|
Švietimo sistemos vingiai
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Daug iečių sulaužoma dėl švietimo sistemos, kurios reforma juda į skirtingas puses. Nepriklausomos valstybės atkūrimo pradžioje pirmasis švietimo ministras Darius Kuolys ir kartu su juo dirbusi reformatorių grupė įvykdė nemažai teigiamų darbų. Vėliau didelį indėlį į švietimo reformą įnešė Z. Zinkevičius ir kai kurie kiti ministrai.
Dabartinis švietimo ministras G. Steponavičius demonstratyviai džiaugiasi tariamai sėkminga švietimo sistemos reforma, tačiau daugelis aukštųjų mokyklų dėstytojų, studentų, jų tėvai ir didelė dalis vidurinių mokyklų mokytojų nepatenkinti pernelyg drastiška ir daugumai piliečių kenksminga švietimo reforma.
Ypač didelį susirūpinimą kelia, kad Lietuvoje už aukštąjį mokslą tenka tiek daug mokėti. Kai kuriose valstybėse (Suomijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje ir kitose) mokslas nemokamas, o daugelyje šalių mokesčiai už aukštąjį mokslą yra nedideli (nuo 200 iki 1000 eurų per metus). Ispanijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir kitose šalyse mokslas nebrangus ir kokybiškas (Vokietijoje daugelyje universitetų studentai moka po 200600 eurų per metus).
Rusijoje vykdoma švietimo sistemos reforma irgi yra prieštaringa. Prieš šią reformą ir jos vykdytojus švietimo ministrą A. Fursenką ir jam artimą klaną sukilo pažangioji inteligentija rašytojas ir kompozitorius J. Kimas, filosofas ir politologas S. Kurginianas, dainininkai Ž. Bičevskaja ir J. Ševčiukas, rašytojas ir visuomenės veikėjas Z. Prilepinas ir daug kitų mokslininkų, menininkų, visuomenės veikėjų.
Atskirai verta paminėti Lenkijos ir Vengrijos aukštojo mokslo sistemas. Lenkijoje aukštasis mokslas nemokamas ir apie mokesčių įvedimą net nekalbama. Vengrijoje kai kuriose aukštosiose mokyklose mokslas mokamas, bet kainos nedidelės 300500 eurų per metus. O štai Peru 2008 metais buvo keliamas klausimas dėl mokesčių už aukštąjį mokslą padidinimą 23 kartais (šiuo metu kainos čia daugeliui prieinamos nuo 500 iki 2200 dolerių per metus), bet tokiai iniciatyvai pasipriešino tiek prezidentas A. Garsija Peresas, tiek ir kai kurie įtakingi politikai. Peru parlamento narys D. Vaismanas teigė: Didžiulis kainų už aukštąjį mokslą kėlimas sudarytų daugybę problemų, tai būtų nuosmukio ženklas, tai nublokštų Peru į XIX amžių, kai mokytis galėjo tik turtingieji ar nedidelis procentas turtingų mecenatų remiamų jaunuolių. Daugelyje Vakarų šalių klausimas dėl aukštojo mokslo kainų didinimo apskritai net nesvarstomas.
Vakarų idealizavimas nėra teigiamas reiškinys, kaip ir šio reiškinio priešingybė visiškas vakarietiškos kultūros neigimas ir Rytų kultūros idealizavimas. Reikia žiūrėti objektyviai. Šiandien dėl vartotojiškos kultūros plitimo ir kapitalizmo sureikšminimo Europoje daugėja dvasinio nihilizmo ir egoizmo apraiškų. Geresnė padėtis yra tose Europos valstybėse, kurios išlaikė savo autentišką kultūrą ir kuriose egzistuoja socialiai koordinuojama rinkos ekonomika Suomijoje, Slovėnijoje, Maltoje, Kipre ir dar keliose šalyse. Žymi britų filosofė ir psichologė Dana Zohar teigia: XX amžiuje daugėjo chaoso ir nestabilumo įvyko du pasauliniai karai, nyko Šviečiamojo amžiaus idealai, krikščionybė pradėjo dingti iš daugelio žmonių gyvenimo, pradėjo irti šeimos ir bendruomenės, augo godumas, materializmas ir savanaudiškumas, plėtėsi globalizacija, mažėjo nacionalinės valstybės reikšmė. XX amžiuje kapitalizmas tapo save ryjančia pabaisa, eikvojančia savo pačios socialinį ir dvasinį kapitalą. Nejaugi priėjome aklavietę? Gal reikia keisti gyvenimo prioritetus, nuo vartototojiškos kultūros idealų pasukti tikrųjų vertybių keliu? Juk pats fizinis išgyvenimas priklauso nuo aplinkinių sutikimo pasiaukoti kitam asmeniui ar grupei. Psichologas V. Franklis knygoje Žmogaus prasmės paieškos rašė: Tie nacių koncentracijos stovyklų kaliniai, kurie išdavė kitus, kad patys išliktų, vėliau nebegalėjo sau atleisti. Išdavysčių buvo nemažai, bet pasakojama ir daugybė istorijų apie žmones, kurie savo noru paaukojo gyvenimą dėl kitų. Sėkmingau išgyveno tie Aušvico kaliniai, kurie buvo religingi arba turėjo tvirtus moralinius idealus. Tik toks gyvenimo kelias, kai greta savo interesų atsižvelgiama ir į aplinkinių interesus ir padedama kitiems, yra tikras, į pilnatvę vedantis kelias. Ankstyvaisiais laikais medžiotojams ir maisto rinkėjams išgyventi reikėjo grupės vienišas individas nebūtų išgyvenęs. Taip atsirado nesavanaudiški genai, tebeegzistuojantys ir šiandien. Grupės bendradarbiavimo reikėjo ir žemdirbių bendruomenėse, ir šeimos įmonėse vos prieš šimtą metų. Evoliucija mus padarė ir grupės nariais, ir individais, bet mus dažnai skiria iš esmės egoistinė ir individualistinė šių dienų vakarietiška kultūra. Gili egzistencijos prasmės krizė netikėjimas, žemi moralumo standartai, egoizmas ir jo padariniai menka savigarba, tikrų vertybių nebuvimas, nuobudulio jausmas šie bruožai, būdingi Vakarų pasauliui, liudija, kad kapitalizmas pakeičia prioritetus. Savanaudiškumas ir materializmas, skatinami kapitalistinių vertybių, pirmą kartą istorijoje priartino žmoniją prie susinaikinimo ribos.
