Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Požiūris
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Paminėjo partizanų 60-ąsias žūties metines

Romas BACEVIČIUS

Šv. Mišias partizanų žūties vietoje aukoja vyskupas Juozas Žemaitis MIC. Centre – Lekėčių klebonas kun. Andrius Kurapka

Minėjimas Rūdšilyje, J. Būtėno-Stėvės ir P. Jurkšaičio- Beržo žūties vietoje

Partizanų dainas atliko Šakių bažnyčios choristai

Gegužės 20 dieną Altoniškių kaime (Kauno r.) pašventinta atstatyta Tauro apygardos partizanų žeminė. 1951 m. gegužės 20 dieną Altoniškių apylinkių miške įrengtame bunkeryje žuvo Tauro apygardos štabo Visuomeninės dalies viršininkas Juozas Totoraitis-Čigonas, desantininkas Benediktas Trumpys-Rytis ir dvi jų bendražygės – Valerija Liktoraitė (dirbdama medicinos sesele Zyplių ligoninėje ji vadinosi Doma Poškute) ir Marcelė Žindžiuvienė-Tigrienė. Renginyje dalyvavo krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

Tą pačią dieną netoli šios vietos vyko ir kitas minėjimas. Rūdšilyje, kalvoje prie Lekėčių (Šakių r.), šv. Mišias aukojo Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC. Šioje vietoje 1951 m. gegužės 21 dieną, verždamiesi iš bunkerio, apsupto 600 NKVD kariuomenės karių, žuvo Julijonas Būtėnas-Stėvė ir Petras Jurkšaitis-Beržas. Rūdšilyje atstatyta slėptuvė, 1996 metais pastatytas kryžius su užrašu: „Prie šio bunkerio 1951 05 21 rusų apsupti žuvo Petras Jurkšaitis-Beržas ir Julijonas Būtėnas-Stėvė“.

Renginys, kuriame dalyvavo ir gausus jaunimo būrys, pradėtas Šakių bažnyčios choro atlikta „Lietuva brangi“. Paskui šv. Mišias aukojęs vyskupas J. Žemaitis MIC pakvietė pasimelsti už žuvusius partizanus. Pamoksle vyskupas sakė, kad prasminga prisiminti tuos laikus, kai vyko kovos su atėjūnais, užgrobusiais mūsų šalį, kurie suiminėjo, kankino, žudė, į Sibirą trėmė nekaltus žmones. Tada prieš neteisybę sukilo partizanai, mūsų broliai ir seserys, kurie ryžosi padėti Tėvynei ir savo krūtine pridengti ją nuo bolševikų teroro. Ganytojas priminė, kad kelis šimtmečius mūsų bočiai narsiai gynė Lietuvą nuo kryžiuočių ir kitų klastingų užpuolikų, kovojo už jos laisvę ir nepriklausomybę, lietuvišką žodį ir raštą. „Mūsų partizanų kova su galingu pavergėju tada daug kam atrodė beviltiška, tačiau ji nebuvo beprasmė, – sakė vyskupas J. Žemaitis MIC ir pacitavo ištrauką iš Šventojo Rašto: „Iš tiesų, sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių (Jn 12, 24).“  Visi žuvusieji yra brangi sėkla, iš kurios atėjus laikui išdygo ir sužaliavo mūsų Atgimimas. O kokius vaisius Atgimimo medis brandina, tai priklauso nuo mūsų, kurie gyvename dabar, ir nuo tų, kurie gyvens po mūsų. Reikia, kad Nepriklausomybės medžio vaisiai bręstų Dievo malonių atokaitoje, kad mūsų Tėvynės laisvės rūmas būtų statomas ant Dievo malonių pamatų.“ Vyskupas taip pat kvietė nepamiršti, kad Lietuva buvo katalikiškas kraštas, o per okupacijos metus žiauriai buvo persekiojama Katalikų Bažnyčia.

Buvo suimti, lagerio ir kalėjimų kančias kentėjo keturi iš penkių Lietuvos vyskupų, o vyskupas Vincentas Borisevičius, nesutikęs su kagėbistais bendradarbiauti, buvo sušaudytas. Trečdalis vyskupijos kunigų buvo suimti arba ištremti į Sibirą. „Daugeliui buvo siūloma tapti KGB bendradarbiais, bet jie pasirinko kentėti badą ir šaltį, negu tapti išdavikais, – sakė vyskupas. – Deja, atsirado nemažai rašytojų, poetų, kompozitorių, kurie prisitaikė prie naujos tvarkos. Mes jų dabar nesmerkiame ir neteisiame – galbūt jiems buvo sunku atsispirti geresnio gyvenimo vilionėms. Tačiau koktu būdavo skaityti jų poemas apie Staliną, Leniną ar partiją.“ Vyskupas J. Žemaitis MIC apgailestavo, kad per okupacijų metus mūsų Tėvynė neteko labai daug jaunų žmonių, kilnių patriotų, žuvusių partizaninėse kovose, tremtyje, lagerių kančiose. Pasak vyskupo, aukos buvo sudėtos ne veltui. Tik skaudu, kad per 50 metų bolševikiškai auklėti žmonės prarado daug dvasinių vertybių, krikščioniško gerumo, atlaidumo, gailestingumo, šeimos patvarumo, pagarbos tėvams, blaivumo, sąžiningumo. O patekusiems į dvasinį skurdą tik turtas ir pinigai yra Dievas. „Gaila, kad gabiausieji mūsų tautos sūnūs ir dukros palieka Tėvynę, šeimas, tėvus, netgi savo vaikus ir traukia į savarankišką tremtį, ten, kur geresni uždarbiai, – sakė vyskupas. – Bet mes jų nesmerkim, o prašykim Dievo, kad bent dalis jų sugrįžtų.“

Po šv. Mišių kalbėjusi krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė džiaugėsi, kad galėjo dalyvauti šiame renginyje. „Tokios akimirkos labai padeda susivokti ir nepasiklysti kasdienybėje“, – sakė ministrė. Ji kvietė sugrįžti į 1951-uosius metus, kai Lietuva buvo okupuota, išblaškyta, išgąsdinta, daug žmonių išvežtų, užmuštų, bet jauni žmonės vis tiek tikėjo savo valstybės ateitimi, nors atrodė nesą jokios vilties, nes pasaulis buvo padalintas, stabdyti bolševikų invazijai į Europą sukurta NATO. Bet tą invaziją stabdė ir partizanai. Pasak ministrės, to, kas buvo už geležinės uždangos, daug kas Europoje nesuvokė. Bolševikai per visus okupacijos dešimtmečius ne tik slėpė nužudytų žmonių kūnus, bet ir bandė nužudyti (ir jiems tai iš dalies pavyko) mūsų tautos atmintį. „Matau, kad po dvidešimties atsikūrusios Lietuvos Nepriklausomybės metų atminties daigai jau pradeda atsigauti, – sakė ministrė. – Lietuvių tautai tarsi ligoniui po labai sunkios komos sugrįžta atmintis. Dėkoju visiems, kas ją saugojate.“ Ministrė sakė besididžiuojanti per Nepriklausomybės dvidešimtį metų užaugusiu jaunimu, kuris viskuo domisi, nori žinoti istoriją. Ji sakė matanti ir daug puikių istorijos mokytojų, kurie istoriją dėsto ją mylėdami. Tačiau, pasak R. Juknevičienės, Lietuvoje dar daugiau žmonių žino Antaną Sniečkų, o ne žuvusiųjų prezidentą generolą Joną Žemaitį-Vytautą, žuvusių partizanų pavardes žino mažiau, negu Marytės Melnikaitės. „Dar daug reikia nuveikti, kad to nebūtų“, – teigė krašto apsaugos ministrė, pažymėjusi, kad ši aplinka, kurioje žuvo žmonės, dvelkia ne mirtimi, bet gyvybe, ne nusivylimu, bet tikėjimu.

Šakių rajono meras Juozas Bertašius pažymėjo, kad į šią vietą kasmet renkamasi ne iš pareigos, o iš širdies. Čia pagerbiami tie, kurių dėka turime valstybę. Meras atkreipė dėmesį, kad tada daug jaunų vyrų, galėjusių gyventi, žuvo vien tam, kad ateityje kitiems būtų gera gyventi.

Atkurtos partizanų Tauro apygardos vadas Vytautas Raibikis priminė, kad 1945-ųjų pavasarį buvo daugiau kaip 30 tūkst. partizanų – tai dvigubai daugiau negu dabartinėje kariuomenėje. Jo nuomone, dvasinės stiprybės anuometiniai partizanai turėjo daugiau negu dabartiniai kariai, nes samdomas karys – tai ne savanoris. V. Raibikis priminė, kad partizanai, ėję ginti Tėvynės, aukojo ne tik save, bet ir okupanto represijoms pasmerkė savo šeimas.

Paskui skambėjo Lietuvos himnas, giesmė „Marija, Marija“, partizanų dainos, kurias atliko Šakių bažnyčios choristai, šauliai. Žuvusiųjų garbei buvo iššautos salvės, J. Būtėno-Stėvės ir P. Jurkšaičio-Beržo žūties vietoje prie kryžių ir paminklų padėta gėlių, apžiūrėtas jų bunkeris.

Zenono ŠIAUČIULIO nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“