|
Finansinės kilpos
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Gegužės 24 dieną į ligoninės reanimacijos skyrių pateko Vilniaus meras A. Zuokas. Teigiama, kad jis buvo apnuodytas, jo būklė sunki. Kol kas mažai žinoma šio senscacingo įvykio detalių, aišku tik tiek, kad ryte meras dar dirbo, o po pietų atsidūrė reanimacijoje. Visa ši paslaptinga istorija anksčiau ar vėliau atsiskleis, bet pastaruoju metu kalbama ir apie kitas paslaptingas istorijas. Pastaruoju metu iškyla su advokato K. Čilinsko mirtimi susijusios aplinkybės. Tiesa, neteigiama, kad K. Čilinskas buvo nunuodytas ar numarintas jis jau daug metų sirgo sunkia onkologine liga, tačiau tai, kad K. Čilinskui ligoninėje buvo leidžiami daugelyje Europos Sąjungos šalių nebenaudojami vaistai, kurių jis pats nenorėjo priimti, kelia didelį susirūpinimą. Tai tiesiog atviras kai kuriose gydymo įstaigose pasitaikančio barbariško elgesio su pacientais pavyzdys.
Lietuvos ekonominė būklė oficialiai gerėja, tačiau dauguma žmonių to nejaučia. Toliau tęsiasi vadinamasis diržų veržimas. Faktiškai dauguma žmonių pateko į finansinių kilpų spąstus. Ekonominė padėtis prieš keletą metą pradėjo sparčiai blogėti, biudžeto pajamos smarkiai sumažėjo, o valstybės biudžeto rezervo Lietuva nebuvo sukaupusi. 2009 metais buvo keliamos idėjos, kad reikia skolintis piningų iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), bet dauguma įtakingų politikų tam pasipriešino, teigdami, kad neva tai būtų Lietuvai pražūtingas sprendimas. Bet štai Vengrija ir Latvija paėme kreditus iš TVF ir tai jiems ne pakenkė, o padėjo šiuo metu šių valstybių ekonominė padėtis yra kur kas geresnė. Pastaruoju metu laužomos ietys ir dėl minimalaus atlyginimo. Teisūs tie, kurie sako, kad mūsų krašte egzistuojanti minimali alga yra pasityčiojimas iš darbo žmonių. Lietuviška minimali alga (vos 670 litų) ir didžiuliai mokesčiai bei didžiulės kuro ir maisto produktų kainos labai prastas derinys. Juk net Kosta Rikoje ir Urugvajuje minimalūs atlyginimai žymiai didesni (Kosta Rikoje 500 dolerių (1200 Lt), Urugvajuje 600 dolerių (1430 Lt) atskaičius mokesčius). O juk šiose Lotynų Amerikos valstybėse žymiai pigesnis cukrus, vaisiai, mėsa bei daugelis kitų maisto produktų. Šiose šalyse pigesnis ir kuras, mažesni mokesčiai už elektrą. Tad visos kalbos apie Lietuvą kaip Baltijos tigrą kelia tik šypseną.
