|
Visas pyktis atiteko Austrijai
Gintaras Visockas
Atidžiai stebiu Austrijos skandalo priežastis analizuojančias laidas, skaitau, kaip oficialiosios Vienos sprendimą paleisti buvusį KGB pulkininką Michailą Golovatovą vertina austrų ir rusų spauda.
Neįmanoma nepritarti europarlamentarui prof. Vytautui Landsbergiui, kuris negaili piktų priekaištų Austrijai, išdavusiai pagrindinį Europos Sąjungos principą: visi už vieną, vienas už visus. Akivaizdu, kad oficialioji Viena, pasiskubinusi greičiau nei per 48 valandas paleisti KGB pulkininką M. Golovatovą, atsižvelgė į Kremliaus interesus, o ne į lietuvių lūkesčius. Akivaizdu ir tai, kad žengdama Lietuvą ignoruojantį žingsnį Austrija tik dar kartą pademonstravo, jog Europos Sąjungoje nėra jokios vienybės ir solidarumo.
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris irgi pritaria minčiai, jog senoji Europa sunkiai serga, nes moralumą, principingumą ir sąžiningumą dažnai iškeičia į pragmatizmą, egoizmą ar vienadienę naudą. Ir vis tiek prof. V. Landsbergis, tiek E. Zingeris leido suprasti, jog nepritaria vis garsiau pasigirstančioms skeptiškoms nuotaikoms, esą į ES reikia žvelgti vien kaip į formaliai egzistuojantį darinį.
Labiausiai įsiminė žurnalisto Tomo Dapkaus pozicija. Jis turėjo drąsos įvardinti kai kuriuos keistus Lietuvos teisėsaugos žingsnius. Omenyje turimi laikotarpiai, kai Lietuvos generalinė prokuratūra tik apsimetė tirianti Sausio 13-osios bylą. Tokios laiko atkarpos užtektinai ilgos. Akivaizdu, kad Lietuvos teisėsauga šią itin Lietuvos prestižui svarbią bylą kai kada narpliojo vangiai, tarsi nenoromis, tačiau Lietuvos politikai ir visuomenė tada kažkodėl nesipiktino.
Pasak žurnalisto T. Dapkaus, keistai atrodo ir Lietuvos flirtas su Baltarusija, kuri irgi neatiduoda Sausio 13-osios įtariamųjų. Be abejo, Baltarusija ne ES narė. Ir vis dėlto Baltarusija ignoravo ir tebeignoruoja mūsų teisinės pagalbos prašymus. O kaip mes elgiamės tokiais atvejais? Piktinamės itin santūriai, pabrėždami, jog su kaimynu bartis neprotinga. Net minčių nekildavę, jog galbūt ir iš Baltarusijos konsultacijoms derėtų atšaukti savo ambasadorių. O kai paaiškėjo, jog mūsų teisėsauga tyčia ar netyčia nenusiuntė į Minską patikslintų dokumentų, niekas nepuolė principingai reikalauti, jog aplaidžiai savo pareigas atlikę tarnautojai atsistatydintų.
Įsiminė ir T. Dapkaus informacija, esą šiandien lietuvių aršiai keikiamas Alfa būrio vadas M. Golovatovas 1991-ųjų rugpjūtį atsisakė paklusti pučistų reikalavimams ir parėmė tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino reformas. Ši M. Golovatovo biografijos detalė Lietuvai turėtų būti svarbi. Žinoma, tai dar nereiškia, kad šiandieninis KGB atsargos pulkininkas tapo demokratu ar liberalu, žmogaus teises vertinančiu labiau už Rusijos slaptųjų tarnybų įsakymus. Tačiau šią informaciją pirmiausiai turėtų įsidėmėti tie primityvieji mūsų patriotai, kurie skiria tik dvi spalvas juodą ir baltą.
Austriškame leidinyje Die Presse rašoma, kad Europos arešto orderis M. Golovatovui išduotas buvo dar 2010 m. rudenį. Būtent 2010-ųjų spalio 18-ąją Lietuvos generalinė prokuratūra pasirašė visus būtinus dokumentus. Tačiau šiandien privačiai saugos tarnybai vadovaujantis ir greičiausiai į atsargą tik formaliai pasitraukęs KGB pulkininkas net aštuonis kartus lankėsi Europoje. Jei tai, ką rašo austrų Die Presse, yra tiesa, vadinasi, M. Golovatovo per paskutiniuosius metus be trukdžių važiavo ir į Suomiją, ir į Čekiją. Bet Lietuva kažkodėl visą pyktį sukoncentravo tik į Austriją.
Žodžiu, norėtųsi bent ironiškai paklausti: kada mes savo ambasadorius konsultacijoms atšauksime iš Prahos ir Helsinkio? Jei iš Austrijos reikalaujame absoliutaus principingumo, principingumo reikalaukime ir iš čekų, ir iš suomių. Mano supratimu, Seimo užsienio reikalų komiteto atstovas E. Zingeris, užuot viešai keikęs M. Golovatovą (gal jau prasideda rinkimų kampanija ir skambiais pareiškimais siekiama pritraukti būsimųjų rinkėjų simpatijas?..), pirmiausiai turėtų pasidomėti, kodėl mūsų diplomatai, reziduojantys Čekijoje ir Suomijoje, pražiopsojo buvusio KGB pulkininko keliones. Gal jiems diplomato darbas per sunkus? Gal reikėtų atsistatydinti? O gal M. Golovatovo vizitai buvo pastebėti, bet specialiai nuspręsta tylėti? O jei specialiai tylėta, tai ar tokia taktika pasiteisino?
Norėtųsi paklausti ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydo Anušausko: mūsų slaptosios tarnybos tyčia ar netyčia pražiopsojo KGB pulkininko keliones po Europą? Kad lietuviškas saugumas sugeba persekioti čečėnų pabėgėlius ar silpnos sveikatos merginas, žinome. Bet nežinome, kaip Lietuvos slaptosios tarnybos elgiasi, akis į akį susidūrusios, pavyzdžiui, su KGB pulkininku iš specialiosios paskirties būrio Alfa. Omenyje turiu M. Golovatovą, kuris KGB struktūrose dirba nuo 1972-ųjų, kuris sovietmečiu tarnavo asmens sargybiniu Afganistane, kuris šiandien, pasak kai kurių rusų žurnalistų, vis dar tebedirba Rusijos FSB struktūroms atlieka specialias jų užduotis. Nenoriu spėlioti, bet tikriausiai mūsų VSD pareigūnai neatrodytų tokie drąsūs ir ramūs, kaip persekiojant Gatajevus ar Kusaitę.
Rimvydas Valatka taikliai pastebėjo, kad senoji Europa jau nebežino, kas yra gėda ir neriasi iš kailio, lįsdama Kremliui į užpakalį. Apžvalgininkas pateikia ir patį naujausią išsigimstančios Europos pavyzdį: Vokietijos organizacija Werkstatt Deutschland nusprendė prestižine Qadriga premija pagerbti dabartinį Rusijos premjerą Vladimirą Putiną už pavyzdingą politinę veiklą. Toks vokiečių elgesys pasityčiojimas iš žmogaus teisių. Laimė, buvęs Čekijos disidentas ir buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas pagrasino atsisakysiąs kadaise gautos Qadriga premijos, jei ja bus apdovanotas ir V. Putinas. Šis principingas V. Havelo žingsnis privertė vokiečius bent trumpam atsikvošėti premijos V. Putinas negaus. Bet principingos Lietuvos reakcijos, jei jau principingumo reikalaujame iš visų aplinkinių, pasigedau.
Šiandien belieka džiaugtis, jog Lietuva bent liepos 18-ąją pasielgė vyriškai. Reikėtų padėkoti organizatoriams, kurie prie Austrijos ambasados Vilniuje surengė užtektinai gausų ir triukšmingą piketą. Derėtų padėkoti ir televizijoms, kurios apie antiaustrišką piketą savo žiūrovams papasakojo išsamiai ir nuodugniai. Tačiau jei jau norime, kad mūsų balsas būtų girdimas visur ir visada, privalome principingai elgtis ne vien liepos 18-ąją. Ir ne vien kritikuodami Austriją.
Pirmiausiai kritikuokime save, savus. Prisiminkime, kada ir kokiomis aplinkybėmis į Rusiją išleidome civilių lietuvių žudiką sadistą Petrą Raslaną. Galėjome suimti, galėjome teisti, bet pasielgėme bailiai, pragmatiškai. Suprantama, tada, Atgimimo pradžioje, dar buvome silpni, bandėme atspėti byrančios Sovietų Sąjungos reakciją. Bijojome, kad Kremliaus atsakas nebūtų per daug skaudus, paremtas brutalia fizine jėga.
Bet juk šiandieninė situacija labai panaši. Pabandykime įsivaizduoti, jog Austrija atiduoda mums KGB pulkininką M. Golovatovą, o mes jį uždarome Lukiškių kalėjimo vienutėje. Ar Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas E. Zingeris drįstų pasakyti, kokia tokiu atveju būtų Kremliaus reakcija? Labai abejoju, jog Rusija vien apgailestautų, esą lietuviai suėmė jų itin aukšto rango KGB pulkininką. Neatmetu versijos, jog Kremliaus reakcija būtų tokia griežta, kad netrukus patys M. Golovatovą paleistume ir dar atsiprašytume. Juk kažkada premjeras Gediminas Kirkilas įteikė puokštę gėlių Rusijos lakūnui, pažeidusiam Lietuvos oro erdvę ir keistomis aplinkybėmis sudaužiusiam savo karo lėktuvą Lietuvos žemėje. Tą rusų lakūną reikėjo suimti ir teisti. O mes jo žmonai įteikėme gėlių ir su vyru išlydėjome į Rusiją kaip nuoširdžiausius Lietuvos draugus. Kodėl tada nerengėme gausių protesto akcijų prie G. Kirkilo kabineto ir Rusijos ambasados Vilniuje? Galų gale kas dabar gali pasakyti, ar G. Kirkilas pasielgė tikrai neapdairiai?
Neteisinu Austrijos politikų, pamynusių Lietuvos interesus. Tačiau pačioje Lietuvoje regiu tiek daug dvejopų standartų ir prorusiškų pozicijų, kad kartais kyla liūdna mintis: gal austrai galėjo nuoširdžiai pamanyti, kad mes tik dėl akių, tik formaliai medžiojame Sausio 13-osios žudikus...
© 2011 XXI amžius
|