|
Emigracija Lietuvos skausmas
Dėl emigracijos mažėja šalies gyventojų
Praėjusią savaitę pasklidus neoficialiai informacijai, kad gyventojų Lietuvoje susirašė tik 2,9 ar net tik 2,7 mln., stojo nejauki tyla nejaugi mūsų tiek mažai teliko? Tylą nutraukė prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareikšdama, kad dar reikia sulaukti oficialių duomenų, kurie gali rodyti Lietuvoje esant ne mažiau trijų milijonų. Ir išties jau šį pirmadienį statistikos departamentas patikslintais negalutiniais duomenimis patvirtino, kad kovo 1 dieną Lietuvoje buvo 3 mln. 53,8 tūkst. nuolatinių gyventojų. Tiesa, ir tokie skaičiai nepaguodžia juk prieš 20 metų Lietuvoje gyveno 3,7 mln. žmonių. Vadinasi, per nepriklausomybės laikotarpį praradome bemaž 700 tūkst. žmonių. Dalies žmonių netekome ir dėl drastiškai sumažėjusio gimstamumo, bet žymiai didesnė dalis palieka mūsų nepriklausomą šalį dėl to, kad nesuranda galimybių užsidirbti bent minimumą. Ar toks rezultatas gali mus džiuginti?
Surašymo duomenys rodo, kad Vilniuje buvo 539 tūkst., Kaune 321,2 tūkst., Klaipėdoje 161,3 tūkst., Šiauliuose 113,1 tūkst., Panevėžyje 103,5 tūkst. gyventojų. Ir šie duomenys turi kelti mums nerimą. Gerai, kad Vilniuje per dešimtmetį gyventojų sumažėjo mažiausiai 2001-aisiais čia gyveno 542 287 žmonės, tad skirtumas tik 3 tūkst. Vilnius nesumažėjo dėl to, kad jį nuolat papildo didėjanti biurokratija. Kaune prieš 10 metų gyveno 378 943, Klaipėdoje 192 954, Šiauliuose 133 883, Panevėžyje 119 749 gyventojai. Tad visuose kituose didžiuosiuose miestuose žmonių akivaizdžiai sumažėjo. Tas sumažėjimas dar žymesnis palyginti su prognozuojamu skaičiumi ir ypač pirmuosiuose dviejuose miestuose juose turėtų gyventi atitinkamai 650 ir 450 tūkst. gyventojų. Vadinasi, emigracija iš miestų nelabai skiriasi nuo ištuštėjančių kaimų. Paskelbtais duomenimis, Lietuvoje gyvena 1407,9 tūkst. vyrų ir 1645,9 tūkst. moterų. Irgi akivaizdžiai netolygus pasiskirstymas tarp lyčių.
Prieš 10 metų šalyje buvo 3,42 mln. gyventojų (1989-aisiais 3,67 mln.). Tuo metu vykęs visuotinis surašymas parodė, kad 2001 metų balandžio 6 dieną Lietuvoje gyveno 3 483 972 žmonės. Tuomet Statistikos departamentas skelbė, kad gyventojų skaičius nuo pastarojo surašymo 1989 metais iki 2001 metų sumažėjo 190,8 tūkstančio.
Išankstiniai gyventojų surašymo rezultatai yra įvertinti remiantis operatyviais elektroninio surašymo ir gyventojų apklausos duomenimis. Birželio mėnesį prasidės duomenų apdorojimas. Surašymo duomenys bus skenuojami, koduojami, atliekama loginė kontrolė, vėliau lyginami su valstybės registrų ir kitų administracinių šaltinių duomenimis. Galutinis gyventojų skaičius gali skirtis nuo išankstinių surašymo duomenų. Išsamius gyventojų ir būstų surašymo duomenis Statistikos departamentas paskelbs tik 2013 metų birželio mėnesį.
