Kultūros zona

Laikas ir žmonės

Turbūt jau gervės skrenda...

Marija Macijauskienė

E. Olbis „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ Marta – Marija Černiauskaitė

Just. Marcinkevičius „Mindaugas“. Morta – Marija Černiauskaitė, Mindaugas – Vytautas Paukštė

J. Glinskis „Po svarstyklių ženklu“. Sofija – Marija Černiauskaitė, Konstantinas – Balys Barauskas

Aktorius – tikriausias jūrininkas, per audras ir štilius vedantis naujintėlaitį  l a i v ą, trokšdamas drauge su mumis, žiūrovais, pasiekti vis kitą, iki šiol nepažintą uostą. Tad pasikliaukime juo ir – į kelionę.

Pirmas prisipažinimas

Esu mačiusi turbūt dvidešimt Klaipėdos ir Kauno dramos teatrų spektakliuose sukurtų liaudies artistės Marijos Černiauskaitės vaidmenų, ir ne po kartą. Tačiau giliausiai įstrigęs jos paveikslas iš sunkių ir sudėtingų 1950-ųjų, kai mes, pulkelis jaunų žmonių, buvom pasiryžę kristi prie teatro slenksčio, kad tik būtų leista nors kartą suvaidinti žymaus Vilniaus dramos teatro scenoje. Po antrojo stojamųjų egzaminų turo iš 75-ių stojančiųjų buvo likę tik 25. Marija man priminė spalvingą plaštakę didelėje, jai Viešpaties skirtoje erdvėje. Marija buvo tokia efemeriška, neįmenama ir sklidina iš senolių, nežinia iš kurios kartos genties paveldėto dvasinio turto, sakyčiau, dvasiniais kerais persmelkto neapčiuopiamo įtaigumo stiprybės. Visa tai, tarsi šventos Veronikos skara, atspindi jos aktoriniai darbai ir gyvenimas. Esu dėkinga likimui, kad teko pamatyti šias įvairiu laikotarpiu vaidinusias kerinčio dvasingumo artistes: Oną Rymaitę, Moniką Mironaitę, Rūtą Staliliūnaitę ir Mariją Černiauskaitę. Visos jos skirtingos ir išskirtinės, nes jų darbuose sklandė paslaptis.

 Kartą telefono ragelyje (mudvi dažnai susiskambinam) išgirdau Marytės (Černiauskaitės) balsą. „Pameni, pirmame kurse mums aktoriaus meistriškumą dėstė Juozas Grybauskas (mane tada pavergė jo romantiška prigimtis. – M. M.). Etiudas. Aš turiu nešti menamą sklidiną stiklinę vandens. Sklidiną, sklidiną. Matyt, nešdama pakreipiau. Tai J. Grybauskas man per ranką, per ranką. Per etiudą pamačiau jo pamėlusius nagus, skaudu pasidarė; jis buvo širdininkas, todėl  atsisakė mūsų kursui vadovauti. Jau vėliau, tada jis dirbo Operos ir baleto teatre režisieriumi, sakė, kad taip pasielgė, nes matė, jog aš galiu geriau padaryti, privalėjo išreikalauti.“

Kad Marija pašaukta scenai ir teatrui, pastebėjo ir kiti dėstytojai, ypač daug dėmesio jai skyrė J. Grybauską pakeitusi mūsų kurso vadovė žinoma artistė Galina Jackevičiūtė. „Ji ne tik mano meistriškumo mokytoja, – viename interviu yra sakiusi M. Černiauskaitė, – bet ir antroji motina, visada besirūpinanti, ar aš pavalgiusi, ar šiltai  apsirengusi. Esu jai didžiai dėkinga už motinišką gerumą ir šilumą. A. Kernagis, J. Siparis, B. Lukošius, J. Jovaišaitė, V. Derkintis, V. Maknys, P. Bekeris, N. Sykčinas – menininkai, kurie perdavė žinias ne tik mums, Dramos studijos auklėtiniams, bet ir davė vaidybos pagrindus ne vienai Valstybinės konservatorijos aktorių laidai.

