Kultūros zona

Skaitykla

Politiko, žurnalisto, kalinio, poeto kelias

Laimutė Vasiliauskaitė

Rašytojas Gintautas Iešmantas (centre) tarp kurso draugų

Gintautas Iešmantas pasirašo aktoriui Tomui Vaisietai ant naujosios knygos „Provėžos. Pamąstymai apie kūrybą“ per jos sutiktuves Rašytojų klube

Gintauto Iešmanto knygos „Provėžos. Pamąstymai apie kūrybą“ sutiktuvėse Rašytojų klube dalyvavo literatūros kritikai Alfredas Guščius ir Stasys Lipskis. Leidykla Žuvėdra išleido jau maždaug 10-tą šio politiko, žurnalisto, rašytojo (LŽS ir RS sąjungų nario), Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro G. Iešmanto knygą. Tik šį kartą esė, kuri tarsi ankstesnės knygos „Rodanti kelią, teikianti prasmę: kalba ir mes“ (2006) tęsinys.

„Vengiu dirbtinumo... Man svetima nuodėmė... Esu ne kas kita, o pats gyvenimas... Tai ištiso gyvenimo vertas praregėjimas...“ LŽS narys, spaudos apžvalgininkas, ilgametis Lietuvos radijo diktorius Juozas Šalkauskas perskaitė įžanginį knygos žodį, poezijos, ištraukų iš knygos.

Knygą sudaro keturi skyriai. Visi straipsniai pažymėti datomis. Pirmasis – „Mintys, pastabos, užuominos“. Antrasis „Kitu žvilgsniu“ – vieša diskusija dėl gyvenimiškos pozicijos ir talento, informatyvi polemika (ir su Arvydu Juozaičiu, ir V. V. Landsbergiu; oponentais – Parulskiu ar Marčėnu. Čia kalbama apie Salomėją Nėrį, kuri „jos sukurto grožio, jos iškentėtos tiesos atpirkta“. Polemizuojant autoriui nepristinga nei žinių, nei skonio, nei aistros. Trečiasis skyrius „Apie knygas, žmones ir dar kai ką“. Pvz., apie kitokį Oskarą Milašių (mąstymą sudvasintais žodžiais), mitologijos aktualizavimą, čia sudėtos ir autoriaus rašytos šiltos paskatinančios pratarmės (J. Pavalkio, A. Janulio, J. Rudzevičiaus, kt.) knygoms, istoriniai, mitologiniai pamąstymai, aptariami Juozo Kralikausko istoriniai romanai. Šitaip gali rašyti tik žmogus, turintis puikų istorinį išsilavinimą ir išstudijavęs mitologiją. Jis ir skaitytoją tarsi skatina gilintis į šią sritį. Ketvirtasis skyrius „Iš dingusio laiko“, kuriame įdėta ir ištrauka iš ginamosios kalbos teisme, vykusiame 1980 m. gruodžio 15–22 dienomis; laiškai, rašyti tremtyje (nuo 1986 m. balandžio iki 1988 m. lapkričio), LKP CK sekretoriui L. Šepečiui bei „Literatūros ir meno“ redakcijai 1987 m. Paskutinis straipsnis apie tai, kad poetų eilėraščių taisyti neatsiklausus niekam nevalia. „1989 m. vienas eilėraštis „Mozė“ buvo taisomas be mano žinios. Kodėl apie tai įdėjau? Nes ir šiandien taip pasitaiko“.

A. Guščiaus pastabos. Kai kas Iešmanto kūrybą priskiria rezistencinei kūrybai. Tačiau pati biografija negali atstovauti kūrybai. Rezistentai ir revoliucionieriai nebūtinai turi atstovauti kūrybai. Savigyra ir savigyna turėtų užsiimti kritikai. Kriterijus yra tiktai talentas.

Kažkada Iešmanto kūrybą saugumo užsakymu kritikas M. „sąžiningai sudirbo su visom citatom“, vėliau gatvėje jį sutikęs tardytojas nuoširdžiai atsiprašė, o jį sudirbęs „kritikas“ – dar ne (replika iš salės).

Knygos dailininkei Aušrai Čapskytei ši knyga – tai kelio ženklas, skatinantis susikaupti kylant į kalną, aukštyn: „Joje daug durų, tereikia surasti raktą ir ją perskaityti arba tą raktą pasigaminti pačiam“.

Kritikas A. Guščius pabrėžė nebijantis konkurencijos ir nedviprasmiškai patarė Gintautui ateityje padirbėti literatūrologu, nes jis turįs skaidrų precizišką ne tik poeto, bet ir publicisto, kultūrologo, sociologo stilių ir talentą.

Baigdamas vakarą pats autorius sakė, kad šioje knygoje paminėtos pavardės nėra kokie nors asmeniškumai – jos minimos tik dėl tam tikrų reikšmingų to laikotarpio reiškinių; kad itin svarbus kiekvieno rašytojo santykis su kalba. „Be meilės kalbai ir talentas nereikšmingas (nevisavertis) būna“. Pernai sausio 1 dieną jis atšventė 80 metų jubiliejų, į šventę susirinko nemažas būrys bendraamžių ir bendražygių: ir kolegų, ir rezistentų, rašiusių į „Aušrą“, „Katalikų Bažnyčios kroniką“, to paties pogrindžio žurnalistai. Vienas iš jų tarė: nepaisant daugybės atliktų darbų, G. Iešmantas išliko toks pat kuklus, kaip ir būdamas studentu...

Vilnius
Autorės nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“