Demografinių tyrimų instituto vadovė prof. Vlada Stankūnienė džiaugiasi, kad Lietuvoje yra 3 mln. gyventojų. Mokslininkė teigė: Tarp surašymų mes labiausiai nežinojome apie nedeklaruotą emigraciją. Gyventojų surašymas kaip tik patikslina gyventojų, kurie nedeklaravę išvažiavo ir gyvena užsienyje jau ilgiau negu metus, skaičių. 2010 metais, pasikeitus Privalomojo sveikatos draudimo mokesčio surinkimo tvarkai, labai daug žmonių net per 80 tūkst. deklaravo emigraciją, todėl norėjosi tikėti, kad didžioji dalis emigrantų pranešė apie savo išvykimą ir nedeklaravusių savo emigraciją žmonių bus daug mažiau. Vis dar išlieka didelė vadinamoji neakumuliuota emigracija. Mat surašymas bet kuriuo atveju fiksuoja tik daugiau nei metų laiko emigraciją, kadangi gyventojų buvo prašoma surašyti ir tuos savo šeimos narius, kurie trumpiau nei metus gyvena užsienyje. Tačiau niekas negali pasakyti, koks jų skaičius nuspręs nebegrįžti. V. Stankūnienė svarstė: Lietuva pagal emigracijos srautus išsiskiria, taigi ta neakumuliuota emigracija yra pakankamai didelė ir mes jos nelabai žinome. Todėl gyventojų surašymas, esant tokiai didelei emigracijai, yra labai sudėtinga procedūra. Labai didelė žmonių dalis vis dar išvažiuoja nedeklaravę. Mokslininkės manymu, panašios nedeklaruotos imigracijos tendencijos greičiausiai išliks. Anot jos, ne visiems žmonėms įtakos turės ir mokesčių pasikeitimai. Ankstesniame surašyme buvo įvertinta, kad 200 tūkst. gyventojų nedeklaravo emigracijos. Panašūs mastai yra ir dabar, sakė V. Stankūnienė.
Sociologas, ekonomistas Romas Lazutka sako, kad gyventojų surašymas parodė tikrus emigracijos srautus. Jo nuomone, padėtis Lietuvoje nesikeis, kol valdžia nepakeis socialinės ir ekonominės politikos. Skaičiuojant nuo Nepriklausomybės pradžios, kai buvo 3,7 mln. gyventojų, praradome maždaug ketvirtadalį gyventojų. Tai yra daug 700 tūkst. žmonių per du dešimtmečius. Ir daugiausia praradome ne dėl gimstamumo, gimstamumas taip pat sumažėjo, bet daugiausia dėl emigracijos. Tai didžiulis skaičius, sakė sociologas. Jis įsitikinęs, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios Lietuvos gyventojai palieka šalį netinkama ekonominė ir socialinė politika daugiausia išvažiuoja tie, kurie negali išgyventi arba neturėdami darbų, arba turi darbą, bet atlyginimas toks menkas, kad neįmanoma išgyventi. Jis tvirtino, kad valdžios vykdoma ekonominė politika yra atgyvenusi. Kitos valstybės pirmiausia stengiasi kurti darbo vietas, o pas mus tai esą paliekama savieigai. Sociologas atkreipė dėmesį, kad tik 15 proc. bedarbių gauna pašalpas. Anot jo, mokamų socialinių pašalpų, siekiančių 315 litų, net negalima laikyti pagalba. Jis pastebi, kad Lietuva socialinei ir sveikatos apsaugai iki krizės išleido 13 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), tuo metu Europos Sąjungos vidurkis yra 28 procentai.
Mažėjantis gyventojų skaičius turi neigiamų pasekmių ekonomikai tai reiškia, kad skolos našta, o atitinkamai ir mokesčių našta likusiems gyventojams tik didės. Mažiau tvarios tampa pensijų, sveikatos apsaugos, švietimo sistemos. Vis didesnis išlaikytinių skaičius tenka dirbantiems ir mokantiems mokesčius. Tačiau valdžios atstovai gali džiaugtis: gerėja formalūs ekonomikos rodikliai BVP vienam gyventojui ar darbo našumas.
