|
A. Kubiliaus pergalė: tikra ar menama
Linas ŠALNA
Praėjusią savaitę vykę Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko rinkimai parodė ne tik fasadinę demokratiją, bet ir atskleidė kai kuriuos vidinius prieštaravimus. TS-LKD pirmininko rinkimuose dalyvavo du kandidatai: dabartinis lyderis, premjeras Andrius Kubilius ir partijos pirmininko pavaduotoja, Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Kiti iškelti kandidatai buvo atmesti iš anksto pagal parinktas demokratines nuostatas. Suskaičiavus balsus paaiškėjo, kad konservatoriams ir toliau vadovaus A. Kubilius: už jį balsavo 5546 TS-LKD nariai, už I. Degutienę 4628. I. Degutienė sako nesijaučianti labai pralaimėjusi, netgi yra labai laiminga, kad surinko beveik tiek pat balsų kaip ir Kubilius reiškia, jog eiliniai partijos nariai nori permainų partijoje. Suskaičiavus dviejų trečdalių skyrių balsus, pirmavo I. Degutienė, surinkusi 2878, o A. Kubilius tuo laiku buvo gavęs 2519 balsų. Reikėjo tik 500 balsų daugiau I. Degutienės naudai, ir rinkimų rezultatas būtų kitoks. Kubilių išgelbėjo ištikimieji Kauno konservatoriai. Labai įdomu: konservatyvieji Kauno konservatoriai išgelbėjo modernistą, reformatorių Kubilių taigi kauniečiai šiuo atveju balsavo už generalinę partijos liniją, kuriai vadovauti, jų manymu, gali tik A. Kubilius. A. Kubilius jau pirmuosius savo žodžius panaudojo propagandai apie neišvengiamas jo pergales: jo vadovaujama partija esą neabejotinai laimės 2012 metų Seimo rinkimus. Dar prieš rinkimus ir jų metu tiek pats premjeras, tiek jo šalininkai (dažniausiai pavaldiniai Vyriausybėje) stengėsi įteigti, kad neišrinkus partijos pirmininku A. Kubiliaus žlugs Lietuvos ekonomika, valstybėje kils chaosas. Nors toks įrodinėjimas eiliniams partijos nariams, provincijos pelytėms, galėjo ir nelabai patikti per daug akivaizdžiai jautėsi spaudimas. Tad A. Kubiliui demokratijos žaidimas vos nekainavo posto tik Kauno partiečiai išgelbėjo jį nuo artėjančio pralaimėjimo.
Po rinkimų A. Kubilius tvirtino, kad kone perpus skilusios partijos balsavimo rezultatai yra tvirtas mandatas jam ir visai Vyriausybei tęsti nepopuliarius, bet reikalingus darbus. Tačiau tie darbai, išskyrus vieną kitą, yra labai abejotini. Netgi daugiau jie laiko mus nuolatinėje krizėje. Todėl, kaip jau minėjome (XXI amžius, Nr. 39), pasisakiusieji už Kubilių pasisakė ir už tolesnį emigracijos didėjimą, išvarymą iš tėvynės, verslo galimybių siaurinimą, priverstinį pensijų karpymą (beje, vienintelį Europoje ir ES), tolesnį biurokratijos didinimą, sveikatos sistemos išbalansavimą (ne paslaptis, kad vis plečiasi į kišenę mokamos medicininės paslaugos), mokamo mokslo įstatyminį įteisinimą, tolesnį lietuviškos spaudos engimą. Pagaliau jie pasisakė už tolesnį valstybės skolos didinimą, nors skola jau siekia beveik 40 mlrd. litų, t. y. vadovaujant A. Kubiliaus vyriausybei skola padidėjo daugiau nei dvigubai. Ar toks jos dydis, kai net palūkanos (vadinamasis skolos aptarnavimas) kainuoja du milijardus litų per metus, nėra pražūtingas valstybei, įsigeidusiai pastatyti dar ir naują atominę elektrinę (tik ar ji reikalinga?), ir įsivesti eurą? Emigracija, nepaisant sustiprėjusios propagandos už tariamus jos privalumus, sukelia dar didesnę tautos dvasinę krizę. Pavyzdžių ieškojimas prieš šimtą metų vykusiuose kitų tautų išsikraustymuose yra labai apgaulingas tada laisvoji rinka (kapitalizmas) tik kūrėsi, klostėsi dideli netolygumai ekonominėse šalių sanklodose, vienos šalys skurdo, kitos sparčiai ir energingai vystėsi. Dabar esame lygūs tarp lygių Europos Sąjungos valstybių sąraše, todėl negalime iš savo šalies vyti savo tautiečių, atsidūrusių itin sunkioje ekonominėje ir dvasinėje situacijoje. Premjeras, ir toliau vadovausiantis valdančiajai partijai, apie nedarbą ir emigraciją beveik nekalba jis tik pirštu baksnoja į Ispaniją, kur neva nedarbas yra dar didesnis. Tačiau jis neužsimena, kad ispanai faktiškai neemigruoja iš savo šalies darbo jie ieškosi savo šalyje ir jį randa (ir net pasiūlo jo į šalį atvykstantiems lietuviams), o lietuviai, priversti darbo ieškoti kitose valstybėse, tokiu būdu sumažina nedarbo lygį mūsų šalyje. Tad balsuodami už Kubilių konservatyvieji balsuotojai prisiėmė ir sau kaltę jie pasisakė už ekonominio ir dvasinio gyvenimo blogėjimą šalyje.
