|
Prezidentinės mįslės
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Liepos 12 dieną suėjo dveji metai, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė užima šį aukščiausią valstybinį postą. Palyginti su prezidentu Valdu Adamkumi, dabartinė šalies vadovė vykdo kur kas ryžtingesnę politiką, yra vertinama kaip atvira ir principinga. Pastaruoju metu D. Grybauskaitę kritikuoja kai kurie politologai (pavyzdžiui, Lauras Bielinis ir kiti). Politikai D. Grybauskaitės veiklą vertina įvairiai, tačiau tenka abejoti jų nuoširdumu. Geriau įsiklausyti į politinėje veikloje ilgai dalyvavusių, o šiuo metu nuo aktyvios politinės veiklos atsitraukusių piliečių nuomonę. Kovo 11-osios akto signataras A. Patackas teigia: Prezidentė D. Grybauskaitė gerokai tvirtesnė nei ankstesnieji prezidentai. Teigiama, kad ji užima ryžtingą poziciją ir įvairiais būdais bando įvesti tvarką nuosmukio apimtoje šalyje. Neigiama tai, kad neaišku, kaip kai kurie asmenys atsidūrė Prezidentės komandoje ir kieno interesams jie atstovauja, be to, manyčiau, kad prezidentė turėtų ryžtingiau dalyvauti sprendžiant kad ir švietimo ir mokslo sistemoje iškilusias problemas. Dar galiu pasakyti, kad ne veltui prezidentė D. Grybauskaitė yra gerbiama daugelio žmonių ji patraukia savo atvirumu, drąsia pozicija, ji yra archetipiškai stipri valstybės vadovė.
Lietuva atsidūrė tarp skurdesnių ir labiau korumpuotų Europos valstybių. Dėl šio nuosmukio prezidentės D. Grybauskaitės kaltinti negalime tai yra Lietuvą daugelį metų valdžiusių korumpuotų politikų bei su jais susijusių oligarchų nusikalstamos veiklos rezultatas. Rytų Europos specialistas, politologas iš Izraelio D. Šapira mano: Rytų Europos šalyse vyksta prieštaringi procesai. Čekija, Lenkija, Slovakija, Vengrija, Slovėnija jau išsivadavo iš komunistinės stagnacijos gniaužtų, tuo tarpu kai kuriose kitose šalyse Bulgarijoje, Rumunijoje, Ukrainoje, Lietuvoje, Latvijoje vis dar gajūs anų laikų įpročiai, klesti korupcija, o tiesos siekiantys politikai ir žurnalistai susiduria su didžiulėmis problemomis. Politinius ir ekonominius procesus pokomunistinėje erdvėje atidžiai stebinti Rusijos žurnalistė R.Vaisman teigia: Kai kurios pokomunistinės šalys dar neatsikratė sovietinio šleifo, jose klesti betvarkė ir korupcija. O melas, smurtas ir telefoninė teisė yra tapę esminiais tokių valstybių valdymo įrankiais. Bet kuri valstybė laikosi ant kelių banginių politikos, ekonomikos ir kultūros. Lietuvos politinis olimpas dar persmelktas sovietmečio dvasios čia klesti melas, pataikavimas aukštesnius postus užimantiems veikėjams, įsigalėjusi stagnacija. D. Grybauskaitė daro konkrečius žingsnius, siekdama atkurti teisinę valstybę, užima principingą poziciją ir reikalauja sugriežtinti kovą su korupcija. Bet Lietuvoje įsigalėję neigiami reiškiniai skurdas, korupcija, neteisingumas, bulvarinės kultūros plitimas turi gilias šaknis. Per pastaruosius dvidešimt metų iš mūsų krašto išvyko per milijoną žmonių. Piliečiai bėga iš ekonominio nuosmukio ir politinės stagnacijos apimtos šalies.
