| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Brangus knygnešystės istorija
Sudarge vykstantis karas dėl parapijos žemės ir senosios klebonijos pastato nenoro pripažinti kultūros paveldu nė vieno doro žmogaus nepaliko abejingu. Dėl to ir mes, senos sudargietės, norime pasidalinti savo prisiminimais apie šį nuostabų žemės kampelį. Ne veltui sakoma: kuo žmogus labiau sensta, tuo ryškiau iškyla ankstyvosios vaikystės prisiminimai. O mūsų prisiminimai susiję su Sudargu, jo bažnyčia, kapinėmis. Gimėme ir augome Sudargo parapijos Dievaičių kaime. Kiek tik prisimename, su tėvais kiekvieną vasaros sekmadienį eidavome į bažnyčią. Dievaičių kaimas nuo Sudargo yra maždaug už 67 kilometrų, tai žmonės eidavo trumpesniu keliu vadinamuoju Bažnytakiu. Tuometinis Bažnytakis vedė per Armalaukio mišką tiesiai iki kapinių. Šiuose kapuose buvo palaidotas mūsų broliukas, taigi visada ten užsukdavome. Mums, vaikams, nieko nebuvo įspūdingesnio, kaip prie tako stovintis kun. Martyno Sederevičiaus paminklas. Tėvai mums pasakodavo, kad tai buvęs ne tik kunigas, bet ir labai garsus knygnešys ne tik Sudarge, bet ir visame Zanavykų krašte. Tėvai sakydavo, kad Sudarge tebestovi klebonija, kurioje kunigas gyveno. Mes svajojome pamatyti kleboniją. Svajonė išsipildė, kai 1948 metais pradėjome ruoštis Pirmajai Komunijai. Pamokėlės vyko bažnyčioje. Jas vedė tuometinis Sudargo klebonas kun. Juozas Pilipaitis. Jis buvo ne tik sielovados vadovas, bet ir didelis patriotas: jis mus mokė ne tik Katekizmo, bet ir vesdavosi į kapines prie kun. Martyno Sederevičiaus kapo, aiškindavo apie šio iškilaus šviesuolio nuopelnus spaudos draudimo metais. Kun. J. Pilipaitis vedžiojo mus po kleboniją (pastatą, esantį Laisvės a. 17, Sudargo k.) ir pasakojo, kad čia iki 1907 metų gyveno kun. M. Sederevičius ir kad jam (kun. J. Pilipaičiui) yra didelė garbė gyventi tame pačiame name ir vaikščioti tais pačiais takais, kuriais prieš pusę amžiaus vaikščiojo garsusis knygnešių tėvas, kurio nuopelnai vertinami visoje Lietuvoje. Tačiau vieną dieną atėjusios į pamokėles bažnyčią radome užrakintą. Tą naktį kun. J. Pilipaitis buvo areštuotas (vėliau kalėjo Sibiro gulaguose). Tai tokie mūsų vaikystės prisiminimai. Nors jau apie 40 metų negyvename Sudargo krašte, bet šis kampelis mums labai brangus. Tik labai gaila, kad šiandien istoriją kai kas nori perrašyti. Gal kas dėl nežinojimo, o gal kas turi ir savų interesų Sudargas mūsų namai. Čia ilsisi mūsų tėvai ir protėviai, čia amžino poilsio atgulsime ir mes. Todėl mums ne vis vien, kas liks po mūsų. Ar prosenelių išsaugotoje parapijos žemėje stovės garsų knygnešį kun. Martyną Sederevičių menantis muziejus, ar ten stovės išsvajotos kultūros centras, savo istoriją skaičiuojantis nuo 2011 metų Mes ne prieš kultūros centrą. Bet pačioj Sudargo širdy tiek daug lūšnų. Argi nebūtų gražiau jų vietoje pastatyti naują kultūros centrą, kuris reprezentuotų miestelį? O gal yra manančių, kad lūšnynai yra ir turi likti Sudargo vizitine kortele?
Juzefa URBŠAITĖ-POCIENĖ, 69 m.
Jurbarkas
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |