| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Gyvenimo kelyje gerų darbų pėdsakas Loreta EŽERSKYTĖ
Gegužės 15-ąją vepriškiui Romui Petrui Šauliui sukako 70 metų. Visuomeninės organizacijos SOS Vepriuose įkūrėją ir direktorių, aktyvų visuomenininką, įvairių projektų sumanytoją ir rėmėją R. P. Šaulį pažįsta daugelis ukmergiškių. Gyvenime patyriau visko. Išgyvenau nelengvus vaikystės metus. Atsidūręs Sibire kabinausi į gyvenimą ir svajojau grįžti į Lietuvą, kad galėčiau dirbti jos labui. Netrukus bus trisdešimt metų, kai gyvenu Vepriuose. Visa mano veikla skirta šio nuostabaus krašto gražinimui, istorijos išsaugojimui, gyvenimo palengvinimui žmonėms, kurie kenčia nepriteklius, kuriuos kamuoja ligos, ištinka nelaimės, sako jubiliatas. Ir priduria, kad kelrodžiu jam yra Motinos Teresės pasakyti žodžiai: Gerieji jūsų darbai bus užmiršti rytoj. Vis dėlto darykite gerus darbus. Šeima atsidūrė Sibire 1941-aisiais, kai gimė Romas, Šaulių šeima gyveno Želvoje. Netrukus jie atsikraustė į Ukmergę. Tėvukas buvo siuvėjas, šio amato paslapčių mokėsi Vienoje ir Paryžiuje. Jam puikiai sekėsi sukirpti drabužius bet kokios figūros klientui ir lieknam, ir pilvotam, ir kuprotam... Tėvas Ukmergėje turėjo dvi siuvyklas. Tai, kad pas jį nuolat mokėsi būrys būsimų siuvėjų, rodo, jog tėvas gerai išmanė savo darbą, prisimena R. P. Šaulys. Šaulių šeimoje augo sūnūs Algirdas, Vytautas, Romas Petras ir dukra Julija. Nors tėvai buvo darbštūs ir nagingi, šeimai teko patirti ir nelengvų dienų. Ypač sunku buvo pokario metais. Romas mena, kad su močiute eidavo į parduotuvę, buvusią prie Draugystės kino teatro, pirkti duonos. Kol gaus kepaliuką, eilėje reikėdavo stovėti visą naktį. Tėvas buvo patriotas, todėl pateko į sovietų valdžios nemalonę ir buvo teisiamas. Jam skyrė 10 metų kalėjimo ir 5 metų tremties bausmę. Tėvas ne savo noru iškeliavo į Sibirą, o mūsų šeima buvo įrašyta į tremiamųjų sąrašus. Prasidėjo nerimo dienos ir naktys. Vis išgirsdavome, kad tai vienus, tai kitus išvežė... pasakoja Romas. Šaulių šeima, atsidūrusi Komijoje, Uchtos rajone, sunkiai dirbo, kentė šaltį, alkį. Vaikai pagal išgales siekė mokslo, o po to likimas juos išblaškė po Sovietų Sąjungą. R. P. Šaulys sako, kad Sibire supratęs, jog neturint specialybės tektų dirbti sunkų fizinį darbą. Todėl baigė vairuotojų kursus, po to Uchtos miškų technikumą. Sovietinėje armijoje tarnavo vairuotoju, vežiojo ne vieną generolą. Po tarnybos grįžo į Uchtos rajoną. Pastatėme naftininkų miestą Nižnij Odes. Čia gyvenau 18 metų. Paskui likimas mane nuvedė į Tiumenės sritį. Neftejugansko mieste dirbau naftos verslovėse, biografijos faktus vardija vepriškis. Pasak Romo, ir tarnaudamas armijoje, ir dirbdamas jis buvo pelnęs aplinkinių pagarbą. Kai kareivėlį iš Lietuvos kartą paguldė į ligoninę, jo lankyti ateidavo generolas Aleksandras Altuninas su žmona. Pradėjęs dirbti sparčiai kopė karjeros laiptais. Nuo vairuotojo iškilo iki vyriausiojo inžinieriaus, studijavo Gubkino naftos pramonės institute. Aukštąjį mokslą baigti sutrukdė dažnos ir ilgos komandiruotės, šeimos reikalai. Mano pirma žmona buvo gražuolė iš Voronežo. Susilaukėme dukros Žanetos. Deja, žmoną nužudė banditai... tragišką praeities puslapį atverčia pašnekovas. Romas pasakoja, kad dirbdamas Rusijoje nuolat buvo kalbinamas stoti į komunistų partiją. Tačiau lietuvis buvo nepalenkiamas. Savo archyve saugau trijų komunistų partijos aktyvistų pasirašytą rekomendaciją. Deja, ja pasinaudoti neteko, ji liko kaip praeities relikvija... šypsosi R. P. Šaulys. Važiavo atostogauti... Iš naftos verslovės iniciatyvus ir sumanus lietuvis perėjo dirbti į estų kompaniją, tiesiančią kelius. Atostogauti iš tolimosios Tiumenės Romas dažniausiai skrisdavo į Lietuvą. Sesuo, grįžusi iš tremties, apsigyveno Vepriuose, dirbo mokytoja. Viešėdamas pas ją susipažinau su gydytoja Gražina. Kai supratome, jog sutampa mūsų požiūriai į gyvenimą, svarbiausias vertybes, susituokėme, prisimena Romas. Vyras, kaip ir anksčiau, dirbo Tiumenėje, žmona liko Vepriuose. Tačiau moteris manė, kad šeima turi gyventi kartu. Vieną dieną ji sėdo į lėktuvą ir iš anksto neįspėjusi vyro atskrido pas jį. Išgirdau ultimatumą turėjau pasirinkti šeimą arba darbą... pasakoja R. P. Šaulys. Laimėjo jausmai Romas paliko Tiumenę. Įkūrė pagalbinių verslų cechą Veiklus žmogus netruko surasti, kuo užsiimti Vepriuose. Su tuometiniu kolūkio pirmininku Steponu Jankeliūnu įkūrė pagalbinių verslų cechą. Romas pasakojo, kad vepriškiai gamino įvairius dirbinius iš plastmasės: žaislus, karolius... Žaliava į Lietuvą keliavo iš Rusijos, didžioji dalis produkcijos buvo išvežama į šią šalį ir parduodama bene trisdešimtyje miestų. Tiek apsirūpinant žaliavomis, tiek ieškant pirkėjų pagelbėdavo P. R. Šaulio pažintys Rusijoje. Pagalbinių verslų cechas veikė dvylika metų. Jame dirbo nemažai vietinių žmonių. Be to, cechas kolūkiui atnešė nemažai pelno. Įsijungė į Sąjūdį Prasidėjus Atgimimui, R. P. Šaulys vienas pirmųjų įsijungė į Sąjūdį, buvo aktyvus įvairių renginių dalyvis. 1990-aisiais, kai šalyje prasidėjo blokada ir ėmė trūkti kuro, Romas pasinaudodamas buvusiomis pažintimis vyko į Grozną, ten pirko benziną ir vežė į Ukmergę. Blokados metais į Lietuvą atvežėme 40 tonų benzino. Jis buvo paskirstytas kelioms organizacijoms ligoninei, Salomėjos Nėries kolūkiui, mena R. P. Šaulys. Ieškodamas benzino Grozne susipažino su čečėnais. Prieš du dešimtmečius užsimezgusi bičiulystė nenutrūko iki šiol. Romas neliko abejingas šios tautos žmonėms, kai jų šalį nuniokojo karas. Jo pastangomis vasaros atostogų į Lietuvą buvo atvežti 38 našlaičiai, kurių tėvai žuvo karo metu. Daliai vaikų buvo reikalinga medicinė pagalba. Penki mažieji čečėniukai prieglobstį rado Vepriuose Šaulių ir Dabrickų namuose. Vaikų vasaros stovyklos buvo organizuojamos ir vėliau. Jos sulaukė didelio atgarsio Europoje. R. P. Šaulys iki šiol palaiko ryšius su Lietuvoje apsigyvenusiais čečėnais, dalyvauja visuose jų bei Čečėnijos rėmėjų organizuojamuose renginiuose. Neliko nuošalyje R. P. Šaulys pripažįsta, kad jis visuomet pirmas atsiduria ten, kur reikia pagalbos. 1989 m. kovą tuometiniame Azoto gamybiniame susivienijime (dabar akcinė bendrovė Achema) įvyko avarija. Įmonėje sprogo izoterminė saugykla, iš rezervuaro išsiliejo apie 7,5 tūkst. tonų skysto amoniako. Jis pasklido aplinkui saugyklą, smarkiai garavo ir nuo atsitiktinių ugnies židinių užsidegė. Degantis amoniakas pasiekė nitrofoskos cechą, užsidegė ir šis cechas, ir trąšų sandėlis. Dėl aukštos temperatūros prasidėjo cheminis nitrofoskos skilimas, į atmosferą išsiskyrė nuodingos cheminės medžiagos. Nuodingi debesys pradėjo kauptis aplink Jonavą, vėjas pradėjo debesis nešti Ukmergės, Širvintų, Kėdainių link. Jau po poros valandų Ukmergėje pradėjo jaustis stiprokas amoniako kvapas, jo koncentracija ore buvo keturi miligramai kubiniame metre, kai didžiausia leidžiama amoniako norma normaliomis sąlygomis yra 0,2 miligramo kubiniame metre. Aplinkinių rajonų vietovėse nuodingų medžiagų koncentracija ore buvo itin didelė, žmonės ir gyvūnai duso, alpo. Romas pasakoja, kad avarija paliko gilius pėdsakus Veprių seniūnijoje. Niekas nepasakys, kiek žmonių po šios nelaimės prarado sveikatą. Viena aišku avarijos padarinius vepriečiai jaučia ir dar ilgai jaus. Negana to, kad po avarijos susirgo, mirė žmonės. Didelė žala padaryta ir gamtai. Dubakalnyje, kur įkurtas draustinis, nudžiūvo apie 30 hektarų kadagynas... kalba R. P. Šaulys. Pasak Romo, galvodamas, kaip padėti avarijos padarinius kenčiantiems žmonėms, įkūrė visuomeninę organizaciją SOS Vepriuose. Jo pastangos nebuvo bevaisės. Sulaukta materialinės paramos iš AB Achema, įvairių užsienio organizacijų. Ypač glaudžius ryšius VO SOS Vepriuose palaiko su vokiečiais. Vareno mieste veikiančios visuomeninės organizacijos Maltos ordinas ir Išvytųjų sąjunga R. P. Šaulio dėka tapo tikrais Veprių krašto ir Ukmergės rajono rėmėjais. Vokiečiai ne kartą svečiavosi Ukmergės rajone, per du dešimtmečius ukmergiškius pasiekė daugybė labdaros siuntų, kurių vertė siekia kelis šimtus tūkstančių litų. Negaliu abejingai stebėti, kaip nepritekliuose gyvenančiose šeimose kenčia vaikai... Man rūpi padėti nelaimės ištiktiems, sergantiems žmonėms... sako Romas. Didžiausias rūpestis Keleri metai, kai didžiausiu R. P. Šaulio rūpesčiu tapo Veprių bažnyčios varpų atstatymas. Tam jis aukoja visą laisvą laiką ir asmenines lėšas. Kai XX amžiaus pirmame dešimtmetyje buvo pastatyta mūrinė Veprių bažnyčia, iškilo ir maždaug 40 metrų aukščio varpinė su trimis varpais. Tačiau jiems savo dūžiais kviesti tikinčiuosius į šv. Mišias, apylinkei pranešti apie iškeliavusius amžinybėn buvo lemta tik iki 1944-ųjų vasaros. Liepos mėnesį, nepaisydami prie bažnyčios susirinkusių vepriškių maldavimų, fašistai susprogdino varpinę. Sudužo ir visi trys varpai. R. P. Šaulys pasakojo, kad idėją atstatyti per karą sudaužytus visus tris bažnyčios varpus brandino ne vienerius metus. Visuomeninės organizacijos vadovas ilgai domėjosi, kur ir kaip galėtų įgyvendinti savo sumanymą, ieškojo rėmėjų. Deja, įgyvendinti idėją nebuvo taip paprasta. Praėjusiais metais Veprių bažnyčia minėjo šimto metų jubiliejų. R. P. Šaulys puoselėjo viltį, kad ta proga šventoriuje suskambės visi trys varpai. Tačiau geriems norams išsipildyti nebuvo lemta. Iki jubiliejaus iškilmių pavyko nulieti ir šventoriuje pastatyti tik vieną varpą. Jį parapijai dovanojo Romas su žmona Gražina Genovaite, prie varpo atstatymo prisidėjo kiti geradariai. Po Sekminių, kai buvo pašventintas pirmasis varpas, praėjus pusmečiui Vepriuose vyko iškilmės. Jų metu vyskupas Jonas Ivanauskas pašventino antrąjį varpą. Romas tikisi, kad Veprių bažnyčios šventoriuje netrukus suskambės ir trečiasis varpas. Be to, jis rūpinasi, kad būtų įamžintas visų bažnyčios rėmėjų atminimas. Prie bažnyčios turėtų atsirasti atminimo lentos, kuriose bus surašyti visi, prisidėję prie idėjos įgyvendinimo. Džiaugiuosi, kad visus mano darbus ir sumanymus palaiko, remia ištikimoji mano žmona Gražina. Kaip tėvui smagu, jog vienturtė dukra Žaneta turi puikią šeimą, kad ją vertina kaip gerą specialistę. Neseniai pasiekė žinia, kad dukters vadovaujama vaikų modelių konstravimo komanda Rusijoje pripažinta viena geriausių. Vaikaitė Arina Maskvos M. Lomonosovo universiteto ketvirtakursė, Polina baigia vidurinę mokyklą, džiaugiasi gražiai besiklostančiais šeimos gyvenimais R. P. Šaulys. Jubiliatas sako, kad stiprybės semiasi bendraudamas su akademiku Zigmu Zinkevičiumi, profesore Ona Voveriene, kraštiečiais broliais Burokais, politiniais kaliniais, tremtiniais, Laisvės kovų dalyviais. Pasak Romo, šie gyvenime daug iškentėję žmonės nenuleidžia rankų ir negailėdami jėgų dirba Tėvynės labui. Vepriai, Ukmergės rajonas
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |