Kultūros zona

Etnografija

Praeities žingsniai šiandien

Kultūrologinis esė

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Tautodailininkų mugėje primenamas puodžių amatas Vido VENSLOVAIČIO nuotraukos

Kalbėti apie kultūrą – tai mąstyti apie žmogų ir apie tautos ateitį, tai suvokti pasaulį savyje ir save pasaulyje. Tai absoliutu, nes tikresnio dorovės mato negu kultūra nebuvo ir nėra. Mūsų tautos kultūros šaknys ne kartą buvo itin pažeidžiamos, o šakos apkapojamos, bet kultūros medis tebėra gyvas ir gyvybingas, nes yra kas jį puoselėja ir saugo. Tai, deja, nevienareikšmiška. Mes išėjome iš savo gimtojo kaimo ar miestelio, kuriame tėvų kraičio skrynia buvo pilnut pilnutėlė, ir  išsinešėme nemažą dalį to turto. Juk negalima pamiršti tai, ką įgijome su motinos pienu ir istorine senolių atmintimi. O kas tie mūsų senoliai? Tai sukilėliai ir knygnešiai, kovų savanoriai ir pokario partizanai, nešę laisvės deglą, kovoję dėl tėvynės ateities, padėję savo galvas ant nepriklausomybės aukuro. Tik jų aukos išgelbėjo mūsų kraštą nuo visiškos pražūties. Jų atminimas šventas.

Einu per kaimą, dairausi į sodybas, susitinku su darbštuoliais, pasiklausau vieversio pavasarinio skambesio, paglostau ištekinės liepos kamieną, parymau prie koplytėlės, susimąstau kryžkelėje. Ir nejučiom mintimis sugrįžtu į vaikystės dienas. Jos buvo gaivios ir pilnavertės. Neturėjome knygų, bet suvokėme jų vertę, neturėjome kompiuterio, bet turėjome pilną rašalinę rašalo, metalinį plunksnakotį, laikėme rankose ne automobilio vairą, o baltos kreidos gabalėlį. Ir šiandien dar kartą lenkiamės mūsų buvusiems mokytojams patriotams ir auklėtojams piliečiams.

Kaimo gyvensenos ypatumus sąlygojo bendruomeninis gyvenimas, žemdirbių dvasia, gamtos ritmas, senolių išminčių paliktis, tautosakos gyvastingumas, liaudies meno sklaida. Kaimo žmonių jausena atsispindėjo religinėse šventėse, kasdieniniuose kaimynų pašnekesiuose, vaikų auklėjime, senuosiuose papročiuose, liaudiškajame mąstyme, šeimos kūrime. Žemdirbys gyveno natūralų (gamtišką) gyvenimą. Visų pirma jam rūpėjo buitis, apie būtį mintyta šventadieniais, atlaiduose. Reikia tik paskaityti M. Katkaus „Balanos gadynę“, I. Končiaus „Žemaičio šnekas“, peržiūrėti fotografo, kraštotyrininko B. Buračo fotoalbumus, kad suvoktume Lietuvos kraštų etninę įvairovę. Garsieji etnologai A. Vyšniauskaitė ir V. Milius, mitologas N. Vėlius moksliškai įvertino mūsų tėvų ir protėvių paliktį, atskleidė slaptingąją žmonių dvasinės kūrybos raišką ir atgaivino kraičio skrynių turtų spalvas, kad ateinančios kartos jų niekados nepamirštų ir neišduotų,

Šiandieniniai kaimo buities ir būties pokyčiai didelio džiaugsmo kelti dar negali, nes vislab tvyro papročių pilkumas, apeigų užmarštis, tarpusavio santykių seklumas. Priežasčių galbūt nereikėtų ieškoti toli, nes jos slypi toje pačioje aplinkumoje, kurioje sotinasi kūnas ir tarpsta dvasia. Tegul giliau apie tai kalba sociologai ir psichologai, tegul jie apsilanko mokyklose, pavieši šeimoje, pabendrauja su kunigais, kaimo šviesuomene. Ne vien tiktai ekonominės negalios atveda žmones į alkoholizmo ar narkomanijos liūną. Ne lengviau gyventa XIX amžiuje, kuris subrandino tautos genijus, suvokusius laisvės idėjų svarbą, praregėjusios, kad gėris ir grožis turi sugyventi gretimais.

Kaimo senoviškumas, išlikęs net iki pirmųjų pokario metų, reiškėsi įvairiais pavidalais: ilgadienėmis vestuvėmis, talkomis, pasidainavimais gegužinėse, šeimų vakarojimais prie žibalinės lempos. Senolių ir tėvų mokėta pasakų ir padavimų, žmonių pravardės nieko neįžeisdavo, o rudeninio kūlimo dienų laukta vos ne su ilgesiu. Dar sukosi vėjo malūnų sparnai, dulko jaujos per linamynį, kasdien dundėjo kalvių priekalas. Itin mylėta arklius, tikrus duondavius, gražiai kaimynautasi. Per vasaros atlaidus į svečius sugužėdavo visa giminė. Į vieną kitą gryčią žinių ir muzikos subėgdavo pasiklausyti prie radijo aparato, ne visų ir dviratis turėta. Sukosi verpimo ratelis, dūzgė ąžuolinės audimo staklelės. Gyventa paprastai ir išmoningai. Sekmadieniais vis eita į pamaldas, skubiai dardėta į turgus ir jomarkus. Tačiau ilgainiui dienos darėsi vis slogesnės. Prasidėjo stribų tūžmas, masinės tremtys, kurios sukėlė didžiulį partizaninį pasipriešinimą ir kovą dėl tautos laisvės. Pamažu nebūtin išėjo senoji karta, palikusi dar neišgrobtas kraičio skrynias, gėlių darželius, koplytėles, raštuotas drobules, langinių pjaustinius, rankšluostines ir komodas, giesmes ir dainų dainynus, verpstes ir verbas.

Dienos bėgo, metai keitėsi, atėjo romansų laikas, užplūdo estradinių dainelių siausmas. Kaimas buvo įtrauktas į kolūkinį gyvenimą, žmogus prarado savo žemę, gyvulį, padargą, pastatą. Pradėta brukti rusiškos šventės ir jubiliejai, „suklestėjo“ dirbtiniai ir prievartiniai papročiai. Pasmerkta bažnyčios veikla, partokratinė cenzūra ir „budri“ saugumiečių  akis slopino laisvą asmenybių mąstymą, žalojo asmenybes, koneveikė praeitį, garbino būsimą ateitį, kurios pasėti ar sėjami grūdai, deja, nesudygo ir nesuvešėjo. Imtos ardyti dvarvietės, uždarinėti kulto pastatai, sunyko parkai ir jų šimtametės alėjos. Visa tai tėra tiktai primintis, bet kultūros žaizdos negali būti pamirštos.

Buvo žagrė, arklas, yra kombainas, buvo jautis, arklys, yra traktorius, buvo vyža ir žibalinukė, dabar kompiuteris. Laiko pokyčiai, sudarę lengvatas buityje, deja, sukėlė nemažą sumaištį dvasioje, kuri apskurdo, apsivėlė globalizacijos dulkėmis. Kai paskaitau senosios kartos žmonių atsiminimus, suima pavydas, regint, kaip mokėta bendrauti (ne tiktai vergiškai dirbti), kaip mokėta padėti ir atjausti. Visas šis kaimiškosios gyvensenos gėris subtiliausiomis spalvomis sužibėjo tautosakoje, koplytėlėje ir Rūpintojėlyje. Buvo išsaugota daina, todėl šiandien ji atskamba iš Dainų švenčių estradų. Susiformavo amatų tradicijos, todėl jas dar išsaugojo Viekšniuose ir Zervynose, Skriaudžiuose ir Marcinkonyse. Nors praeitis nesugrįžta, bet atmintys išlieka, nes sėtuvė, pilna grūdų, vis perduodama iš vienų rankų į kitas.

Kultūra – natūralus dvasinis organizmas. Tai nelyg tiltas tarp praeities ir ateities. Juk šitaip buvo visais laikais. Ir šiandien dėmesys kultūrai dar nėra visiškai išnykęs. Tiktai neramina kai kurios įsisenėjusios tendencijos: įvairios kultūros rūšys Lietuvos kaime prieinamos labai nevienodai. Apytikslė statistika teigia, kad teatrų spektakliai sukviečia 14 proc. lankytojų, klasikinės muzikos mėgėjai tesudaro vos 13 proc., o estradiniai renginiai suvilioja per 70 proc. žmonių. Tokia nelygiava nedžiugina. Vadinasi, kaimo ir miestelio kultūros centras turėtų tapti jaukesne, įvairaus amžiaus žmones viliojančia vieta. Dievaži, juk turėtų pabosti tūnojimas prie televizijos ekrano. Ne paslaptis, jog televizija negali atstoti visos kultūros. Kultūrininkas – kūrybinga asmenybė, laiko pulsą ir gyventojų poreikius jaučiantis žmogus. Jis gerai žino, kaip puoselėti etninę kultūrą, kaip švęsti šventes, kaip surengti parodą, ekspediciją, koncertą, gastroles, kaip suburti saviveiklininkus į ratelius. Žinia, kaimuose nori burtis ir senoliai, ir jaunimas, ir vaikai. Ar pakankamai bendraujama su mokykla, biblioteka, seniūnija ir bažnyčia?

Tylioji kultūra – tai įvairių pomėgių turinčių žmonių sambūriai, susitikimai, pažintinės ekskursijos, ryšiai su meno veikėjais ir kraštiečiais, etiniai ir etniniai pokalbiai, muzikos ir literatūros popietės, vaikų žaidynės ir viktorinos, tautinių švenčių minėjimai, naujų knygų sutiktuvės, kultūros paminklų globa. Neįmanoma išvardinti visko, kas šiandien ruoština, plėstina. Kiekvienas Lietuvos kraštas turi savą meninę spalvą. Sūduviai labiau mėgsta kankliuoti, dzūkai turi  daugiausia folkloro grupių, žemaičiai garsėja šokėjais, o aukštaičiai visiems žinomi kaip dainoriai. Pamarėnų paprotynas – kuršišką dvasią išsaugojusi žemė. Žmonės vis rašo prisiminimus, dienoraščius, saugo senąją spaudą ir laiškus, mėgsta dailiadirbystę. Kaimuose dar drožiama ir audžiama, mezgama ir pinama, karpoma ir žiedžiama. Tos išsaugotos tradicijos lyg veidrodyje atsispindi Kaziuko mugėse, tautodailininkų susibėgimuose.

© 2011 „XXI amžius“