Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

„Caritas šeimos“ uždaviniai

Mindaugas BUIKA

Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė

Visuotinės Bažnyčios širdyje

Didelio tarptautinio susidomėjimo susilaukė gegužės 22–27 dienomis Vatikane vykusi Katalikų Bažnyčios pagrindinės socialinės organizacijos „Caritas Internationalis“ 19-oji generalinė asamblėja.  Minint šios organizacijos, veikiančios daugiau kaip pusantro šimto šalių, įkūrimo 60-ąsias metines buvo įvertinta pastarųjų ketverių metų darbų ataskaita, svarstytas naujas statutas ir išrinkta nauja vadovybė. „Caritas Internationalis“ suvažiavime dalyvavo ir kai kurių svarbių su šios organizacijos veikla susijusių Šventojo Sosto dikasterijų vadovai, kurie savo kalbose priminė krikščioniškos socialinės veiklos (diakonijos) idėjinius pagrindus, ypač akcentuodami jos evangelizacinį pobūdį.

Generalinės asamblėjos įžanginėms šv. Mišioms vadovavo pats Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė, kuris homilijoje patvirtino, jog „Caritas Internationalis“ veikia pačioje visuotinės Bažnyčios širdyje, skatindamas krikščionišką artimo meilę. Perduodamas popiežiaus Benedikto XVI nuoširdžią padėką visiems karitatyviniams darbuotojams pasaulyje, kardinolas T. Bertonė priminė, kad Šventasis Tėvas savo pirmojoje enciklikoje „Deus caritas est“ nurodė, kad pati Bažnyčia yra meilės bendruomenė. Homilijoje gausiai cituodamas šį dokumentą Vatikano valstybės sekretorius akcentavo, kad pats buvimas Bažnyčioje ir dalyvavimas jos išganomoje misijoje reiškia Dievo žodžio skelbimą, sakramentų celebravimą ir meilės tarnystę, o visi šie trys uždaviniai yra neatskiriami vienas nuo kito.

Vengti „neutralaus“ požiūrio

Pati bažnytinė meilė turi dvejopą išraišką: veikimą savo pačios bendruomenėje ir sekimą (Gerojo Samariečio pavyzdžiu) rūpinantis visais kitais jų varguose. Padėkojęs už rūpinimąsi našlaičiais, vargšais, ligoniais kiekvienoje parapijinėje bendruomenėje ir globalines paramos iniciatyvas (pagalbą Haičiui ir Japonijai po ištikusių stichinių nelaimių, rūpinimąsi Dramblio Kaulo Kranto ir Kongo pabėgėliais), kardinolas T. Bertonė pažymėjo, kad šį „Caritas Internationalis“ vaidmenį sustiprino 2004 metais suteiktas kanoninės struktūros statusas. Ši nauja juridinė padėtis atspindi teologinę realybę: buvimą visiškoje bendrystėje su Kristumi ir bažnytine hierarchija, padedant pasaulį daryti viena šeima, kadangi tik Jėzuje Kristuje mums buvo apreikštas tikrasis žmogaus tapatumas ir orumas.

Taigi, „Bažnyčios karitatyvinė veikla, kaip kad Kristaus, niekada neturi apsiriboti pagalba žmonių medžiaginiais poreikiais, kad ir kokie skuboti bei neatidėliotini tie poreikiai būtų“, – pabrėžė kardinolas T. Bertonė. Jis perspėjo, kad jeigu krikščioniška humanitarinė parama bus tik „neutrali“, tai yra atskirta nuo jos evangelizacinės prigimties, ji netarnaus siekiamam pilnutiniam žmogiškajam orumui. Dar daugiau – iškyla pavojus, jog tokiu „neutralumu“ gali būti skatinamas materialistinis požiūris į socialines problemas, tai yra neva viską galima išspręsti tik patenkinus materialinius poreikius. Todėl „Bažnyčia ne tik turi praktikuoti gailestingąją meilę, bet ir praktikuoti ją taip, kaip Kristus darė“, – aiškino Vatikano valstybės sekretorius, primindamas Evangelijos mokymą, kaip Išganytojas gydė ne tik žmogaus kūną, bet ir sielą, padėdamas atrasti Dievo sūnų ir dukterų naują gyvenimą.

Ne ideologinis „rojus“, bet sąžinė

„Caritas Internationalis“ organizacija, savo kasdieninėje paramos veikloje susidurdama su įvairiomis skurdo formomis, teisėtai pripažįsta, kad reikia neatidėliotinai ginti ir skatinti vargingųjų teises tiek nacionalinėje, tiek ir tarptautinėje plotmėje, tvirtino kardinolas T. Bertonė. Šio pobūdžio tarnystė, padedant Bažnyčios hierarchams, taip pat yra svarbi. Tačiau reikia suprasti, jog svarbiausia perkeisti tikinčiųjų protus ir širdis, patraukti visus geros valios žmones, kad jie vargšus priimtų kaip savo brolius ir seseris. Tuo pat metu reikia išvengti pasidavimo politinėms liberalizmo ar kolektyvizmo (marksizmas ir pan.) ideologijoms, kurios kad ir bando perimti iš krikščionybės kai kuriuos tiesos aspektus, tačiau yra visiškai klaidingos, ypač kai žada sukurti rojų žemėje.

„Faktiškai toks rojus istorijoje niekada nebus sukurtas, nors mes turime nuolat įsipareigoti savo vargstančių brolių ir seserų atsakingai tarnystei“, – aiškino Vatikano valstybės sekretorius. Jis priminė, kad visų skurdo formų ištakose pirmiausia yra savanaudiškumas ir abejingumas, kuris politinėje sferoje reiškiasi ypač per korupciją. Todėl „Caritas Internationalis“ ir vietinės „Caritas“ struktūros daug nusipelnė ne tik praktinėje veikloje, bet ir pastangomis įtikinant asmenis ir bendruomenes, kad jos vargšuose pamatytų kenčiantį Kristų. Taip paveikus sąžines skleidžiamas akstinas pagelbėti evangeliniu dalijimusi bei kitomis iniciatyvomis organizuoti Bažnyčioje karitatyvinį veikimą.

Todėl „meilės diakonijos nešimas visoje jos pilnatvėje“ yra daugiau nei vien tik materialinės paramos teikimas ir vargšų teisių gynimas. Tai stengimasis pažadinti tuose, kurie gauna tą paramą, žmogiškojo orumo suvokimą ir stiprinti krikščionyse bei visuose geros valios žmonėse praktinę broliškumo jausmo raišką. Tai būtina, siekiant gyventi Jėzaus Kristaus, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ dvasioje, – aiškino išskirtinės Bažnyčios dalies, kurią jis pavadino „Caritas šeima“ uždavinius kardinolas T. Bertonė.

© 2011 „XXI amžius“