktyviai dalyvavo 1863 metų sukilime. Jį rėmė dvarininkai, miškuose veikė sukilėlių būriai. Carinei valdžiai uždraudus lietuvių kalbą ir spaudą, draudžiama literatūra aloviškius aprūpindavo knygnešiai M. Sakalauskas, J. Bučinskas ir kt. Bolševikų okupacijos metais nemažai Alovės apylinkės gyventojų irgi priešinosi okupantams, todėl paragavo tremtinio duonos Rusijos gilumoje. Antrajam pasauliniam karui dar nepasibaigus miškuose pradėjo organizuotis partizanų būriai. 1945 metų pavasarį Adolfas Ramanauskas užmezgė ryšius su valsčiuje išsibarsčiusiais pavieniais partizanais ir sutelkė 140 vyrų kuopą, vėliau tapusią Dainavos partizanų apygardos dalimi.

Alytaus rajonas

© 2011 „XXI amžius“