| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Medininkų žudynių organizavimu įtariamo žmogaus pavardė buvo žinoma Gintaras Visockas
XXI amžius ne sykį rašė, kad šių metų gegužės mėnesį Medininkų žudynių bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas paliko daugybę neatsakytų klausimų. Nuošalyje liko ir versijos, jog galbūt Medininkų postą 1991-aisiais užpuolė visai ne Rygos OMON milicininkai. Šiandien skaitytojų dėmesiui pateikiame dar vieną pasakojimą, kuris leidžia manyti, jog Lietuvos teisėsauga išties ne viską padarė, ką privalėjo, ieškodama Medininkų žudikų. 2006 m. vasarį Maskvoje surengtame teismo posėdyje buvo nagrinėti buvusio Sankt Peterburgo miesto deputato Jurijaus Šutovo ir jo gaujos narių skundai. Teismo procesas buvo organizuotas taip, kad kaltinamasis J. Šutovas ir jo bendrininkai su Maskvoje posėdžiaujančiais Rusijos Temidės tarnais bendravo vaizdo konferencija tiesiai iš Sankt Peterburgo tardymo izoliatoriaus Kresty. Modernios technikos pagalba buvo įmanoma kaltinamųjų skundus išklausyti nevežant jų iš Sankt Peterburgo į Maskvą. Pats J. Šutovas, nors jo bylos nagrinėjimas tuomet tęsėsi jau septynerius metus, tik kartą buvo atgabentas į Maskvą. Jo dešiniąja ranka vadinamas Airatas Gimranovas visas keturias dienas, kol tirtas skundas, su Maskvoje posėdžiaujančiais teisėjais taip pat bendravo per vaizdo kameras, neišvykdamas iš Sankt Peterburgo kalėjimo. Tačiau jis kalbėjo tik totoriškai. Kaltinamasis Jevgenijus Nikolajevas iš viso nieko nekalbėjo. Dėl silpnos sveikatos jis praleido visus teismo posėdžius, nes buvo paprašęs, kad teismas vyktų jam nedalyvaujant. Taigi su Rusijos Aukščiausiojo Teismo teisėjais 2006-ųjų vasarį bendravo tik trys J. Šutovo suburtos nusikalstamos grupės atstovai Aleksandras Lagutkinas, Aleksejus Dodonovas ir Sergejus Denisovas. Buvusio Rusijos politiko J. Šutovo gyvenime nuolatiniai skandalai. Pavyzdžiui, visa jo ankstesnioji veikla buvo nukreipta kovai su pirmuoju Sankt Peterburgo meru Anatolijumi Sobčaku. Apie pirmąjį šiaurinės Rusijos sostinės merą J. Šutovas savo knygose rašė kaip apie vagį ir Amerikos žvalgybos agentą. Tuo tarpu ir apie J. Šutovą viešojoje erdvėje buvo kalbama kaip apie žmogų, turintį ryšių su kriminalinio pasaulio autoritetais, kuravusiais ypač pelningas Sankt Peterburgo verslo rūšis bei sukūrusiais nuosavą kriminalinę gaują, itin žiauriais metodais susidorojančią su oponentais ir konkurentais. Pirmoji baudžiamoji byla J. Šutovui buvo iškelta 1981 metais. Jį suėmė, įkalino, bet po penkerių metų kalėjimo išteisino ir reabilitavo. 1996-ųjų vasario 16-ąją jis vėl buvo suimtas. Šį sykį jam ir jo sėbrams pateikti kaltinimai net dėl 22 kriminalinių nusikaltimų, įskaitant penketą žmogžudysčių, du pasikėsinimus nužudyti, gausybę banditiškų užpuolimų bei dešimtis vagysčių stambiu mastu. Ir kuo tik nekaltino J. Šutovo gaują: kad nužudė arba bandė nužudyti Sankt Peterburgo gubernatoriaus patarėją, advokatą Igorį Duboviką, banko Menatep Sankt Peterburgo filialo atstovą Dmitrijų Filipovą, stambios įmonės Istočnik akcininką Viačeslavą Ševčenko, alkoholio verslu užsiėmusį stambaus kalibro verslininką Dmitrijų Timochiną ir jo partnerį Aleksandrą Aleksejevą Tačiau 1999-ųjų lapkritį J. Šutovui ir vėl pavyko pasiekti, kad 1996-ųjų vasario mėnesio areštas būtų pripažintas neteisėtu. Sunku pasakyti, kodėl tokį sprendimą priėmė Sankt Peterburgo teisėjai. Gal iš tiesų manė, jog J. Šutovas nekaltas, o gal buvo specialiai suinteresuoti ar įbauginti priimti J. Šutovui palankų verdiktą? Tačiau į laisvę J. Šutovui išsiveržti nepavyko. Tąsyk į šį skandalą įsipainiojo dar kažkokios jėgos kur kas įtakingesnės nei Sankt Peterburgo teisėjai. Mat vos tik J. Šutovas buvo išteisintas, teismo salę apsupo specialusis OMON būrys. J. Šutovą OMON milicininkai sučiupo, žiauriai sumušė ir su sulaužytu stuburu grąžino į kalėjimą. Taigi vėlesniųjų teismo sprendimų šis vyras jau laukė sėdėdamas invalido vežimėlyje. Paskutinioji jo byla į teismą perduota 2001-aisiais, o realiai pradėta