Reikia atskirti dabartinės prezidentės D. Grybauskaitės veiklą ir dabartinę padėtį valstybėje, kuri susiklostė per daugelį metų. Mūsų valstybė buvo nuosekliai griaunama ir žlugdoma, ypač dramatiška padėtis susiklostė 20042006 metais, kai Lietuvą užvaldė stambi mafijos grupuotė valstybininkų klanas. D. Grybauskaitė ėmėsi tam tikrų priemonių korupcinių klanų pažabojimui, tačiau tam reikia ne tik Prezidentės, bet ir daugelio aukšto rango valstybės pareigūnų pastangų. Deja, turime pripažinti, kad kai kurie valstybės pareigūnai yra neryžtingi, o kai kurie jų mafijos nariai arba užsienio šalių slaptųjų tarnybų agentai. Tokie veikėjai gina ne tautos, ne valstybės interesus, o savo, savo klanų arba juos valdančių mafijos vadeivų bei KGB generolų interesus. 2003 metų pabaigoje mirusio disidento, rašytojo Liudo Dambrausko knygoje Išeinančiojo mintys, išleistoje jau po jo mirties 2005 metais, rašoma: Lietuvos valstybė panaši į skylėtą valtį, plūduriuojančią ežere. Kol nėra didelio vėjo, ji plūduriuoja. Tik ar ilgai? Apsukresni, gudresni, apsirūpinę pinigais yra ramūs. Jie kalba apie tėvynės meilę, džiaugiasi laimėjimais ir yra tikri, kad jiems ir jų vaikams tų laimėjimų užteks per akis. Šiandienę socialinę padėtį lemia trys visuomenės klasės: valdininkija, kriminaliniai nusikaltėliai ir tie, kurie savo prakaitu sukuria pirmųjų dviejų klasių gerovę. Nustatyti ribą tarp valdininkijos ir kriminalinių nusikaltėlių praktiškai neįmanoma. Galbūt valdininkija yra gerokai agresyvesnė už kriminalinius nusikaltėlius. Valdžios žmonės, patys sau skirdami didžiulius atlyginimus ir premijas, visiškai nesijaudina dėl to, kas lieka tiems, iš kurių mokesčiais atimamas jų teisėtas pragyvenimo šaltinis. Šiandieninėj Lietuvoj valdininkijos luomas rūpinasi tik savimi. Visuomenė (darbo liaudis) praktiškai yra tik išnaudojama. Neperdėsiu pasakęs, kad valstybę tvarko ir valdo parazitų klasė. Kai kas bando sureikšminti kriminalinių nusikaltėlių luomą. Jis daro kur kas mažiau skriaudos visuomenei, palyginti su pasakiškus atlyginimus gaunančiais teisėjais, ministrais ir įvairiausiais valdininkais. Teisėjai, ministrai, bankininkai ramia sąžine susišluoja po 1020 tūkstančių per mėnesį, tuo tarpu daug žmonių turi išgyventi visą mėnesį už kelis šimtus litų. Skurdą, socialinę nelygybę sukuria tik valdžios savanaudiškumas. Faktiškai ir valdžios atstovų, ir nusikaltėlių recidyvistų pagrindinis tikslas kuo daugiau prisiplėšti turto. (Šiuos pastabas L. Dambrauskas parašė 2001 metais. Nuo to laiko praėjo dešimt metų, bet padėtis ne tik nepagerėjo, bet dar ir pablogėjo.)
Žvelgiant į prezidentės D. Grybauskaitės ir prezidentūros veiklą, yra daug mįslių kokiu pagrindu surinkta Prezidentės komanda? Kokios yra jėgos, darančios įtaką prezidentūrai? Yra ir kitų klausimų, bet į juos, ko gero, dar negreitai bus atsakyta. Prezidentei reikia ją palaikančios politinės jėgos, kuri ne tik žodžiais remtų reformas, bet ir imtųsi praktinių žingsnių esminių reformų įgyvendinimui.
© 2011 XXI amžius
|