Rinkimus pralaimėjusi I. Degutienė sakė, kad Kubiliui teks įsiklausyti į tuos, kurie balsavo už mane. Betgi jai pačiai teks susitaikyti su padėtimi, kai Kubiliaus šalininkų, užėmusių visas svarbesnes pozicijas partijoje, Seime ir Vyriausybėje, įtaka yra didesnė. Akivaizdu, kad I. Degutienė turi daug šalininkų partijoje, bet neturi politinės komandos. Aplink parlamento pirmininkę susibūrė krikščionys demokratai, tautininkai, Seimo nariai Kęstutis Masiulis, Aurelija Stancikienė, Paulius Saudargas, Valentinas Stundys. Tuo tarpu premjero šalininkų komandoje rinkimams pasibaigus matėsi jo patarėjai Virgis Valentinavičius, Jonas Survila, buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys, krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, Lietuvos atstovas prie Šventojo Sosto Vytautas Ališauskas. Iš kitos pusės, abu politikai kartojo šūkius apie partinės demokratijos šventę, nors neužsiminė, kad joje dalyvavo tik kiek daugiau kaip pusė visų partijos narių 10 tūkstančių (dalyvauti demokratiniame šou renginyje kažkodėl nepanoro net 8 tūkst. partijos narių). Pati I. Degutienė pripažino esant du vertybinius sparnus partijoje. Ji teigė, kad rinkimų metu pagal didelių vakarietiškų partijų tradiciją pagaliau kristalizavosi ir įgavo aiškesnius kontūrus abu vertybiniai partijos sparnai liberalesnis ir konservatyvesnis. Save ji tikriausiai priskyrė konservatyvesniam sparnui. Kartu ji nepamiršo priminti išrinktam pirmininkui jo priešrinkiminių pažadų: stiprinti partijos skyrius, didesnį dėmesį skirti partijos bendruomenėms, plėtoti vidinę demokratiją, išgirsti kuo įvairesnes nuomones, svarbiausius klausimus partijoje spręsti atliekant apklausas. Matyt, kaip tik šitokio demokratijos supratimo ji ir jos šalininkai pasigenda iš demokratiją partijoje diegiančio A. Kubiliaus. Šiaip ar taip A. Kubilius neturi vienareikšmės partijos paramos, bet turi jam ištikimų bendražygių komandą ir sugeba išlaikyti pirmininko pozicijas nelengvomis aplinkybėmis. Labai nemaloniai nuteikė abiejų konkurentų bučiavimasis televizijų ekranuose ir padėka vienas kitam už dalyvavimą rinkimų kovoje tai tik dar labiau sustiprina įtarimą, kad šie rinkimai buvo eilinis šou, kuriuo siekta savo pusėn patraukti neišprususią visuomenę.
Tuoj pat po TS-LKD pirmininko rinkimų kilo didelis politinis skandalas, kai pasirodė vieša Europos Komisijos informacija, kad 2008 metais Lietuvos teisėsauga 85 315 kartus kreipėsi į komunikacijos operatorius dėl duomenų pateikimo, todėl Lietuva esą skelbiama totalaus gyventojų sekimo valstybe. Taip bent teigia Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, aiškindamas, o tiksliau pateisindamas Lietuvos piliečių sekimą. Anot jo, duomenų saugojimo direktyva valstybėms ES narėms nustatytas reikalavimas nuo 20072009 m. įpareigoti elektroninių ryšių operatorius saugoti srauto ir vietos nustatymo duomenis nuo šešių mėnesių iki dvejų metų po sunkių nusikaltimų tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo. Direktyva taikoma fiksuotiems ir mobiliems telefonams, interneto prieigai, elektroniniam paštui. Ir gali būti saugomi tik tie duomenys, kurių reikia, norint nustatyti ryšio šaltinį, vietą, datą, laiką ir trukmę, taip pat ryšio tipą ir įrangą bei mobilaus ryšio įrangos buvimo vietą. Taigi, kaip teigia A. Anušauskas, pateikiama statistika neturi nieko bendra su turinio (pvz., telefoninių pokalbių) kontrole. Taip pat keistai skamba ir premjero pasakyta nuomonė apie totalinio sekimo faktus: neva jis nieko nežinąs apie Lietuvos piliečių sekimą, o jeigu kas apie tai žino, tegul praneša.
Tačiau redakcijos turimi faktai bei patirtis rodo ką kita. Apie kilusį totalinio sekimo skandalą ir jo pasekmes išsamiau kitą savaitę.
© 2011 XXI amžius
|