nagrinėti 2004-aisiais. Paskutinysis Rusijos Aukščiausiojo teismo verdiktas toks dėl visuomenei itin pavojingos kriminalinės veiklos J. Šutovui skirta griežčiausia bausmė kalėjimas iki gyvos galvos. Šis nuosprendis galutinis ir neskundžiamas. Taigi šiandien buvęs Sankt Peterburgo politikas sėdi už grotų ir neturi jokių vilčių kada nors išeiti į laisvę. Kuo J. Šutovo kriminalinė veikla gali būti įdomi Lietuvos teisėsaugai? Ypač Lietuvos prokurorams ir slaptosioms tarnyboms, analizavusioms bei tyrusioms Medininkų žudynių bylą? Sergejaus Sokolovo redaguojamame internetiniame portale www.flb.ru (ir kai kuriose kitose žiniasklaidos priemonėse) rašoma, jog 1992 metų pavasarį J. Šutovui buvo iškelta dar viena (pagal chronologinę tvarką antroji) kriminalinė byla. Tąsyk jis kaltintas sukūręs nusikalstamą grupuotę bei organizavęs Lietuvos pasieniečių Medininkų poste sušaudymą. Toje federaliniais tyrimais užsiimančioje internetinėje svetainėje specialusis korespondentas Aleksejus Krutilinas 1996-aisiais metais rašė, jog po ketverių metų J. Šutovas buvo išteisintas dėl Medininkų pareigūnų nužudymo organizavimo. A. Krutilino publikacijoje Pagal Peterburgo skaičiavimus tvirtinama, jog po šio išlaisvinimo iki pat 1999-ųjų J. Šutovas teisinėmis priemonėmis aktyviai kariavo su Rusijos teisėsauga. Tiksliau tariant, Rusijos generaliniam prokurorui skundė jį nuteisusius teisėjus bei sulaikiusius milicininkus neva šie kėsinosi į jo gyvybę, be to, neteisėtai sekė jį ir jo aplinkos žmones. Deja, daugiau konkrečios informacijos, kodėl ir kokių įrodymų pagrindu J. Šutovas buvo kaltinamas Medininkų posto pareigūnų užpuolimo organizavimu, o paskui išteisintas, svetainė nepateikia. Kad Rusijos žurnalistams Medininkų žudynės nėra pati įdomiausia tema, nereikėtų stebėtis. Šiuo atveju derėtų stebėtis Lietuvos prokurorų ir slaptųjų tarnybų sąmoningu ar nesąmoningu šios publikacijos pražiopsojimu. Taigi kodėl Medininkų skerdynių bylą nagrinėję Lietuvos tyrėjai nesusidomėjo iš Rusijos kalėjimų neišeinančio J. Šutovo asmenybe? Kodėl niekam iš Lietuvos pareigūnų neparūpo, kokie buvo šio kaltinimo pagrindai? Gal ir niekam tikę. Tačiau faktas, jog Rusijos prokuratūra savarankiškai rinko įrodymus dėl žmogžudystės Medininkų poste ir atliko savarankišką tyrimą, iškalbingas. Iškalbinga ir tai, kad buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo-Nikulino advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė prašė, jog Lietuva pareikalautų iš Rusijos generalinės prokuratūros visos jų turimos medžiagos, susijusios su Medininkų byla. Bet šis prašymas Vilniaus apygardos teismo kažkodėl nesudomino. Kita vertus, ne taip svarbu, kad J. Šutovas dėl šio nusikaltimo buvo išteisintas. Advokatas A. Marcinkevičius tvirtina, jog kur kas svarbiau, kokiais konkrečiais įrodymais remiantis jis buvo kaltintas dėl Medininkų žudynių. Kokie tai duomenys: objektyvūs, subjektyvūs, kokias versijas jie patvirtina arba paneigia? Jei tai buvo objektyvūs duomenys, pasak advokato A. Marcinkevičiaus, labai svarbu sužinoti, kas konkrečiai rašoma ekspertizių dokumentuose. O jei tai subjektyvūs duomenys, tarkime, liudytojų parodymai, tai būtent kokias versijas jie iškelia ir kokias versijas paneigia? Tai svarbu ne dėl Rusijos teismo nuosprendžio revizavimo, o dėl tikrosios tiesos apie Medininkų žudynes atskleidimo. Advokatas A. Marcinkevičius neatmeta galimybės, kad J. Šutovo byla gali pakeisti žudynėmis Medininkų poste kaltinamo K. Michailovo-Nikulino likimą. Jei likusi bent viena neištirta faktinė aplinkybė, į ją lietuviškosios Temidės tarnams privalu ne tik atsižvelgti, bet ir visapusiškai ją išanalizuoti bei teisiškai įvertinti, tvirtino jis. Taigi žinia, jog Rusijoje buvo atliekamas ikiteisminis ir net teisminis Medininkų žudynių tyrimas, suteikia pagrįstą priežastį abejoti, ar visas šio skandalingo nusikaltimo versijas ištyrė Lietuvos generalinė prokuratūra ir Vilniaus apygardos teismas, prieš nuteisdamas K. Michailovą-Nikuliną.
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |