Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Austrijos kaltė ir Lietuvos neįgalumas

Edvardas Šiugžda

Jono Česnavičiaus nuotraukos

Jau beveik savaitė, kai Lietuva skelbia nepasitenkinimą, kad vienas svarbiausių Sausio 13-osios žudynių vadovų, „Alfa“ būrio vadas, buvęs KGB pulkininkas Michailas Golovatovas buvo paleistas iš Austrijos, kur buvo trumpam sulaikytas. Austrijos parlamentinis ar kitų institucijų tyrimai, kurių reikalauja Lietuvos politikai, yra tik mosavimas kumščiais po mūšio, kuris nieko nebeduos. Tiesa, raminamasi, kad tai paveiks kitų ES juridinius veiksmus ar išgarsins Lietuvą ir Sausio 13-osios bylą. Gerai, kad mūsų politikai siekia nubausti nusikaltusius prieš Lietuvą. Juk mums reikia parodyti, kad be Amerikos ilgai ieškoto O. bin Ladeno ar Serbijos nusikaltėlio S. Miloševičiaus yra ir kitų bin ladenų bei miloševičių. Mūsų politikai išties teisingai klausia, ar po tokių įžūlių Austrijos teisėsaugos akibrokštų kitai Europos Sąjungos narei – Lietuvai – Europos Sąjungą (ES) vis dar  vienija bendra teisingumo samprata, ar atskiroms ES narėms taikomos skirtingos teisės normos. Galima drąsiai pasakyti, kad jeigu Austrija būtų išlaikiusi praėjusią savaitę palaidoto aristokrato – ir kūnu, ir siela – Otto von Habsburgo dvasią, apie tokį atvejį nebūtų ir kalbos. Deja, „demokratinė“ Austrija ne tik daugiau nei 20 metų neįsileido aristokratiškojo politiko, antinacio ir antikomunisto į tėvynę, bet ir 65 metams uždraudė politinę veiklą Austrijoje – tik likus mėnesiui iki mirties jam ir jo vaikams buvo suteikta galimybė kandidatuoti į politinius postus. Būti ištremtam iš tėvynės net 70 metų – ar tai nėra priekaištas demokratijai, kuri savo vadus pasirenka pagal pinigų kapšo dydį... Ir kaip ta „demokratija“ buvo panaši į „socialistinę“ Sovietų Sąjungą, ilgiems dešimtmečiams trėmusią garbingus žmones.

Triukšmas dėl Golovatovo paleidimo yra suprantamas, bet vargu ar teisingas ir atitinkantis mūsų reikalavimus. Be abejo, Austrija į mūsų prašymą išduoti Lietuvai Golovatovą pažiūrėjo labai formaliai, o mūsų prokurorai surašė ne visiškai konkrečius kaltinimus žudikų būrio vadui. Be to, Sausio 13-sios byla iki šio laiko dėl prokuratūros kaltės buvo tiriama formaliai – ji tik parašydavo ar net neparašydavo reikalavimus išduoti nusikaltėlius. Net ir orderį Golovatovui suimti Lietuvos prokuratūra surašė tik 2010 m. rudenį. Pasirodo, prokurorams yra žymiai lengviau surašyti kaltinimus „teroristei“ iš Klaipėdos Eglei Kusaitei ar savo globotinę pabarusiems Gatajevams, juo labiau kad žinoma, jog savus „nusikaltėlius“ surandant ir apkaltinant jokio tarptautinio skandalo tikrai nebus. Ypač kai tokiems darbams vadovauja KGB specai iš Rusijos ir net Lietuvos prokuratūroje didelę galią vis dar turintys KGB „juristai“. Prokurorai užsispyrusiai nori įteigti ir visuomenei, ir Eglei, kokia ji buvo gudri ir užsislapsčiusi  teroristė, „suplanavusi“ susprogdinti rusų bazes. Kaip Eglės byla prokurorai nori įrodyti savo meilę Rusijai, taip reikalaudami jau į laisvę išplasnojusio Golovanovo nori parodyti, kokie jie Lietuvos patriotai. O už to slepiasi valdžios neįgalumas spręsti ekonominius, energetinius, socialinius ir kitokius klausimus Lietuvoje. Tuo metu Rusijos vadovams užliejo tikra palaima, kad tarpusavyje pjaunasi dvi ES šalys – juk taip įprastas, iš Sovietų Sąjungos laikų paveldėtas ir perimtas KGB kiršinimas vaisingai tęsiamas.

Anksčiau ne vieną milijardą tuometinių rublių kainavęs slaptųjų tarnybų darbas dirbamas taip pat uoliai ir sėkmingai.

Visi gerai žinome, kad „Alfa“ daliniai yra smogikai, už pinigus samdomi daryti perversmus visame pasaulyje net ir dabar. Nereikia manyti, kad, kaip kurie politikai teigia, kad Golovatovas tada, 1991 m. sausio agresijos dienomis, galėjo ar net turėjo nevykdyti įsakymo pulti ir žudyti Lietuvos laisvės gynėjus. Pamirštame, kad tokie žmonės yra rengiami specialiai žudyti žmones ir nieko kito nepripažįsta. Jie negali nevykdyti įsakymų ne tik todėl, kad privalo laikytis karinės „drausmės“, bet ir todėl, kad žudynės jiems tapę amatu, tam jie buvo rengiami nuo pat vaikystės ir jaunystės, tad sąžinės klausimas jiems neegzistuoja. O jeigu duotas įsakymas susijęs su „fašistų“ žudymu, tai jiems daro tik dar didesnę „garbę“.

Kai keliamas triukšmas ir apsimetama įsižeidusiais, iškart kyla aibė klausimų dėl nepriklausomos Lietuvos požiūrio į KGB veikėjus ir jų „darbo“ įvertinimą. KGB agentams veikti sudarytos puikios sąlygos – jų yra ir Seime, ir ministerijose, ir VSD, ir kitur. Mat Lietuvos įstatymai, tiems patiems KGB sluoksniams vadovaujant, priimti tokie, kad visi jų vykdyti nusikaltimai yra „nurašomi“: ir paslepiami nuo visuomenės, tad jie gali gauti net ir aukščiausius valstybės postus. Ir, kaip rodo praktika, jų ankstesnė veikla ir kompartijoje (ypač vadovaujamuose postuose), ir KGB yra netgi didžiulis privalumas. Pats A. Ažubalis dar neseniai kėlė triukšmą dėl 70 kagėbistų, esančių tarp Lietuvos diplomatų, o dabar, tapęs ministru, jau tyli. Akivaizdu, kad URM yra tikra KGB saugykla, kaip ir VSD, vykdanti totalų sekimą. Jeigu Lietuvos piliečiai sužinotų apie jų sekimo mastą, nustėrtų iš nuostabos ir pasipiktinimo. Deja, Lietuvos visuomenė dar abejinga šioms problemoms (kaip ir kitoms opioms problemoms), o nupirkta didžioji žiniasklaida dėmesį nukreipia kitomis kryptimis. Kai Lietuvoje laisvai dirba KGB karininkai ir agentai, „perverbuoti“ į VSD, kai vykdomas didžiulis žurnalistų sekimas (kiekvienai redakcijai užvestos kruopščiausiai pildomos dosjė), kai KGB agentai gauna valstybinius apdovanojimus, vadovauja ministerijų padaliniams, tampa premjerų patarėjais ir padėjėjais, vadovauja mokykloms, visuomeninėms organizacijoms, esant tokiai „demokratijai“ vykdyti teisingumą nebeįmanoma. Neabejotinai, kad „savieji“ kagėbistai vykdė ne smulkesnius pavedimus nei Golovatovas. Jie įkalindavę ar padėdavę įkalinti ilgiems nelaisvės metams, ir pasmerkdavę kančioms ar mirčiai, ir patys žudydavę laisvės kovotojus. Tik apie tai jau sąmoningai pamirštama – kaip pamirštami ir jų vadai pagal LKP liniją, kuriems dabar nepriklausoma Lietuva „pagarbiai“ stato paminklus iš valstybės biudžeto, t. y. iš visų tautiečių atimtų pinigų, kai nusikaltusiems premjerams suteikiamos valstybinės pensijos. (Paskutinis pavyzdys – Vyriausybės skubiai paskirta valstybinė pensija vienam paskutiniųjų LKP CK narių, nepriklausomoje Lietuvoje tapusiam premjeru, susikompromitavusiam A. Šleževičiui, dabar garsiam verslininkui ir milijonieriui. Tokių pavyzdžių yra ne šimtai, o tūkstančiai. Nepaskirti negalima – „tokie įstatymai“. Tik tokie veiksmai akivaizdžiai parodo, kad nepaisant patriotinių šūkių, gyvename tik „tarybų“ Lietuvoje, pasivadinusioje „demokratine“ ir „teisine“.) O partizanams paminklai statomi nebent iš pervargusių partizanų pensijų ar jų palikuonių skurdžių algų – prie aukštų valstybinių postų jie neprieina. Jų gaunamos „represuotųjų“ pensijos (200 ar 400 litų dydžio) dešiniosios valdžios dabar nurėžtos. Todėl teisingai sako senieji Lietuvos piliečiai, gyvenę prieškario Lietuvoje, naujųjų istorikų vadinamoje autoritarine, dabar iš nepriklausomos valstybės tėra likęs tik pavadinimas.

Jei Golovatovas būtų patekęs į mūsų prokurorų rankas, gal ir būtų papasakojęs, kas buvo tikrieji Sausio 13-osios užsakovai ir kas samdė „Alfa“ dalinius. Gal tai lietuviškieji kvislingai – ne vien generolo Naudžiūno, Burokevičiaus ar Kasperavičiaus, bet ir Brazausko draugų V. Sakalausko ir kitų asmenyje. Papasakoti jis gal ir būtų pasirengęs – juk tai jis, prieš kelius mėnesius neatsisakęs žudyti „fašistų“ Lietuvoje, 1991-ųjų rugpjūtį jau nebepakluso pučistų reikalavimams ir perėjo į tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino pusę. Gal Golovatovas būtų papasakojęs, kaip šie būriai atsirado Lietuvoje, kaip jie perėmė reguliariosios Rusijos armijos funkcijas ir veikė. Gal tų pasakojimų ir vengia prokuratūroje ar teismuose dirbantys KGB palikuonys? Gal dėl to ir buvo sukeltas didžiulis triukšmas? O jį kelti padeda ir nepriklausomos Lietuvos politikai – netgi tikrieji patriotai.

© 2011 „XXI amžius“