|
A. Kubiliaus pergalė sustiprins jo pozicijas
Linas ŠALNA
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) praėjusią savaitę dalyvavo šou renginyje rinko partijos pirmininką. Rinkimuose rungtyniavo du kandidatai: dabartinis lyderis, premjeras Andrius Kubilius ir partijos pirmininko pavaduotoja, Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Kiti iškelti kandidatai buvo atmesti iš anksto pagal parinktas demokratines nuostatas. Suskaičiavus balsus paaiškėjo, kad konservatoriams ir toliau vadovaus A. Kubilius: už jį balsavo 5546 TS-LKD nariai, už I. Degutienę 4628. I. Degutienė sako nesijaučianti labai pralaimėjusi, nes, kaip ji sakė, atvirai pasakius, galvojau, kad pralaimėsiu daugiau. Iš pradžių, suskaičiavus dviejų trečdalių skyrių balsus, pirmavo I. Degutienė, surinkusi 2878, o A. Kubilius tuo laiku buvo gavęs 2519 balsų. Esminis lūžis, po kurio A. Kubilius ėmė pirmauti, įvyko suskaičiavus Kauno balsus. Išties jeigu toks gana gausus skyrius kaip Kauno būtų balsavęs kitaip, pavyzdžiui, 600 balsų (iš turėtų 1128 balsų) daugiau būtų skyręs I. Degutienei, pergalė būtų atitekusi jai. Savo balsavimu konservatyvieji Kauno konservatoriai išgelbėjo modernistą, reformatorių Kubilių mat jie šiuo atveju balsavo už jiems palankesnį sprendimą už generalinę partijos liniją.
Generalinės linijos laikėsi visi aktyvūs Kubiliaus šalininkai, kurie daug prisidėjo prie jo laimėjimo. A. Kubilių ypač atkakliai reklamavo Seimo rinkimuose sudaryto sąrašo pirmasis dešimtukas. Jis, beje, ir užima svarbiausius postus tiek Seime, tiek Vyriausybėje. Nesunku pastebėti, kad rinkimų kampanijoje A. Kubilių kaip partijos lyderį pirmiausia gynė ministrai ar buvę ministrai, t. y. Kubiliaus pavaldiniai. Dažnai pagrindinis jų argumentas buvo drąsus Kubiliaus vadovavimas Vyriausybei ir nepopuliarių, bet labai reikalingų sprendimų priėmimas. Nekultūringas partijos bendraminčių puolimas prieš I. Degutienę paaiškinamas nebent naudos siekimu. (Konservatyviesiems Kauno partiečiams apsispręsti masiškai balsuoti už Kubilių labai padėjo prieš rinkimų pabaigą pasklidęs pranešimas apie buvusio mero A. Kupčinsko pakvietimą į Kubiliaus komandą dirbti jo patarėju.)
A. Kubilius jau pirmuosius savo žodžius laimėjus rinkimus skyrė propagandai: toks lyderio laimėjimas reiškia, kad jo partija esą neabejotinai laimės 2012 metų Seimo rinkimus. Išties kai kurie politologai atkreipia dėmesį į Kubiliaus sugebėjimus partinį šou panaudoti savo tikslams. Be to, jis ir jo šalininkai pasistengė prakišti mintį esą jo partiečiai pritaria jo pradėtiems darbams ir reformoms Vyriausybėje (ne partijoje). Todėl A. Kubilius savo pergalę partijos vadovo rinkimuose laiko mandatu savo, kaip premjero, ir Vyriausybės darbų tęstinumui. Taip, išties, pasisakiusieji už Kubilių kartu pasisakė už tolesnį ir dar spartesnį emigracijos didėjimą, tautiečių, ypač jaunimo, išvarymą iš tėvynės, už tolesnį verslo gniuždymą, jo galimybių siaurinimą, už priverstinį pensijų karpymą (beje, vienintelį Europoje ir ES), tolesnį biurokratijos didinimą, sveikatos sistemos išbalansavimą, mokamo mokslo įstatyminį įteisinimą, kultūros naikinimą per finansinę (ne)paramą, tolesnį lietuviškos spaudos engimą. Tad tokia politika kartu yra konservatyviųjų partijos narių kaltė jie pasisakė už ekonominio ir dvasinio gyvenimo blogėjimą. Beje, rinkimai taip pat parodė, kad partijos gretos yra sumažėjusios iki 10 tūkst. narių.
I. Degutienė teigė, kad Kubiliui teks įsiklausyti į tuos, kurie balsavo už ją, tačiau jos žodžiai vargiai įtikina Kubiliaus šalininkų, užėmusių visas svarbesnes pozicijas partijoje, Seime ir Vyriausybėje, persvara akivaizdi ir jų balsas ne tik kad stipresnis, bet ir galingas. Partijos vadovo rinkimuose savo balsą parodyti galėjusios ir partijos pelytės, jau seniai užmirštos provincijoje ir pasmerktos sunkiam gyvaliojimui vis dar iš krizės neišeinančioje, nors krizę sutramdžiusioje valstybėje, taip ir liks pamirštos iki kitų partinių rinkimų. Kubiliaus pergalę ir nulėmė ne provincijos pelytės, bet dviejų didžiųjų miestų, visų pirma Kauno, politikos asai, mokantys apskaičiuoti keletą ėjimų į priekį. Kai kurie apžvalgininkai netgi pastebi, kad šis žaidimas demokratija ir buvo sugalvotas paties Kubiliaus juk 18 metų partijos vadas buvo renkamas iš vieno kandidato, o tai nėra gražu demokratine besiskelbiančioje partijoje.
Laikai, kai buvęs jos vadovas Vytautas Landsbergis išties neturėjo jokių konkurentų ir buvo pripažįstamas kaip vienintelis, galintis vadovauti partijai, jau seniai praėjo į aukso amžiaus istoriją, todėl ir reikia sužaisti demokratija. Kubiliui reikėjo žūtbūt įrodyti partijos vadovybės, t. y. savo, demokratiškumą. Ir tą jis padarė leisdamas balsuoti demokratiškai.
Kubilius pergalės iš partiečių besąlygiškai reikalavo dar iki rinkimų, vis kartodamas, kad jo pralaimėjimas gali reikšti jo pradėtų darbų nutraukimą ir atstatomos ekonomikos visišką chaosą. Toks teiginys tik rodo, kad partijos linija susiveda vien į vadovo nuostatas pripažįstama, kad partijoje niekas negali turėti bent kiek svaresnės pozityvios reikšmės. Todėl Kubilius jau netiesiogiai žada nesitaikstyti su disidentais partijoje. Tokie buvo G. Songailos vadovaujami tautininkai bei atskiri aktyvistai. Iškart po rinkimų Kubilius sakė, kad šiuo metu, kai partijos narių dauguma apsisprendė iš tikrųjų labai geruose, intensyviuose, konkurencinguose rinkimuose, nelieka abejonės, kad tie, kurie galvoja kitaip, priima daugumos priimtą sprendimą kaip visos partijos sprendimą. Todėl neatmestina, kad po rinkimų gali spręstis svarbus klausimas, ar iš partijos pasitrauks tautininkų grupuotė neseniai jų vadovas G. Songaila buvo pašalintas iš TS-LKD už politinį nusikaltimą.
Plačiau apie TS-LKD pirmininko rinkimus penktadienio numeryje.
© 2011 XXI amžius
|