Dėkinga likimui, kad turėjau laimės būti jų mokine. Staiga dėl mums nežinomos priežasties 1952-ųjų rudenį uždarė studiją, kai mums buvo likę paskutinieji mokslo metai. Tada šie dėstytojai sutiko dirbti be jokio atlygio ir taip, sujungus du kursus, drauge su kitais baigiau dramos studiją. Iš jų išmokau daug ko, o svarbiausia – aktorystės abėcėlės. Išmokau persikūnydama pradėti nuo savęs, nuo savo jausmų, nuo savo asmenybės. Aš „skolinu“ visą save tam personažui, kurį kuriu.“

Meilės sklidina

Didžiausia pasaulyje vertybė yra  M e i lė. Žmogus, patyręs meilę, sugebąs ja dalintis su kitais, yra pats laimingiausias Žemėje. M y l ė t i! Mokėti išklausyti ir kartu patylėti… Meilė yra tokia daugialypė, žaižaruojanti nuo kiekvieno jos brangakmenio blyksnio ir niekad nepasikartojanti. Dovanojanti ir atleidžianti, dosni ir... reikli.

Ar kalbėtume apie Marijos Černiauskaitės (Barauskienės) aktorinius darbus – moteris, turinčias savo pasaulius ir likimus, ar apie ją kaip motiną ir žmoną, gyvenimo draugę, apie kasdienybę ir tą skaidrų vaikystės ir jaunystės pasaulį, kai pilnomis rieškučiomis sėmė meilę ir  artimųjų dėmesį, kiekvienas faktas, diena ir prisiminimas palytėti  M e i l ė s rankos.

Atplaukė Marijos pasakojimas.

„Mano senelė, Tėvo motina, buvo kažkada Krokuvos ir Lvovo vodevilio teatro artistė, šokėja. Tai ji, triūsdama virtuvėje ar ką nors siuvinėdama, vis pasakodavo man įvairias istorijas, jas vaidindama, deklamuodama. Iš jos lūpų pirmą kartą išgirdau liūdną Romeo ir Julijos (Džiuljetos) istoriją. Pasakojo ji man ir apie Otelą. Žinoma, tai buvo supaprastinti siužetų variantai arba atskiri monologai. Skaitė man ir Adomo Mickevičiaus sonetus. Mano senelė lietuvių kalbos nemokėjo, deklamuodavo lenkiškai (ir namuose visi kalbėjome lenkiškai). Labiausiai žavėjausi šokiu. Ji pasakojo apie garsius tų laikų šokėjus: Aną Pavlovą, Petipa. Senelė rodydavo man įvairius judesius, vadindama juos keistais, man nesuprantamais vardais, pyko, kad juos greit užmirštu ir nemoku pakartoti.

Dažniausiai ji tik nupasakodavo judesį arba šokio temą, o aš turėdavau pašokti. Mano mama ir pykdavo, ir juokdavosi iš mano baleto pamokų. Buvo ir kita senelė, mamos mama, pats geriausias ir dėkingiausias mano žiūrovas. Ji ateidavo pas mus ir prašydavo, kad parodyčiau, ką išmokusi. Tada ir pradėdavau šokdama  improvizuoti. Ir mokykloje nuo pirmos klasės visą laiką šokau, vyresnėse klasėse jau pati pradėjau mokyti mergaites šokti, tapau vos ne mokyklos baletmeistere.“

Tai turbūt ir buvo jos, aktorės, pradžių pradžia.

Tačiau reikėjo baigti gimnaziją, iš pagrindų suvokti ir išmokti ne tik kalbėti, bet ir mąstyti lietuviškai. Marija gimė 1931 m. liepos mėnesį, kai gamta skendėjo žieduose ir gimtuosius Zarasus supantys ežerai atspindėjo plaukiančius debesis.

Vėl su meile pasakoja Marija. „Mano gimtoji kalba buvo lenkų. O reikėjo, įstojus į gimnaziją, išmokti gerai lietuvių. Esu dėkinga savo lietuvių kalbos mokytojai Stasei Andriūnienei (su ja susirašinėjau ir bendravau iki jos mirties). Jos  dėka susipažinau su literatūra, išmokau taisyklingai kalbėti. Iš tų laikų turiu N. Gogolio  knygą „Peterburgo apysakos“ (Gogolio personažų man neteko vaidinti) su gimnazijos direktorės Onos Kairevičiūtės (su ja taip pat visą laiką palaikiau ryšius) parašu ir įvertinimu už visuomeninę veiklą; dalyvavau gimnazijos kultūriniame gyvenime. Šią knygą labai branginu. Direktorė manimi didžiavosi ir, man atvykus į Zarasus, kur nutvėrusi, vis sakydavo, kad tai mūsų gimnazijos mokinė.

Tu žinai, aš – bajorė. Yra ir herbas. Suradau ir turiu dokumentus. Vilniuje, senamiesty, švento Ignoto bažnyčioje buvau įvesdinta.“

Dabar šiek tiek apie Klaipėdos teatro primadonos (atleisk man, Maryte!) kasdienybę. Aktorių atlyginimai – ubagiški, kartais gamyklos valytoja gaudavo daugiau... Bet išgyventi reikėjo, nes be teatro nematė kitos perspektyvos. Pradžioje spaudėsi ir vienam kambarėlyje. Į pasaulį atėjo juodviejų su Baliu (aktorius Barauskas) mergytės – Jūratė ir Eglė, labai prisirišusios prie tėvų, o šie jų ir neturėdavo kur palikti. Tėvai – teatre, mergytės – užkulisyje, ir į gastroles – visi kartu. Juk net rūbelių tada nebuvo kur nusipirkti, tai Marija pati mezgė, siuvo suknutes, paltukus, rankomis skalbė. Tik kai Balys po filmo „Tadas Blinda“ (vaidino čigoną) gavo honorarą, žmonai nupirko skalbimo mašiną. Ak, gastrolės. Pradžioje teatras neturėjo autobuso, tai sunkvežimio kėbule šalia dekoracijų glaudėsi ir aktoriai. Su spektakliais apvažinėjo visą Lietuvą, tekdavo nakvoti klubuose, mokyklose, kino salėse: nepasirinksi, tačiau kaip jų laukdavo, ypač atokiausi kaimai ir miesteliai, laukdavo Kaunas ir Vilnius. Klaipėdos dramos teatras turėjo stiprią kūrybinę komandą ir buvo didžiai vertinamas.

Ir dukros pasirinko teatrą: Jūratė – dėsto Klaipėdos universitete, o Eglė yra Klaipėdos  dramos teatro aktorė. Dar vienas lašas iš meilės temos.

Buitis, kuri atseikėja iš tavęs gramą po gramo energijos, emocijų, ir teatras, kai kurdamas scenoje vaidmeniui, žiūrovui atiduodi visą save, kirto Marijai; infarktas po infarkto ir dėl širdies teko ryžtis operacijai. O kai prieš sudėtingą ir rizikingą operaciją palatoje ją aplankė teatro vyr. režisierius Povilas Gaidys, ji nedejavo, nesiskundė, tik paprašė dukrą Eglę, vos pradėjusią aktorės kelią, pagloboti. Nieko daugiau. Tai buvo tarsi motinos palaiminimas ir testamentas.

Laiko žingsniai

Aktorius scenoje kiekvienąkart atsiduria labai sudėtingo proceso centre, nes kuriant vaidmenį dalyvauja ne tik protas, sceninio judesio valdymas ir pateisinimas, bet ir visa siela. Čia negali būti jokio kompromiso. Dalyvauja ir partneris, režisieriaus mintis (sumanymas), scenoje vykstančių įvykių juosta, erdvė ir visa tai sugeriantis, priimantis žiūrovas. Bet atėję į teatrą apie tai nesusimąstome.

Gal šiandien esi Barbora Radvilaitė ar Kleopatra. Ir rytoj būsi, bet jau su naujais potyriais, partnerio netikėta reakcija atsiras tam paveiksle ir naujos spalvos. Aktorius veikiamas ir nuotaikos, ir žiūrovo. Tai labai trapi būtis. Ir laimingas kūrėjas, visą spektaklį išlaikęs reikiamą temperatūrą. Ak, Kleopatra!..

„Mano svajonė buvo vaidinti Kleopatrą, – prisipažino M. Černiauskaitė. – Tai beveik visų aktorių, kurios vaidina didelius vaidmenis, svajonė. Mačiau Kleopatrą Estijos teatre, dar kelias. Aš šį vaidmenį įsivaizdavau kitaip ir svajojau, kol pamačiau, kaip Kleopatrą vaidina Julija Borisova Maskvoje. Po to daugiau nesvajojau; supratau, kad taip aš niekada nesuvaidinsiu. Ji sukūrė tai, ką aš mintyse mačiau. Man atrodė, kad tai viršūnė.“

Tačiau Marija, būdama tik 23-ejų metų, spektaklyje „Romeo ir Džiuljeta (Šekspyras) sukūrė jos senelės, vodevilio teatro aktorės, išsvajotą Džiuljetą taip, kad įvairiuose periodiniuose leidiniuose prabilo net teatro kritikai. Priekabusis A. Churginas, šią dramą išvertęs į lietuvių kalbą, sužavėtas pasakė: „Neįtikėtinai gera Džiuljeta!“ Svarbiausia tai, pasak vertėjo, kad aktorė talentingai atskleidė eiliuoto teksto vidinę jėgą.

M. Černiauskaitė vaidino dar keliose Šekspyro dramose: „Otele“, „Karaliuje Lyre“, „Koriolane“. Ji sukūrė scenoje daugiau kaip 120 įvairiausių moterų paveikslų. Vien tų pjesių autoriai daug sako: Šatrijos Ragana, Balys Sruoga, Just. Marcinkevičius, J. Grušas, K. Saja, B. Brechtas, M. Meterlinkas, A. Ostrovskis, I. Krylovas, V. Majakovskis, E. Radzinskis ir dešimtis kitų.

Būta visko. Štai iš „Romeo ir Džiuljetos“ istorijos. Pasakoja šypsodamasi M. Černiauskaitė.

„Kartą klūpome mudu su V. Kancleriu (Romeo – M. M.) priešais vienuolį, kurį vaidino J. Paplauskas, tačiau beskubėdami neišlaikėme deramo atstumo. Kai vienuolis liepė mums pasibučiuoti, neišlaikėme pusiausvyros ir nugriuvome ant scenos grindų. O kitą sykį, kai mano Džiuljeta jau gulėjo mirusi, priėjo  herojės tėvas (jį vaidino Kazys Juršys) ir, pamiršęs tekstą, užuot pasakęs „sustingo kūnas, kraujas nebetvinksi...“ , pasakė „dingo kūnas...“ Visi ėmė juoktis, neišlaikė net mirusi Džiuljeta.“

Aktoriaus sukurtas paveikslas gyvena tik tą vakarą. Tiesa, gėlės, plojimai, nuotraukos. Bet... Marija Černiauskaitė moka išsaugoti tai, kas brangiausia. Su pagarba ir meile.

Aktorius gauna vaidmenį, žino režisieriaus požiūrį ir ieško savojo varianto, kaupia medžiagą, ją analizuoja, apmąsto, brandina, formuoja, „tapo“.

Režisierius Povilas Gaidys nutarė statyti J. Glinskio „Po svarstyklių ženklu“ (1976 m.). Dvi ryškios figūros – M. K. Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė. Režisierius vaidmenis patikėjo Marijai ir jos vyrui Baliui Barauskui. Atsakomybė neįtikėtinai didelė!

„Vos tik paskyrė vaidmenis, nutarėme vykti į Kauną. Norėjau pabūti tuose namuose, kur sklando jų dvasia, kur gyveno S. Čiurlionienė, išsiklausinėti, sužinoti detales. – Ėmė pasakoti M. Černiauskaitė. – Danutė Čiurlionytė sutiko mus šiltai. Aplink lakstė anūkai, kuriuos ji labai mylėjo. Ir Vladys, jos vyras, rodė jo sukurtus dokumentinius filmus, ir apie garsiuosius literatūrinius šeštadienius... Matėm Salomėją Nėrį ir kitus dalyvius, net Sofiją Čiurlionienę pjaustant pyragą. Rodė nuotraukas, pasakojo. Po to karto dažnai atvažiuodavom. Tik Danutė prašydavo iš anksto pranešti, kad galėtų iškepti pyragą. Sėdėdavome, gerdami arbatą ar kavą, valgydavom pyragą ir klausydavom abiejų – Danutės ir Vladžio Zubovų pasakojimų, prisiminimų. Pameni, Sofijos Čiurlionienės atsakymą, kai jos paklausė, kodėl tokia skani kava?

Ji sakė perkanti geriausią, dedanti į virdulį negailėdama, o kokia išeina, tokia, tik dėl pyrago galima ją kritikuoti. Tuomet kaip tik buvo sunku gauti kavos. Toks laikas. Man pavyko nupirkti kavos pupelių, tai su malonumu ir atvežiau. Danutės sveikinimai, laiškeliai ant atvirukų, kurių kitoj pusėj vieno ar kito jos Tėvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbo reprodukcija.“

Laiškai atspindi nuoširdžius jų ryšius. D. Čiurlionytė su meile stebėjo jaunąją porą, jų kūrybinį kelią. Štai pora jos rašytų laiškų.

„Džiaugiamės taip mielai prasidėjusia Bičiulyste... (kitoj laiško pusėj M. K. Čiurlionio „Bičiulystės“ reprodukcija – M.M.) 77-IV-20 d. V. D. Zubovai“

           Brangieji!

Sveikiname Mariją su aukštu kūrybos įvertinimu! (aktorei buvo suteiktas Liaudies artistės vardas – M. M). Linkime Naujiesiems metams sveikatos, sėkmės kūryboje! Dėkojame už pasveikinimą ir gero vėjo!“

   1986 – 1987 (I – 12) Danutė ir Vladys Zubovai“

Tie abiejų nesavanaudiški džiaugsmai, išsilieję laiškuose, atspindi, kaip vos gimusi išaugo kūrėjų bičiulystė.

Spektaklyje „Po svarstyklių ženklu“ Marija ir Balys partneriai. Tokių „duetų“ jų kūrybinėje biografijoje ne vienas: A. Žaliavutskio (pagal E. Voinič)  „Gylys“  Artūras Rivaresas – B. Barauskas, jo siekiamoji Džema – M. Černiauskaitė, Just. Marcinkevičiaus „Krintančios žvaigždės“ – skaitovai,  J. Grušo „Barboroje Radvilaitėje“ – Žygimantas Augustas – B. Barauskas, Barbora Radvilaitė – M. Černiauskaitė...

Ak, negalima praeiti pro vieną rimčiausią intrigą sukėlusį teatro pastatymą, režisuotą Vytauto Čibiro. Tai E. Olbio pjesė „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“, kur vyro ir žmonos vaidmenis taip pat sukūrė Barauskai. Spektaklyje kunkuliuoja neapykanta vienas kitam, už išdavystes pritvinkęs žiaurumas... Ir viename interviu paklausta, kaip realiam gyvenime jie vyras ir žmona galėjo persikūnyti į tokius personažus ir kaip jausdavosi po spektaklio sugrįžę namo, M. Černiauskaitė atsakė: „Kai ėjo „Virdžinija Vulf“, mudu buvome kartu pragyvenę ar ne trisdešimt metų. Per tą laiką įvairiausių sąskaitų tarp vyro ir žmonos buvo susikaupę tiek, kad tame spektaklyje buvo nebloga proga išsilieti. Man netgi palengvėjo. Kurdami tuos personažus daug ką ėmėme iš gyvenimo patyrimo. Aš net negalvojau, kad manyje gali būti tiek neapykantos, žiaurumo. Čibiras tikrai įžvelgė manyje visai kitą pusę.“

Gyvenimas Marijos neglostė, o tokie sudėtingi darbai spektakliuose atseikėdavo savo duoklę. Ir staiga per vienerius metus M. Černiauskaitė patyrė du infarktus. Tai rimtas įspėjimas, ypač aktoriui. Tačiau medikų jautrumas, artimųjų dėmesys ir begalinė scenos trauka, meilė savo pašaukimui ją prikėlė vėl naujam duetui. Tada jiedu su Baliu Barausku suvaidino garbaus amžiaus porą – Senelę Tilę ir Senelį Tilį (M. Meterlinkas „Žydroji paukštė“).

Manęs nestebina M. Černiauskaitės reiklumas sau ir kitam. Žinoma, ypač kai tai liečia spektaklį, dėmesys ir dėkingumas už kiekvieną dvasinę dovaną. Apie jos reiklumą  ilgalaikis jos partneris Vytautas Paukštė taip yra pasakęs: „Marytė buvo negailestingai reikli partneriui ir sau. Ji visad ateidavo į repeticiją pasiruošusi. Jai rūpėjo tai, ką šiuo metu daro. Nemėgo jokios tuštybės. O juk būna, kad ir nusikeiki, bet Marytė to netoleruodavo. Prie jos – ne. Juk mūsų profesija nenuspėjama, čia nėra jokių taisyklių, bet viskas sutelkta tam, ką darai...“

Toks partnerio žodis. Trumpas, bet taiklus. Na, o jau spektakliuose (Just. Marcinkevičiaus „Mažvydas“) Marija Černiauskaitė – Benigna ir Vytautas Paukštė – Mažvydas taip atsiskleidžia, kad jautiesi atsidūręs toje epochoje, ir jų jausmai ir pozicija – kaip ant delno. Arba dramoje „Mindaugas“: Marija Černiauskaitė – Morta, Vytautas Paukštė – Mindaugas. Viskas kaip juvelyrikoje. Nei pridėsi, nei atimsi, o prikausto; net išėjus iš teatro lieki neabejingas.

 „Dirbti teko su daugeliu režisierių: K. Juršiu, N. Bernotu, V. Limantu, – ima vardinti M. Černiauskaitė, – V. Jasinsku, H. Vancevičium, R. Juknevičium, V. Čibiru, estų režisieriumi L. Kalmetu, S. Čaikausku, N. Guseva, A. Žadeikiu, Br. Gražiu, vengrų J. Šandoru. Visų ir nesuminėsi... Visiems esu dėkinga, nes kiekvienas mane padarė turtingesnę.

Prisimenu vaidmenis, sukurtus su režisieriumi Povilu Gaidžiu Šekspyro „Koriolane“, K. Sajos „Poliglote“ ir „Abstinente“, G. Kanovičiaus pjesėje „Penketas ir teisiamojo žmona“, žinoma, ir kituose. Režisierius padėjo man atrasti savyje pačiai nežinomus labirintus, kur slypėjo dar nepanaudoti resursai naujiems charakteriams kurti. Dažnai stebiuosi, kiek daug viename žmoguje yra įvairių žmonių charakterių.

Man režisierius – pati svarbiausia figūra teatre, jau nekalbant apie vaidmens kūrimą. Neužtenka geroje pjesėje gauti įdomų vaidmenį. Reikia, kad ją statytų talentingas režisierius, menininkas, kuriuo tu beatodairiškai tiki, jį supranti, o jis tiki tavimi ir supranta tave. Tada ir mažiausią vaidmenį kurdamas jautiesi darąs didelį darbą, esi reikalingas išreikšti bendrai spektaklio minčiai, idėjai, kuri yra ir tavo mintis. Abipusė pagarba, pasitikėjimas ir bendras tikslas!”

Čia vėlgi nuotykis iš santykių su režisieriais. Jį savo laiku perpasakojo „Lietuvos žinių“ žurnalistė Aldona Svirbutavičiūtė.

„Marija džiaugiasi savame teatro pasaulyje sutikusi daugybę puikių režisierių, sugebėjusių joje atrasti fatališkas istorines asmenybes. Režisierius Povilas Gaidys sugebėjo sukurti kitokią Mortą Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“. Šiuo vaidmeniu pagrįstai didžiuojasi ir Marija. Ji puikiai prisimena, kad tuomet buvo trumpai pasikirpusi plaukus ir labai išgyveno, kaip atrodys scenoje.  Todėl nuolat klausinėjo režisierių, ką reikės dėvėti ant galvos. Kai šiam įkyrėjo aktorės klausimai, atšovė: „Užmausiu kojinę“. Marija (irgi nepėsčia – M.M.) atrėžė: „Gerai, aš pati numegsiu tą „kojinę“. Ir nunėrė vąšeliu nuostabų galvos apdangalą. Galimas daiktas, kad panašų nešiojo ir tikroji Morta XIII amžiuje. Marija ieškojo literatūros aprašymų, nuotraukų, piešinių ir pati improvizuodama sukūrė puošmeną, kurią dėvėjo kiekviename spektaklyje. Patiko kūrinys ir režisieriui.“

Tuomet Lietuvos teatruose buvo stiprios keturios Mortos: trys Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, o ketvirtoji – Marija Černiauskaitė, Klaipėdoje. Teatrologai vieningai teigė, kad antrojoje „Mindaugo“ dalyje nė vienai iš vilniškių nepavyko priartėti prie M. Černiauskaitės sukurtos Mortos. Reiklioji teatro kritikė Dana Rutkutė rašė, kad Mortos „išmintinga beprotybė“ skambėdavo kaip iššūkis pasaulio žiaurumui, kaip priekaištas dėl Mindaugo likimo, nes aktorė akcentuodavo ne tik meilę, bet ir pareigą, taip į vieną mazgą sumegzdama „Mindaugo“ konflikto siūlus. O žinoma mūsų klasikinės dramaturgijos režisierė ir aktorė Kazimiera Kymantaitė taip yra pasakiusi: „Šį sezoną („Mindaugas“ pastatytas 1969 m. – M. M.) didelį įspūdį paliko Černiauskaitė ir Varnaitė. Įprasta, kad teatro mene moterys stovi žemiau už vyrus. Moterys iš tikrųjų nedidelės kasdieniškume, bet jos didingos  vienatvėje. Šios dvi aktorės stovi skirtinguose poliuose. Černiauskaitę „Mindauge“ režisierius Povilas Gaidys pastato vienišą, trapią, ir ji palieka neišdildomą įspūdį. Subtiliai atskleidusi neišbrendamą moters kančią šiame vaidmenyje Černiauskaitė man atsistojo šalia didžiųjų mūsų aktorių Rymaitės ir Mironaitės.“

Neįmanoma aptarti šios aktorės ryškiausių darbų, bet aš to ir nesiekiau; tik norėjau skaitytojui parodyti ją teatre ir gyvenime. O gyvenime, kaip ir teatre, ji reikli ir principinga, ieško tiesos ir už ją kovoja, neleidžia nei kultūros, nei ją formuojančio žmogaus paminti. Taigi, Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“ ir „Mažvydas“ Klaipėdos teatre buvo kaip žuvies kaulas, įstrigęs tuometiniam vieninteliam turėjusiam teisę iš peties tvoti, t. y. neleisti statyti to ar ano veikalo, pašalinti iš teatro „už nusikaltimus, propaguojant nacionalistines idėjas...“ Ir, žinoma, buvo norėta, kaip sakoma, sutrinti į miltus režisierių Povilą Gaidį, jo viziją. Režisieriaus žmona aktorė Elena Gaigalaitė prisiminė, kad nebijodama nei priekaištų, nei bausmių, oficialiuose sluoksniuose  Povilą Gaidį stojo ginti aktorė Marija Černiauskaitė ir jos logika, įtaigus ir ramiai reiklus žodis padėjo. Išliko kaip buvo sumanyta.

Dėl labai prastos sveikatos ji negali stoti į dvikovą su didžiausiu noru vėl būti scenoje. Marija Černiauskaitė dar neišnaudojo savo kūrybinio ir emocinio potencialo. Prisimindama savo vaidmenis Marija sako: „Kiek malonių, kiek kančios akimirkų! Visus vaidmenis menu, ir nemigos naktimis kartoju monologus iš Šekspyro, Sruogos, Hikmeto, Marcinkevičiaus kūrinių ir vėl grįžtu, kaip vaikystėje, į iliuzijų pasaulį.

Esu laiminga, mano svajonė išsipildė. Aš – aktorė“

Ak, Dieve, kiek jai gyvenime teko patirti nepriteklių, ligų, mirčių... Gyvenimas yra gyvenimas. Marija skaudžiausiai išgyveno vyro, savo vaikų tėvo, artimiausio draugo ir dažname spektaklyje partnerio aktoriaus Balio Barausko mirtį. Ne, ne, ji teatro nepaliko ne tik mintyse. Po Balio mirties režisieriui Povilai Gaidžiui pasiūlius Marijai Černiauskaitei teko Harwoodo pjesėje „Kvartetas“ pagrindinis Džinės Horton vaidmuo. Minimaliomis, tiesiog šykščiomis priemonėmis  kaip geras tapytojas kūrė ji savo herojės paveikslą savo meile, moteriška nuojauta subūrė ir savo draugus, buvusius menininkus, į prisiminimų stoginę, į menamą sielų verandą, kai tiek erdvės ir žodžiui, ir jausmui, kurie apsvaigina žiūrovą (pati patyriau, nes mačiau šį pastatymą), jaudina, prikelia minčiai ir susimąstymui.

Ir vėl švysteli tas laikas, kai Klaipėdos teatro aktoriai važiuodavo žiūrėti Rygos teatrų pastatymų, kai su Liepojos teatru švęsdavo sezono atidarymus, kai Kauno jaunųjų rašytojų sekcija urmu lėkdavom pas klaipėdiečius ir į Juodkrantę, kai svečiuodavomės pas Panevėžio literatus ir aktorius, kai Juozas Grušas sutelkdavo bendruose  kūrybiniuose vakaruose... O laiškai skriedavo kaip gervės, ilgesio paukščiai. Dabar laiškai jau nebe madoj, nežinau, gaila laiko, popieriaus ar litų pašto ženklam, retai jau apsilankome dailininkų dirbtuvėse... Susvetimėjom. Ne visi, žinoma. Tačiau neišliko ta šiluma, kai per gastroles Klaipėdos teatro aktoriai kartu su dekoracijomis kratydavosi sunkvežimių kėbuluose... Važiuodavo su šeimomis, nes teatre buvo Petkevičiai, Barauskai, Kancleriai, Grincevičiai ir jų vaikai kartu, o dar – „kerogazai“, puodai ir šiokios tokios maisto atsargos. Vaidindavo kino teatruose, klubuose. Ten ir miegodavo. O pakeliui koks upeliukas ar ežerėlis...

Viską mokėjome kitaip vertint, džiaugtis kiekviena diena, sekunde, draugų sėkmėm, ištikimybe. Taigi. Mes – tos pačios kartos, sklidinos troškimo uždegti ir palikti savo darbais Lietuvai šviesos žibintus.

Ričardo Šaknio fotokopijos

© 2011 „XXI amžius“