DnB Nord banko vyr. analitikė Jekaterina Rojaka teigia, kad trys milijonai buvusi psichologinė riba, o išankstiniai duomenys, žiniasklaidoje pasirodę praėjusią savaitę, esą gyventojų skaičius nesiekia trijų milijonų, buvo didelis akibrokštas valdžiai. Jei toliau gyventojų skaičius mažės, gali iškilti sunkumų su pensijų sistema. J. Rojaka sakė, jog įtarimą kelia tai, kad praktiškai po surašymo užbaigimo gyventojų skaičius išaugo 300 tūkst. Analitikė kėlė klausimą, iš kur tas prieaugis atsirado per kelias dienas. Akivaizdu, kad labai kruopščiai buvo ieškoma visų gyventojų, nes didžiulis sumažėjimas galėtų pakoreguoti viešųjų finansų ateitį ir kitus makroekonominius rodiklius. Pasak jos, nerimą kelia ir toliau mažėjantis gyventojų skaičius: per pirmus keturis šių metų mėnesius emigravo 18 tūkst., dar 4 tūkst. neliko dėl neigiamo gyventojų prieaugio. Jei tokia tendencija išliks, per šiuos metus Lietuvoje gyventojų sumažės dar apie 5060 tūkstančių.
Demografai sako, kad daugiausiai apie pusę milijono gyventojų pasiglemžė emigracija. Skaudžiausia yra tai, kad išvyksta jauni žmonės, nerandantys galimybių įsidarbinti gimtajame krašte ar susikurti tinkamų gyvenimo sąlygų. Ekonomikos ekspertai prognozuoja, kad iki 2020 metų Lietuva gali susitraukti net iki 2,5 mln. Ir tai nebebus lietuviška Lietuva, nes mūsų krašte jau gyvens ir dirbs daug imigrantų tokiai politikai jau neprieštarauja kai kurie valstybės pareigūnai. Spėjama, kad imigrantai daugiausia bus iš Rytų šalių. Reikėtų pakoreguoti ir Jungtinių Tautų duomenis (juos skelbėme XXI amžiuje Nr. 35), pagal kuriuos Lietuvos gyventojų skaičius 2100 metais sumažės iki 2, 4 mln. Tokie duomenys pagrįsti Lietuvoje šiuo metu tariamai esančiais 3, 2 mln. gyventojų. Tačiau, kaip pasirodo, šie duomenys arba netikslūs, arba apgaulingi gyventojų tėra 3, 054 mln. Tad Lietuvoje 2100 metais tikriausiai negyvens nė 2, 2 mln. gyventojų Reikia spėti, kad šis skaičius bus dar mažesnis, nes Lietuvoje gyventojų mažėja sparčiausiai, palyginti su visa Europos Sąjunga. Negana to, Lietuva viena labiausiai senėjančių visuomenių Europoje.
Jau daug kartų kalbėta, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvą paliko maždaug 700 tūkst. žmonių. Jeigu tokie spėjimai teisingi, telieka svarstyti, kaip vertinti Lietuvos susitraukimą iki trijų milijonų gyventojų ir ypač tai, jog Lietuvoje gyventojų skaičius mažėja greičiausiai, palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis. Kaip sako ekonomistas Gitanas Nausėda, didžiulę emigraciją lėmė didžiulis ekonomikos nuosmukis, ypač pastaraisiais metais, valstybės arba valdžios pasyvi veikla darbo rinkoje, nepasitelkiant investicijų, nekuriant naujų darbo vietų, nesudarant palankesnio klimato smulkiajam ir vidutiniam verslui. G. Nausėda, priešingai nei Raimundas Kuodis, kurio patarimais vadovaujasi premjeras A. Kubilius, vienintelę išeitį matantis mokesčių didinime ir verslo žlugdyme, teigia, kad geriausia išeitis iš sunkios padėties būtų valdininkijos ir didelių, brangiai kainuojančių ministerijų ir jų departamentų mažinimas. Tačiau valdžia ir pats premjeras to nedaro, jie tik vaizduoja to siekiantys, todėl, pasak G. Nausėdos, užburta karuselė sukasi ir toliau: valdininkai geriausiu atveju iš vienos naikinamos institucijos persikelia į kitą.