Dėl pensinio amžiaus ilginimo pastaruoju metu užvirė tikras mūšis. Kai kurie įtakingi valdančiosios daugumos veikėjai nuožmiai gina savo nuostatas, kad pensinis amžius tiek vyrams, tiek moterims turėtų būti ilginamas iki 65 metų (šiuo metu moterys išeina į pensiją sulaukę 60 metų, vyrai nuo 62,5 metų). Jie teigia, kad pas mus yra daug pensininkų, juos sunku išlaikyti, todėl reikia didinti pensinį amžių. Tačiau ne paslaptis, kad daug pagyvenusio amžiaus (5560 metų) žmonių yra bedarbiai arba priversti emigruoti ir moka mokesčius kitoms valstybėms. Jei pensinis amžius bus dar pailgintas, vadinasi, įmanoma, kad skurstančių žmonių Lietuvoje padaugės. Juk negaudami pensijos ir nerasdami darbo žmonės turės tenkintis visai varganomis socialinėmis išmokomis arba išvis likti be pajamų šaltinio. Be to, pensinio amžiaus riba tradiciškai aukštesnė didesnėse Europos šalyse, o mažesnėse valstybėse Suomijoje, Slovėnijoje, Maltoje, Kipre, Vengrijoje ir kituose gyventojų skaičiumi mažesniuose kraštuose ji yra mažesnė. Štai Slovėnijoje į pensiją išleidžiama nuo 61 metų, Vengrijoje ir Čekijoje nuo 62 metų, Kipre vyrai išeina į pensiją nuo 62 metų, moterys nuo 60. Ir didžiosiose šalyse pensinio amžiaus riba nėra vienoda: Prancūzijoje tik neseniai patvirtinta 62,5 metų riba, Italijoje vyrai išeina į pensiją nuo 65, moterys nuo 60 metų, Vokietijoje nuo 65 metų (nuo 2012 metų čia irgi žadama ilginti pensinį amžių iki 67 metų). Stambiausiose Lotynų Amerikos valstybėse Argentinoje ir Brazilijoje į pensiją išleidžiama nuo 62,5 metų. 2010 metais kai kurie Argentinos politikai pasisakė už pensinio amžiaus ribos kėlimą, bet šią idėją atmetė prezidentė K. Kiršner. Atotrūkis tarp įvairių Lietuvos pensininkų grupių akivaizdi socialinės nelygybės apraiška. Dauguma mūsų krašto pensininkų gauna 500900 litų pensijas, tuo tarpu buvę komunistinės nomenklatūros veikėjai gauna 17002200 litų pensijas, be to, didelė dalis nomenklatūros veikėjų dar gauna ir 560880 litų personalines pensijas. Todėl dauguma Lietuvos pensininkų turi dirbti toliau, kad galėtų sumokėti didžiulius mokesčius už būstą, tačiau tokiu atveju jiems net 75 proc. sumažinama pensija. Ir sumažinama antiįstatymiškai, nes Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą, kad tokiu būdu mažinti pensijų negalima.
Kodėl niekaip negalime išsilaisvinti iš finansinių kilpų pinklių? Viską lemia Lietuvoje susiklosčiusi luominė visuomenė. Privilegijuoti luomai pirmiausia oligarchų klasė ir korumpuotų politikų bei prokurorų kastos klesti ir pelnosi daugumos piliečių sąskaita. Jiems sudarytos sąlygos lobti ir apsaugoti savo turtus. Šių luomų nariams įstatymai taikomi skirtingai nei daugumai piliečių net ir įkliuvus jiems sudaromos sąlygos išsisukti nuo bausmės. Tai iliustruoja ir Darbo partijos šešėlinio finansavimo byla. Įtakingi Darbo partijos veikėjai neva teisiami, o iš tikro vilkina teismo procesą ir laukia senaties termino. Tautos ateities forumo vadovo A. Matulevičiaus knygoje Valstybės valdymo užkulisiai rašoma: Egzistuoja V. Uspaskicho fenomenas. Galų gale kas nors turėtų atsakyti, kaip šis ponas susikrovė turtus, kaip yra su Jangilos byla, kodėl jis pusantrų metų slėpėsi Maskvoje, kaip kandidatavo į Kėdainių savivaldybės tarybą ir buvo į ją išrinktas? Kaip žmogus, besislapstantis nuo teisėsaugos, vėl buvo įregistruotas kandidatu į Lietuvos parlamentą? Apie kokią Konstituciją ir apie kokią garbingą politiką mes kalbame? Kosmetinės reformos Lietuvai nepadės būtina siekti esminio proveržio, kuris leistų nušalinti iš valdančiųjų pozicijų daugelio piliečių interesus pamynusių privilegijuotų luomų narius.
© 2011 XXI amžius
|