Apmaudu, kad vykdant švietimo reformą Lietuvoje yra pamintos krikščioniškos ir humanistinės vertybės, o į pirmą vietą iškeltas monopolinio kapitalizmo diktatą ir vartotojišką kultūrą propaguojantis neoliberalizmas bei teigiama, kad švietimo sferoje turi galioti rinkos dėsniai. Tai yra faktinis švietimo sistemos griovimas, galintis turėti labai liūdnų pasekmių. Kunigas Kęstutis Trimakas rašė: Dvasinės ir materialistinės tendencijos grumiasi tarp savęs mūsų tautoje tyliai, be šūvio, bet kietai ir negailestingai. Vyksta kova dėl erdvės, dėl dėmesio, dėl žmonių širdžių, linkstančių į vieną ar kitą pusę. Pusšimtį metų tauta patyrė materialistinio ateizmo priespaudą, tad nenuostabu, kad kai kurių žmonių širdyse atsirado dvasinė dykuma. Žvelgiant į susiklosčiusią situaciją iškyla klausimas, kodėl siauros, bet įtakingos grupuotės taip nuožmiai griauna švietimo sistemą? Tai lemia specifinė Lietuvos padėtis: mūsų krašte yra labai ribota fasadinė demokratija, egzistuoja suskaidyta luominė visuomenė. Lietuvoje gyvena daug normalių, dirbančių, kūrybingų žmonių. Ir greta jų gyvena keli tūkstančiai nusikaltėlių, kurie viską griauna žlugdo smulkųjį verslą, griauna švietimo ir mokslo sistemą, smukdo tradicinę krikščionišką kultūrą, atlieka stambius nusikaltimus, apiplėšia tautą ir gyvena daugumos piliečių sąskaita. Šie keli tūkstančiai nusikaltėlių mūsų krašte įsigalėjęs kriminalizuotas elitas pamynė demokratijos idealus, krikščioniškas vertybes, jie žemina ir smukdo daugumą piliečių. Šis elitas ir suinteresuotas dabartinės santvarkos korupcinės kleptokratijos išlaikymu. O vienas iš kelių būdų išlaikyti dabartinę santvarką, užkirsti kelią esminėms permainoms tai sugriauti švietimo ir mokslo sistemą. Juk kuo daugiau Lietuvoje bus tamsių žmonių, tuo geriau seksis kriminalizuotam elitui valdyti. O jei bus įvykdytas grėsmingas planas smarkiai mažinti aukštųjų mokyklų skaičių tai 20142016 metais vietoj 14 aukštųjų mokyklų Lietuvoje liks tik 68 universitetinės aukštosios mokyklos (šešias universitetines aukštąsias mokyklas turi Kipras, kuriame gyvena 800 tūkstančių žmonių).
Lietuvoje šiuo metu yra bent 2,5 milijono žmonių (gal ir kiek daugiau). Tada bus suduotas didžiulis smūgis naikinami mokslo ir kultūros židiniai, tai lems didėjančią mokslininkų ir žymiai didėjančią jaunimo emigraciją iš Lietuvos.
Tam, kad Lietuvos švietimo sistema nebūtų galutinai sugriauta, būtinos bendros aktyvių piliečių pastangos turi telktis pažangūs politikai, visuomenės veikėjai, kultūros ir meno veikėjai ir visi neabejingi piliečiai. Reikia aktyviai kovoti su Lietuvos ekonomiką ir švietimo bei mokslo sistemą griaunančių grobuoniškų kriminalizuoto elito lyderių monopolinio kapitalizmo ryklių ir korumpuotų politikų vykdoma brutalia politika. Juk šie veikėjai žiūri tik savanaudiškų tikslų, be to, tarnauja svetimiesiems tarptautinės mafijos vadeivoms ir slaptosioms ložėms. Jei atsilaikysime prieš klanų diktatą, Lietuva išliks.
© 2011 XXI amžius
|