Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Diplomatinė tarnystė ir dvasingumas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI bendrauja su būsimaisiais Vatikano diplomatais, Popiežiškosios bažnytinės akademijos klausytojais

Pasiuntinio misijos užduotys

Dabar, kai vis dažniau pasitaiko ambasadorių visai nediplomatiškų išsišokimų, verta susipažinti su popiežiaus Benedikto XVI pastebėjimais apie šios tarnystės atsakingumą. Birželio 10 dieną susitikęs su Vatikano diplomatus rengiančios Popiežiškosios bažnytinės akademijos klausytojais Šventasis Tėvas pirmiausia priminė, jog tai, kas paprastai vadinama popiežiškąja diplomatija, turi labai seną tradiciją – Vatikano diplomatinio atstovo, nuncijaus, pareigos įsteigtos net XVI amžiuje – ir todėl svariai prisidėjo (bei prisideda) prie šiuolaikinių diplomatinių santykių tarp valstybių formavimo.

Atsižvelgiant į šiuos nuopelnus bei rodant išskirtinę pagarbą Popiežiaus atstovui, daugelyje katalikiškų šalių Šventojo Sosto apaštaliniai nuncijai užima akredituoto diplomatinio korpuso dekanų pareigas. Šiuo metu Vatikanas palaiko diplomatinius santykius su beveik 180 pasaulio valstybių, turi savo nuolatinius atstovus Jungtinių Tautų Organizacijoje ir kitose pagrindinėse tarptautinėse institucijose. Po atitinkamo akademinio parengimo Šventojo Sosto diplomatais tampa įvairių šalių, tarp jų ir Lietuvos, dvasininkai. Šiemet yra minimos Vatikano ir Lietuvos diplomatinių santykių atkūrimo – po kelių dešimtmečių sovietinės okupacijos pertraukos – 20-osios metinės.

Ta iškilminga ceremonija, kurioje yra tradiciškai pagerbiamas pasiuntinys, kaip asmuo ir kaip suvereno atstovas, po akreditacijos susitikus su valstybės vadovu skiriamųjų raštų įteikimui – aukščiausiu būdu patvirtina abipusį lygiateisiškumo pripažinimą šalių santykiuose, pabrėžė popiežius Benediktas XVI. Taigi, pagarbus pasiuntinio, kaip tarpininko, priėmimas padeda tvirtą pamatą taikaus dvišalio sambūvio galimybei ir kartu suteikia ypatingą atsakomybę, nes jis, kaip šalies atstovas, turi gebėti ištikimai perduoti jį siuntusios šalies žinią, kartu jautriai atsižvelgdamas į kito nuomonę. „Kaip tik tame, o ne klastingume ar panašiame elgesyje, ir glūdi diplomato kvalifikacijos lygis, kuris tik parodo diplomatinės praktikos nuosmukį“, – aiškino Šventasis Tėvas.

Todėl nuoširdus lojalumas ir gilus žmogiškumas yra tos esminės pasiuntinio vertybės, kurias jis yra pašauktas išreikšti tiek kokybiškoje ir efektyvioje darbinėje veikloje, tiek ir asmeniniame gyvenime. „Spartūs mūsų epochos pokyčiai giliai paveikė diplomatinių atstovų vaidmens pavidalą, tačiau jų misija liko ta pati: būti korektiško bendravimo priemone tarp tų, kurie atlieka valdymo funkciją, ir būti įrankiu kuriant didesnę bendrystę tarp tautų, konsoliduojant jų tarpusavio taikius ir solidarius santykius“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI būsimiesiems Vatikano diplomatams ir jų rengėjams. Susitikime dalyvavo ir Popiežiškosios bažnytinės akademijos  rektorius ispanas arkivyskupas Benjaminas Stela.

Kunigiškas tapatumas diplomatijoje

Visos minėtos nuostatos tinka ir Šventojo Sosto diplomatams, tačiau jų atsakomybė yra dėl to, kad jie yra kunigai. (Vatikano ambasadoriai – apaštaliniai nuncijai yra konsekruoti vyskupai, turi arkivyskupo titulą.) Taigi, ši tarnystė turi ne tik politinį, bet ir religinį pobūdį. Šventojo Sosto diplomas „yra Dievo Žodžio tarnas, kuris, kaip ir kiekvienas kunigas, prisiėmė misiją, kuri negali būti atliekama dalinai, bet reikalauja visu savo gyvenimu būti nešėju jam patikėtos žinios, Evangelijos žinios“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. Būtent šio giliai išgyvento kunigiško tapatumo kontekste Vatikano diplomatinis atstovas visiškai natūraliai prisiima užduotį būti Popiežiaus žodžio nešėju, tai yra padėti Romos vyskupui ir Kristaus vietininkui atlikti pastoracinę meilės tarnystę plačiuosiuose horizontuose: nuo vietinių Bažnyčių iki valstybių ir tarptautinių organizacijų.

Be abejonės, ši tarnystė apaštalo šv. Petro įpėdiniui, kuriam Kristus paskyrė būti nuolatiniu ir regimu krikščioniško tikėjimo vienybės ir tikinčiųjų bendrystės pagrindu, įgalina veikimą, pagrindžiantį Bažnyčios visuotinumą. Kita vertus, Vatikano diplomato užduotis katalikiškojo tikėjimo visuotinumo tikslui atveria plačias galimybes tikrajam personalizmui, tai yra asmeninei saviraiškai. Nes gyvenimas, paskirtas Popiežiaus ir bažnytinės bendrijos tarnystei, šia dvasine prasme yra labai reiklus, bet kartu ir sielą praturtinantis. Todėl Benediktas XVI besirengiančius tapti Šventojo Sosto diplomatais skatino rūpintis savo dvasiniu gyvenimu, žmogiškųjų vertybių praktikavimu ir kultūrine formacija, pabrėždamas, kad šie dalykai yra tarpusavyje persipynę ir vienas kitą sustiprina.

Tobulumas šiose srityse (tai galbūt liečia ne tik dvasinius, bet ir pasaulietinius diplomatus – M. B.) įgalina „išlaikyti gilią vidinę pusiausvyrą, ko reikia siekiant gebėjimo būti atviriems, išlikti  dvasiškai ramiems vertinant, kritiškai atsiriboti nuo perdėtai asmeniškų nuomonių, pasiaukojimo, kantrybės, nuoseklumo ir kartais netgi tvirtumo dialoge su kitais“, – sakė Šventasis Tėvas. Ragindamas visiškai atsidėti tokiam pasirengimui, jis su ypatinga padėka prisiminė visus nuncijus, apaštalinius delegatus, nuolatinius stebėtojus ir kitus ištikimus savo pagalbininkus (šioje diplomatinėje plotmėje taip pat yra atsidavusių savanorių), besidarbuojančius popiežiškosiose atstovybėse visame pasaulyje.

© 2011 „XXI amžius“