|
Tautinės sąmonės formavimasis ir valstybės atkūrimas 1918 metais
Bronislavas GENZELIS
Tautinės valstybės atkūrimui reikia tautinės savimonės, palankiai susiklosčiusių aplinkybių ir siekėjų, gebančių realizuoti tą idėją.
Lietuvos valstybingumo idėja atsirado jau XIX amžiaus viduryje, nebuvo aiškūs tik būsimos valstybės kontūrai bei sandara. Vieniems Lietuva etnografinė, kitiems valstybė, į kurios sudėtį įeitų didelė buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis. Pastarųjų dviejų koncepcijų šalininkai (M. Akelaitis, Z. Sierakauskas, E. J. Daukšys, K. Kalinauskas, A. Mackevičius) savo krašto ateitį siejo su krašto demokratizavimu, socialine pažanga. Tuo tarpu vieningos Lenkijos šalininkai (J. Geištoras) tik siekė išsivaduoti iš Rusijos priespaudos. Tada ir iškilo kalbos viešajame gyvenime vartojimo, raštijos gimtąja kalba puoselėjimo, savos inteligentijos ugdymo, šalies istorijos žinojimo problemos.
Lietuva pradedama suvokti kaip tautinė valstybė lietuvių gyvenamose ribose. Bet šių nuostatų laikėsi toli gražu ne visi Lietuvos gyventojai, visų pirma bajorija. Bajorija laikėsi vieningos Lenkijos idėjos ir ieškojo istorinių argumentų tai koncepcijai pagrįsti. Jai tarnavo ir lenkų istoriografija. Šiandien sunku atsakyti, kiek joje būta sąmoningumo, kiek spontaniškumo.
Šviečiamasis judėjimas ugdė visų žmonių prigimtinės lygybės jausmą, žmogiškosios vertės pajautimą, o lietuvis kiekviename žingsnyje buvo žeminamas, verčiamas būti kitokiu, o tai ugdė pasipriešinimą, skatino domėtis krašto istorija, kalba ir apskritai savo kultūra.
Po 1863 metų sukilimo numalšinimo taikytos represijos (spaudos draudimas, mokyklų draudimas gimtąja kalba, jos vartojimo viešose vietose ribojimas) davė priešingą efektą negu tikėjosi jų sumanytojai ugdė suvokimą, kad lietuviai nėra lenkai, formavosi tautinio identiteto samprata, ugdėsi savasties supratimo jausmas, kuris yra tautinės valstybės pamatas. XIX amžiaus antroje pusėje aiškiai suvokiama, kad ateityje Lietuva ir Lenkija turi žengti skirtingais keliais, tai yra kurti savas valstybes. Šiai idėjai priešinosi Lietuvos bajorija.
Nelegali spauda ir nelegalios lietuviškos mokyklos išskyrė lietuvius iš kitų tarpo: susiformavo lietuviškumo samprata. Žmonių sąmonėje vyko skilimas: lietuviškumas lenkiškumas (lietuviškume nyksta LDK patriotizmo fenomenas), suprasta, kad lenkai skiriasi nuo sulenkėjusių lietuvių. Tų, kurie ir toliau save tapatino su lenkais, sąmonėje Lietuva reiškė ne daugiau kaip geografinę sąvoką (taip jie atskyrė save nuo lietuvių tautos, nors ir išlaikė savyje kai kurias LDK patriotizmo liekanas), ir tų, kuriems Lietuva ir lietuviškumas tapo vertybė. Pastarieji ir klojo pamatus Lietuvos valstybingumo atstatymui.
Šią idėją gaivino ir XIX amžiuje prasidėjęs tautinis išsivaduojamasis judėjimas Pietryčių ir Centro Europos tautose. Jo poveikyje vienijosi ir Vokietija, Italija. Aiškintasi, kokia geriausia valstybes sąranga, kokie santykiai turi klostytis tarp žmonių, ar Lietuva turi būti suvereni, ar pakaktų tik autonomijos.
Nelegalioje lietuviškoje spaudoje (principinis skirtumas nuo ankstesniųjų laikų spaudos: anksčiau socialiniais klausimais iš esmės diskutuota lenkiškai, dabar lietuviškai; atsiranda tautinė takoskyra lenkiškai tais klausimais rašo svajotojai apie buvusius laikus) diskutuojama valstybės kilmės ir paskirties klausimais. Šie klausimai aptarinėti ir po spaudos draudimo panaikinimo.
