|
Kastos
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Gegužės 21 dieną prasidės balsavimas dėl Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demo kratų partijos pirmininko posto. Dėl partijos vadovo posto varžosi tik du kandidatai, nes kiti iškelti kandidatai savo kandidatūras atsiėmė arba jiems nebuvo leista dalyvauti rinkimuose. Į partijos lyderius pretenduoja dabartinis TS-LKD pirmininkas premjeras Andrius Kubilius ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė. A. Kubilius turi grupę aktyvių ir įtakingų savo šalininkų, be to, bandoma paveikti partijos skyrių pirmininkus, kad jie agituotų skyrių narius balsuoti už dabartinį partijos pirmininką. I. Degutienės kandidatūrą palaiko A. Stancikienė, K. Kuzminskas, P. Saudargas, P. Luomanas, V. Satkevičius ir kiti pažangūs TS-LKD nariai, dauguma partijai priklausančių buvusių politinių kalinių ir tremtinių. Pastaruoju metu A. Kubiliaus šalininkai vykdo informacinį karą: nuolat giria A. Kubiliaus politiką ir puola I. Degutienę, kaltindami ją, kad Seimo pirmininkė apskritai sutiko dalyvauti rinkimuose. Seimo narė A.Stancikienė teigia: Suprantu, kad partijos pirmininko rinkimai, kaip ir bet kurie kiti rinkimai, audrina mūsų jausmus, tačiau yra ribos, kurių nevalia peržengti. Turiu omenyje paskutinėmis dienomis A. Kubiliaus šalininkų paleistus kaltinimus I. Degutienei vien dėl to, kad ji dalyvauja partijos pirmininko rinkimuose. Kolegos, jei mūsų partija nesubrendusi demokratiškiems partijos pirmininko rinkimams, tai taip atvirai ir sakykite, kodėl kaltinate vieną žmogų? Nesuprantu, kuo čia dėta I. Degutienė, kuri patikėjo, kad partija tokiems rinkimams yra jau subrendusi? A. Stancikienė kalba tiesą: kelios dešimtys A. Kubiliaus šalininkų tapo uždara kasta, besidalijančia postus ir vykdančia sandėrių politiką. Savo nuožmiu I. Degutienės puolimu jie pažemino partiją ir pakenkė TS-LKD bei visuomenės interesams.
Dabartinis TS-LKD vadovas A. Kubilius, kaip ir Liberalų bei centro sąjungos, Liberalų sąjūdžio ir Tautos prisikėlimo partijos lyderiai, yra atsakingi už itin sunkią Lietuvos socialinę ir ekonominę padėtį. Už tokios padėties susiformavimą atsakinga ir 20062008 metais mūsų šalį valdžiusi G. Kirkilo vyriausybė, kuri nesuformavo valstybės biudžeto rezervo, o švaistė pinigus į kairę ir į dešinę Valdovų rūmų, visokių prabangių arenų statyboms, ministerijų remontams, valdžios veikėjų premijoms bei priedams. Tad nenuostabu, kad daugybė žmonių išvyksta iš Lietuvos, ir ši emigracijos banga pagrįstai vadinama masine deportacija į Vakarus. Žymus ekonomistas profesorius Romas Lazutka teigia: Emigracija nesikeis, jei nekeisime socialinės ir ekonominės politikos. Dauguma žmonių iš Lietuvos išvažiuoja dėl to, jog negali išgyventi, jie prarado darbus arba dirbo, bet gaudavo menkas algas, už kurias pragyventi darosi neįmanoma. Tokia ekonominė politika tai faktinis ekonominis terorizmas, kai atmetami žmogaus, valstybės piliečio, interesai vardan susigalvoto valstybės (partijos, ideologijos ir pan.), jos finansų išsaugojimo.
Lietuvoje ir kituose oligarchiniuose kraštuose įsigalėję šešėlinės struktūros labai nemėgsta tiesos ir persekioja tiesos žodį skleidžiančius piliečius. Žvelgdami į naujausių laikų istorijos eigą regime, kad šešėlinės struktūros mafijos klanai, įvairios slaptosios ložės, tam tikrų slaptųjų tarnybų pareigūnų grupuotės aršiai persekiojo ir net žudė jiems neįtikusius asmenis. Šešėlinių struktūrų kova su joms neįtinkančiais politikais, žurnalistais ir visuomenės veikėjais pasireiškė jau prieš du dešimtmečius, irstant Sovietų Sąjungai, ir pirmaisiais metais po jos suirimo 19901993 metais, taip pat pastaraisiais metais. 19901993 metais Rusijoje buvo nužudytas žymus dvasininkas A. Menis, dainininkas ir visuomenės veikėjas I. Talkovas ir kiti klanams neįtikę asmenys. 1993 metų spalį Lietuvoje buvo nužudytas žurnalistas V. Lingys, o 1993 metų lapkričio mėnesį buvęs vidaus reikalų ministras P. Valiukas. Ir šiais laikais šešėlinės struktūros naikina jiems neįtikusius žmones: 2009 metais Rusijoje nužudytas advokatas S. Markelovas, žurnalistė A. Baburova, žurnalistė ir žmogaus teisių gynėja N. Estemirova, žymus stačiatikių dvasininkas A. Sysojevas. Kalėjime dvejus metus buvo kalinamas žurnalistas I. Murtazinas, iki šiol kalinamas žurnalistas O. Lurjė, žymūs čečėnų ir ingušų karo vadai, psichiatrijos ligoninėje per prievartą buvo laikoma opozicijos aktyvistė L. Arap ir dar visa grupė opozicijos aktyvistų ir žurnalistų. 2010 metų pavasarį Lietuvoje nužudytas kovotojas su pedofilija D. Kedys, o kalėjime nuo 2009 metų spalio devynis mėnesius buvo laikoma tariamu terorizmu apkaltinta jauna klaipėdietė Eglė Kusaitė. Ši mergina buvo suimta dar kartą šių metų balandžio mėnesį ir tik po daugelio pilietinių judėjimų ir disidentų bei pažangių meno ir kultūros veikėjų protestų paleista iš kalėjimo.
Daugelio problemų šaknys siejasi su vertybine orientacija, su požiūriu į laisvę, tiesą ir kitas kertines vertybes. Žymus rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas H. Hesė 1957 metais rašė: Manau, kad žmonijai labai kenkia dvi dvasios ligos: technikos didybės manija ir nacionalizmo didybės manija. Šios ligos formuoja šiuolaikinio pasaulio veidą ir savimonę, jos mus apdovanojo dviem pasauliniais karais su visomis jų pasekmėmis ir, kol išsišėls, duos dar panašių padarinių. Pasipriešinimas šioms pasaulio ligoms yra svarbi užduotis. Ir šiuo metu egzistuoja panašios problemos. Vienas iš Rusijos opozicijos konsultantų filosofas, psichologas ir publicistas G. Čiornas teigia: Posovietinėje erdvėje vyksta įdomūs procesai. Praėjus dviem dešimtmečiams po Sovietų Sąjungos suirimo vyksta prieštaringi procesai regime daug imperializmo ir brutalaus šovinistinio nacionalizmo apraiškų. Tokius procesus kursto savanaudžiai politikai, generolai ir įtakingi verslo magnatai. Karai ir suirutės jiems naudingi, iš jų jie pelnosi, neramumų kurstymas yra jų kasdienybė. Kodėl valdžios olimpe atsidūrę veikėjai priima daugumai žmonių kenksmingus sprendimus ar jie neturi sąžinės, neturi teisingumo jausmo? Bet juk didelė dalis Lietuvos politinio olimpo atstovų yra atviri ateistai arba fariziejai, besidangstantys tariamo tikėjimo kauke. O juk bedievių politikų pagrindinis tikslas vogti, meluoti ir sukčiauti. Tad ar verta stebėtis, kad Lietuva atsidūrė nuosmukio liūne? Juk siauros įtakingos kastos gina tik savo interesus, o dauguma piliečių jiems yra tik sraigteliai. Korumpuotų veikėjų kastos yra tarsi valstybę iš vidaus graužiantys parazitai.
Kur nuveda kastų valdymas? Yra akivaizdūs užsienio valstybių pavyzdžiai. Pasaulinėje demokratijos indekso lentelėje Lietuva atsidūrė greta Indijos, Jamaikos ir panašių valstybių, kuriose egzistuoja didžiulė nelygybė, o tų šalių visuomenės yra tipiškos luominės visuomenės. Indijai labai kenkia įsišaknijusi kastų sistema, kuri labai stabdo šios didžiulės valstybės pažangą. Jamaikai kenkia luominė visuomenės sandara, kai valdo tik siauros privilegijuotos kastos. Jamaikoje daug skurdo, klesti korupcija, alkoholizmas ir narkomanija. Tuo tarpu nedidelė Mauricijaus valstybė, kurioje 67 procentus gyventojų sudaro indai, labai skiriasi nuo Indijos čia visas visuomeninis ir ekonominis gyvenimas tvarkomas visai kitais pagrindais. Nėra pasidalijimo į kastas, nėra giliai įsišaknijusios korupcijos, gerai sutvarkyta socialinio aprūpinimo sistema, aukštasis mokslas nemokamas. O Karibų jūros salose Barbadose, Arubos ir Kiurasao salose (šios abi salos priklauso Olandijai autonomijų teisėmis) dauguma gyventojų priklauso viduriniajai klasei, korupcijos lygis čia neaukštas, skurstančiųjų nedaug, alkoholizmas bei narkomanija nėra plačiai paplitę. Tad Lietuvai reikia pažvelgti į kitų valstybių pavyzdžius ir pagaliau imtis esminių reformų pažaboti įsišaknijusią korupciją ir nepotizmą, imtis efektyvių priemonių, galinčių sustabdyti skurdo plitimą, sutvarkyti specialiai griaunamas aukštojo mokslo bei sveikatos apsaugos sistemas. Tik tada mūsų valstybė galės žengti pažangos keliu.
© 2011 XXI amžius
|