Ekonomistas Rimantas Rudzkis, paneigdamas kai kurių valdžios žmonių propagandą apie neva teigiamą emigracijos reikšmę (užuot sėdėję be darbo ir imdami pašalpas iš darbo biržų, žmonės išvažiuoja, užsidirba ir taip atsiunčia 4 milijardus litų čia gyvenantiems artimiesiems), sako, kad nors dauguma reiškinių turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių, tačiau toks emigracijos mastas kaip dabar yra vienareikšmiškai neigiamas reiškinys. Jis spėja, kad gal jau 2020-aisiais Lietuvoje gyvens 2,5 milijono žmonių, o ne, kaip kad skelbia Eurostat duomenys, tiek Lietuvoje gyvens po 50 metų. Juk daugiausia išvažiuoja jauni žmonės. Taigi visiškai sekinama darbo jėgos rinka, sudaromos prielaidos tolesniam gimstamumo mažėjimui ir visuomenės senėjimui. R. Rudzkis irgi pripažįsta, kad reikia viešojo sektoriaus, biurokratinio aparato pertvarkos. Šiame sektoriuje darbuotojų yra per daug, o paslaugų kokybė tikrai negerėja. Visame versle, kuris kuria bendrąjį vidaus produktą, samdomais darbuotojais dirba 600 tūkstančių žmonių, tuo tarpu visame biudžetiniame sektoriuje 300 tūkstančių darbuotojų. R. Rudzkis sako: vyksta lenktynės su laiku ir aiškiai matyti, kad mūsų valstybė tas lenktynes pralaimi. Siekiant sustabdyti negatyvius procesus reikia ryžtingų permainų tiek ekonominės aplinkos, tiek mąstymo keitimo prasme vėl gaivinant patriotizmą ir bandant įkvėpti didžiavimąsi Lietuva. Gerai gyventi galima ne tose šalyse, kur aukšta gerovė. Dažnai užtenka pagarbos žmogui, tvarkos, teisingumo ir tada jis žiūri į savo valstybę su pasididžiavimu. Šiuo metu to nėra. Šiaip Lietuvoje nėra blogai gyventi, jeigu žmogus turi normalų darbą. Taigi reikia skubiai, kaip tai daro estai, kurti patrauklią aplinką gamybai pritraukti į Lietuvą, naujoms darbo vietoms kurti, kad jaunas žmogus jaustų perspektyvą. Daugybė problemų susikaupė viešajame sektoriuje. Būtina jį padaryti efektyvesnį mažiau iščiulpiant lėšų iš biudžeto ir geriau tenkinant gyventojų poreikius. Kol kas mūsų valstybės valdymo kokybė yra labai bloga, o politinė sistema apimta erozijos.
G. Nausėdos pastebėjimais, dažniausiai išvažiuoja tie, kurie dirba, kurie ekonomiškai aktyvūs, o lieka pensininkai. Šis santykis pasmerktas blogėti. Tokiu atveju tuščiais tampa visi gražūs šūkiai, tikslai, deklaracijos.
Bet dar svarbiau kitas aspektas populiacijos nykimas. Terminas populiacija yra techninis ir jis neatspindi viso dramatizmo. Galvoje reikia turėti tautos išnykimo dramatizmą. Atsilaisvinusi vieta ilgai tuščia būti negali. Lietuvos erdvė bei ekonomika ir toliau egzistuos, net ir sumažėjus vietinių gyventojų skaičiui. Bet išvykus iš Lietuvos jauniems, perspektyviems, kvalifikuotiems žmonėms, reikės juos pakeisti galbūt pigesniais darbuotojais, greičiausiai iš Rytų valstybių. Vadinasi, neišvengiamai keisis socialinė, demografinė ir net tautinė Lietuvos sudėtis. Ar 2,9 milijono, o vėliau gal ir 2,5 milijono žmonių turinti tauta galės visavertiškai puoselėti savo kultūrą? Ar mes dar galime būti gyvybingi žvelgiant į 10, 20 ar 50 metų perspektyvą? Todėl galima tuščiai kalbėti apie Lietuvą 2030 metais, pamiršus, kad jau dabar iškilusios ir niekaip nesprendžiamos problemos šalį iki to laiko visiškai sudraskys. Valdžios neveiksnumas, suvokimas, kad viskas labai sunkiai keičiasi į gerąją pusę arba tiems gražiems planams įgyvendinti kartais reikia dešimtmečio, lėmė, jog pastaruoju metu vis dažniau žmonės išvažiuoja ne tik dėl ekonominių priežasčių. Juk išvažiuoja ir lietuviai, kurie turi namus, stabilias pajamas, darbus, yra jauni. Jie paprasčiausiai nemato prasmės čia gyventi, nemato jokios perspektyvos. Ekonomikoje dar galima ką nors pagerinti, bet psichologinio beviltiškumo nuotaikas pakeisti labai sunku.
Lietuvoje viešėjęs kunigas Antanas Saulaitis teigia, kad tėvynės ilgesys jį kamuoja nuolat. Pasakysiu apie save keturis kartus gyvenime buvau emigrantas skirtingose šalyse. Ir nepavydžiu nė vienam emigrantui jo patirties. Pirmus du mėnesius svečioje šalyje gyvenimas atrodo nuostabus, tačiau paskui susiduri su tikrove ir prasideda kryžiaus keliai. Jei dar turėtum paramos močiutę, dėdę, brolį... Visgi tai yra didžiulis kultūrinis pasikeitimas. Tai yra kaip persikrikštyti į kitą tikėjimą, tą sako mokslininkai. O paskui kyla klausimas, kur nori dėti savo viltis ir įjungti savo jėgas ar tik sau, ar su kitais žmonėmis burtis, ką gali nuveikti tai šaliai, sau ar padėti čia, Lietuvoje, Lietuvos televizijos laidoje Labas rytas kalbėjo kun. A. Saulaitis. Apie savo naują knygą, kurioje surinkti paaugliams ir jaunimui kylantys klausimai, A. Saulaitis sakė: Kai mažas vaikas klausia, ne visada klausia, ką žodžiais pasako, o suaugesniems žmonėms jau reikia kitaip atsakyti ir žinoti, ką sakai, tik kaip nors linksmai, nuotaikingai. Buvo ir sunkių klausimų, kai aš turėjau ir pasiskaityti, atnaujinti savo žinias, pagaliau išmąstyti, nes knyga yra storiausia, o atsakyti reikia aiškiai ir kad vis norėtų daugiau sužinoti, pajusti. Laidos vedėjos paklaustas, ar šių laikų jaunimas skiriasi nuo kunigo jaunystės, A. Saulaitis teigė, kad tokiame amžiuje visada jaunuoliai jaučiasi pasimetę, ieško, tolsta nuo tėvų ir nustatytos tvarkos. Tačiau aš visada žiūriu viltingai iš tikėjimo pusės žiūriu, kad Dievas ruošia žmones jų ateičiai, ne mūsų praeičiai. Yra daugybė nuostabių jaunų žmonių ir kiekvienas turi tokių dovanų, kurias turi tik atrasti ir panaudoti savo džiaugsmui ir kitų labui, įsitikinęs kunigas. Išsiųstas iš Lietuvos į Čikagą A. Saulaitis neatsisakė aktyvios veiklos ir bendravimo su žmonėmis. Jo dėka į misiją pritraukiama vis daugiau lietuvių šeimų. Pernai kunigas gyrėsi, kad jų skaičius perkopė per 600, o Pasaulio lietuvių centre veikiančioje šeštadieninėje mokykloje mokėsi per 500 įvairaus amžiaus vaikų. Į misiją sekmadienio Mišioms užsukantys lietuviai gyvena 80 miestelių. Vieni jų čia apsigyveno neseniai, kiti iš Lietuvos išvyko vaikystėje, per Antrąjį pasaulinį karą, treti iš šeimų, emigravusių į JAV per Pirmąjį pasaulinį karą.
© 2011 XXI amžius
|