Lietuvių tautinio atgimimo ideologai atsisakė unijinės valstybės idėjos, nes ji lietuviams taip pat nieko gero nežadėjo, kadangi joje lietuviai būtų mažuma. Palaipsniui formavosi tautinės vienybės, tautinės valstybės idėja, aptarinėtos įvairios jos valdymo formos. Šios koncepcijos pagrindėjais buvo Juozas Adomaitis, Jonas Biliūnas, Jonas Mačys, Jonas Šliūpas ir Povilas Višinskis. Lietuva pradedama suvokti kaip tautinė, demokratinė valstybė lietuvių gyvenamose ribose.
Civilizuotam žmogui valstybė reikalinga, todėl būtina ją stiprinti, bet ji turi būti organizuota taip, kad nepažeistų žmogaus teisių, būtų įtvirtinta sutartimi, mąstė Povilas Višinskis. Pagrindinę sutartį tarp vyriausybės ir žmonių P. Višinskis vadina konstitucija. Demokratinėje valstybėje, rašė jis, nė vienas įstatymas negali būti išleistas be žmonių žinios, be žmonių sutikimo. Jokia valdžia neturinti teisės funkcionuoti, negavusi tam žmonių pritarimo (be jų valios išreiškimo valdžios uždedami mokesčiai yra neteisėti). Ši nuomonė dominavo lietuviškoje spaudoje.
Aptarus valstybės valdymo formas, istorijos vyksmą, bandyta suvokti, koks optimaliausias kelias norimam tikslui pasiekti. Lietuvoje vienas po kito vyko sukilimai, bet visi jie pralaimėjo. Kodėl? Ar blogai pasiruošta, ar klydo vadovybė, ar kokios kitos priežastys? Visada rūpėjo surasti tinkamą atsakymą, todėl analizuoti revoliuciniai judėjimai kitose šalyse. Pagaliau kas yra tauta? Ar visų interesai sutampa? Ar galimas jos visų narių sugyvenimas? Palaipsniui atsisakoma ne tik unijinės valstybės atstatymo, bet ir LDK valstybės idėjos, lietuviškumas tampa vertybe. Šį procesą vainikavo Vinco Kudirkos Tautiška giesmė, 1898 metais paskelbta Varpe, vėliau tapusi Lietuvos himnu, kur aiškiai suformuluota lietuviškumo ir tautinės valstybės idėja, kuri po dviejų dešimtmečių buvo realizuota.
XIX a. pabaigoje XX a. pirmame dešimtmetyje lietuvių publicistikoje susiformavo nuostata, kad carizmas nėra amžinas, kad lietuvių tauta turi tokias pat teises egzistuoti kaip ir kitos tautos. Tada suprasta, kokiu keliu reikia eiti, kad tautos egzistencijai nepakanka vien valstybingumo būtina ir kultūros išlaikymo programa. Tuo klausimu Varpe kilo diskusija, kuriai pradžią davė straipsnis Ar reik Lietuvai programos? Pastebėta, kad Lietuvoje nėra profesionalių literatūros kritikų, istorikų, filosofų, žurnalistų, ekonomistų. Kaip jais apsirūpinti? Jais tapo dvasininkai, medikai, inžinieriai.
XIX a. paskutiniais dešimtmečiais Lietuvoje pradėjo formuotis politinės partijos. Pirmosios organizacijos buvo socialdemokratinės orientacijos iš pradžių jos jungė įvairių tautybių asmenis. Veikiant nacionalinei sąmonei vyko diferenciacija, gimė lietuviškos partijos, visų pirma Lietuvos socialdemokratų partija, kuri į savo programą steigiamajame suvažiavime 1896 m. įsirašė, kad jos tikslas yra Lietuvos nepriklausomybė. 1896 metais pirmojo Varpo numerio vedamajame J. Girnius rašė, kad netrukus ateis laikas, kai lietuviai patys valdysis, todėl tam reikalui jau dabar reikia ruoštis. Toliau šią mintį rutuliojo P. Višinskis. 1901 metų Varpe jis rašė: Mūsų idealas: laisva nepriklausoma Lietuva, nusikračiusi savų ir svetimų despotų, pamynusi po kojomis tamsybes, išvien su kitomis laisvomis tautomis rūpinasi pagerinimu savo ekonominio būvio. Valstybės atstatymas tapo svarbiausiu lietuvių inteligentijos veiklos devizu.
P. Višinskis 1901 m. pirmame Varpo numeryje aiškiai suformulavo demokratinės nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Jo įkurta Lietuvos demokratų partija ir jau veikusi Lietuvos socialdemokratų partija savo programiniais dalykais laikė Lietuvos valstybingumo atstatymą, nepretenduojant į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją, apsiribojant lietuvių gyvenamaisiais rajonais. Motyvas? Tautinė kultūra gali plėtotis tik valstybėje, kurioje tauta sudaro gyventojų daugumą. Vėliau šiai idėjai pritarė ir kitos besikuriančios lietuviškos partijos. Tautinės valstybės idėja buvo realizuota 1918 metais.
1915 metais Lietuvą okupavę vokiečiai dar labiau suvaržė lietuvių veiklą, negu ji buvo paskutiniais metais prieš naująją okupaciją. Toliau viską lėmė vokiečių pralaimėjimai fronte. Vokiečiai nepajėgė valdyti senomis priemonėmis, todėl buvo priversti ieškoti kompromisų su lietuvių visuomene: iš dalies atgijo visuomeninės organizacijos, politinės partijos. Pirmasis pasaulinis karas, kuriame grūmėsi dvi imperialistų grupuotės, atvėrė kelią Nepriklausomybei.
Vokiečiams sunkiai sekėsi frontuose, todėl jų karinei vadovybei parūpo kurti nuo jų priklausomas politines struktūras. Tuo klausimu 1917 metų gegužės mėnesį jie susitiko su vyskupu P. Karevičium, J. Basanavičium, A. Smetona bei kitais žinomais lietuvių veikėjais ir pakvietė juos siūlyti kandidatus į vokiečių sudaromą Patikėtinių tarybą. Tačiau niekas nesutiko būti jos nariais. Savo ruožtu lietuviai pasiūlė vokiečių administracijai leisti patiems lietuvių atstovams išrinkti jų interesams atstovaujančią Lietuvos Tarybą. Po ilgų derybų vokiečiai sutiko. Tokia konferencija buvo sušaukta 1917 metų rugsėjo 1822 dienomis, joje dalyvavo 214 atstovų iš įvairių Lietuvos vietų. Slaptu balsavimu buvo išrinkta 20 narių Lietuvos Taryba.
Kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, tapo karštų debatų Lietuvos Taryboje objektu. Paaiškėjus, kad su vokiečių administracija nepavyks susitarti (ji į Tarybą žiūrėjo tik kaip į galimą savo pagalbininką), ieškota ryšių Berlyne, kur buvo blaiviau vertinama susiklosčiusi situacija. Vokietijos valdžios viršūnės jautė artėjantį pralaimėjimą, o Vokietijos Rytų fronto karinė vadovybė šventė pergalę prieš Rusiją, nes po abiejų revoliucijų pakriko Rusijos kariuomenė, bolševikai paskelbė, kad imperialistinis karas yra nusikalstamas, ir kvietė karius jame nedalyvauti. Pasitraukę į Rusiją lietuviai vienijosi, jų organizacijos irgi siekė nepriklausomybės. Taip klostėsi palanki situacija atgauti Lietuvos valstybingumą.
Lietuvos Taryba, 1918 metų vasario 16 dieną paskelbusi Lietuvos nepriklausomybę, pareiškė, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
1920 metais išrinktas Steigiamasis Seimas aiškiai suformulavo demokratinės valstybės koncepciją, o 1922 metais išrinktas Seimas priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuria pagrįstai galime didžiuotis kaip viena demokratiškiausių konstitucijų Europoje. Ji atsisakė turto, išsilavinimo cenzo ir kitų piliečių teisių apribojimų, kurie dar egzistavo Europoje, moterims suteikė rinkimų teisę. Tais pačiais metais buvo įvykdyta kunigo Mykolo Krupavičiaus parengta Žemės reforma, palikusi gilius pėdsakus lietuvio sąmonėje. Jos esmė ta, kad po 1861 metais caro dekretu panaikintos baudžiavos baudžiauninkai buvo paversti kumečiais arba žmonėmis be jokio pragyvenimo šaltinio. Tai skatino lietuvius ieškoti duonos svetur.
1922 metais buvo nacionalizuoti dvarai, paliekant jų savininkams 80 ha, o tų, kurie išvykę iš Lietuvos, perimti valstybės žinion ir bežemiai ir mažažemiai aprūpinti žeme. Žmonės pasijuto laisvais, priklausomais nuo savo sugebėjimų ir darbštumo, pajuto, ką reiškia nepriklausomybė, kad jie gina savo žemę, kurią tada gavo. Tą žemę jie gynė ir bolševikinei Rusijai okupavus Lietuvą. Šie naujieji žemės savininkai ir sudarė partizaninio judėjimo pagrindą.
© 2011 XXI amžius
|