Atmintis
Atminties ženklas vyskupui Motiejui Valančiui
Prof., dr. Laima Šinkūnaitė
|
Skulptoriaus Alfonso Vauros
sukurta memorialinė epitafija
vyskupui Motiejui Valančiui
|
Kovo 9-ąją, Pelenų dieną (tądien ji išties buvo
pilkšva), prie Kauno arkivyskupijos ir miesto muziejaus pastato
susirinko ne itin gausus būrelis žmonių, atėjusių pagerbti vyskupo
Motiejaus Valančiaus atminimą 2011 m. vasario 16 dieną sukako
210 metų, kai Nasrėnuose gimė būsimasis Žemaičių vyskupas Motiejus
Valančius, o prie namo, kuriame jis gyveno atkeltas į Kauną iš Varnių
18641875 metais, iki šiol nebuvo jokio ženklo. Susirinkusieji nuoširdžiai
džiaugėsi, kad pagaliau prisimintas ir didysis ganytojas. Tad skulptoriaus
Alfonso Vauros sukurta ir atidengta memorialinė epitafija vyskupui
Motiejui Valančiui buvo svarbiausias renginio akcentas. Epitafijos
tekstas: Šiame name 18641875 m. gyveno Žemaičių vyskupas, didysis
tautos švietėjas, blaivybės sąjūdžio pradininkas Lietuvoje, rašytojas
Motiejus Valančius. Ta proga Kauno arkivyskupijos muziejuje po
šešiasdešimties metų pertraukos buvo surengta ir atidaryta Žemaičių
vyskupų portretų paroda.
Sakyčiau, šį kuklų straipsnelį paskatino parašyti
dvi nelygiavertės priežastys: viena vertus, viešojoje erdvėje vis
dėlto būtina užfiksuoti patį memorialinės epitafijos atidengimo
faktą, kita vertus, naudinga giliau pažvelgti tiek į epitafijos
turinį, tiek ir į jos atlikimą. Juolab žmonių reakcija į pačią plokštę
buvo įvairi: vieniems ji atrodė per kukli, lyginant su gerokai anksčiau
toje pačioje namo sienoje įrengtu atminimo ženklu, kuriame kardinolas
Vincentas Sladkevičius pavaizduotas visu ūgiu. Kitiems atrodė, kad
įrašas vos matomas ir sunkiai įskaitomas. Pradžioje taip atrodė
ir man pačiai. Tad kreipiausi į skulptorių A. Vaurą, klausdama ir
apie naująjį jo kūrinį ir tą kūrinį lėmusią motyvaciją. Autorius
pasakė: Kauno miesto Kultūros paveldo skyriaus pasiūlymas įamžinti
M. Valančiaus rezidavimo šiame name faktą ribotomis išlaidomis,
kurios patvirtintos viešųjų pirkimų komisijos, lėmė įamžinimo plokštės
mastelį. Man rūpėjo rasti meninį sprendimą, deramai prisiliesti
prie statinio architektūros, nekonkuruojant su esamu meniniu akcentu,
skirtu V. Sladkevičiui. Marmuras tinkamiausia medžiaga vyskupo pagerbimui,
nes bronziniai bareljefai per laiką patamsėja. Portretą kaliau pagal
mažiausiai retušuotą nuotrauką, be ypatingų plastinių-meninių sprendimų,
kaip monetą, reprezentacinio portreto žanre.
Skulptorius Vaura puikus portreto meistras,
tad ir šiame vyskupo Motiejaus Valančiaus atvaizde atpažįstame ne
tik charakteringus jo veido bruožus, bet, svarbiausia, mus veikia
vidinė portreto galia. Norint tai suvokti, reikia stabtelėti, įsižiūrėti...
Juolab įvairiu paros metu nuo besikeičiančio apšvietimo keičiasi
pats kūrinys: vienu atveju išryškėja tekstas, kitu atsiskleidžia
vyskupo asmenybės gelmė, dar kitu suvoki visumą.
Tad niekuomet neskubėkime dėti taškų... Tik ilgainiui
naujas kūrinys įsiterpia į erdvę ir tampa jos darnia dalimi, o kitas
taip ir lieka svetimkūniu. Viliuosi, kad ši didžiam vyskupui Motiejui
Valančiui skirta memorialinė epitafija tikrai įsiterps.
Alfonso Vauros nuotrauka
© 2011 XXI amžius
|