| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Dievo valia tapęs kunigu Viduklės ir Paupio parapijų klebonas kun. Albertas STANULIS vakar šventė gyvenimo 50-metį. Ta proga XXI amžiaus interviu su jubiliatu.
Nugyvenote pusę amžiaus. Kaip pats sakote, Viešpats Jums dovanojo puikų gyvenimą ir esate pasirengęs šia dovana dalintis su visais. Kur gavote šią Viešpaties dovaną, kada pirmąkart pažinote Dievą? Gimiau 1961 m. liepos 21 dieną Lazdijų rajone, Krosnos apylinkėje, Saltininkų kaime, Stasės ir Vlado Stanulių šeimoje. Šeimoje dar augo sesuo Angelė ir pusseserė Roma. Mokiausi Saltininkų pradinėje mokykloje, Krosnos vidurinėje, 1982 m. baigiau Daugų žemės ūkio technikumą, įgijau techniko mechaniko specialybę. Pirmoji pažintis su Dievu ir Viešpaties dovana iš šeimos. Mano abu tėvai buvo giliai tikintys, net ir sovietmečiu rasdavo laiko bažnyčiai. Mama daugiau nei trisdešimt metų dirbo kolūkio kontoroje, tėvelis laukininkystėje. Tėvas, sulaukęs 80 metų, dar savarankiškai tvarko savo ūkelį: užsiaugina kiaulių, laiko arklį, vištų, pasišienauja. Šviesaus atminimo mamai, kurią prieš pusantrų metų pasišaukė Viešpats, bene labiausiai esu dėkingas už įskiepytą tikėjimą. Pamenu, dar mokiausi pradinėje mokykloje ir buvo laidojamas garbus kolūkio žmogus. Mokytoja mums liepė įnešti gėles į bažnyčią, o patiems išeiti. Mes taip ir padarėme, bet mano mama, pamačiusi per kontoros langą, kad ir aš išėjau iš bažnyčios, mane sugrąžino ir paaiškino apie pagarbą mirusiajam. Einant devintuosius metus mane pakvietė patarnauti šv. Mišioms. Iki dabar prisimenu tą jaudinantį momentą. Visada su pagarba prisimenu gyvenime sutiktus kunigus, kurie savo gražiu elgesiu ir pamaldumu, geru pavyzdžiu paskatino kunigystei tai Jonas Baranauskas, Vytautas Budas. Nuo tėviškės gimtų namų nenutolau. Jei tik turiu galimybių, visada ją aplankau, gimines, savo pirmąją Krosnos Šv. Mato bažnyčią Lazdijų rajone. Šeima didžiausia vertybė. Meilė tėvams, seneliams visų dorybių pamatas. Kaip toliau klostėsi Jūsų gyvenimas? Po technikumo mane pašaukė į sovietinę armiją, tarnavau Leningrade, netoli Ladogos ežero, paskui išvežė į Murmansko raketinį dalinį. Paskyrė leitenanto pavaduotoju, taigi tapau dideliu viršininku. Priesaiką priėmiau, bet pasakiau, kad esu tikintis, tai stoti į komjaunimą per daug ir neragino. Nežinau, gal kai kur ir būdavo vadinamosios dedovščinos, bet mūsų dalinio vadovai, ačiū Dievui, buvo pavyzdingi, gerbė eilinių požiūrį į tikėjimą. Vienas iš vadų, pamenu, yra prasitaręs jei žmogus tiki, tai ir juo pasitikėti galima. Kas tarnavo armijoje, žino, kaip malonu sutikti savo kraštietį. Aš tarnaudamas sutikau iš Raseinių krašto, nuo Paupio kilusį Antaną Mačiulį. Po tarnybos grįžau į gimtinę, dar dvejus metus dirbau Švyturio kolūkyje meistru reguliuotoju. O kai tapęs kunigu atvykau dirbti į Viduklės bei Paupio parapijas, vėl sutikau Antaną. Antanas dabar mano parapijietis, padeda per kalėdojimą. Tikriausiai vaikystėje išgyventas artumo jausmas bažnyčiai nulėmė pasirinkimą tapti kunigu. O gal tai Dievo pašaukimas? 1987 metais įstojau į Kauno kunigų seminariją, po ketvirto kurso atlikau praktiką Kaune, Vilijampolės Šv. Juozapo bažnyčioje. Klebono kun. Liongino Vaičiulionio prašymu, mus, kelis klierikus, įšventino anksčiau. Taigi, pirmoji parapija buvo Vilijampolės Šv. Juozapo bažnyčia. Ten dirbau iki 1993 metų. Tais pačiais metais atvykau dirbti klebonu į Betygalą, o 2000 metais buvau paskirtas Viduklės ir Paupio parapijų klebonu. Raseinių krašte dirbate jau 18 metų. Ar yra kokių nors skirtumų tarp tų kelių parapijų, kuriose dirbote? Parapijos, kaip ir tikėjimas, panašios. Juk tikėjimas moko mylėti žmones, būti jiems atlaidiems ir gailestingiems. Visose parapijose tikintieji panašūs. Kiekvienas žmogus tai Dievo kūrinys, o parapija tai bendruomenė, kurią vienija tikėjimas Dievu. Galiu pasidžiaugti žmonių veiklumu, pamaldumu, kiekvieno žmogaus asmenybės išskirtinumu. Ar teko per kunigystes metus padėti žmogui, kuris buvo patekęs į sunkią dvasinę būseną? Kiekvienas gyvenime nešame savo kryžių. Mūsų, kunigų, pareiga padėti nešti tą kryžių. Ir mes tai darome per pamokslus, per išpažintį, per kiekvieną susitikimą, bendravimą. Pamenu, Vilijampolėje pirmaisiais metais teko vos ne iki paryčių klausyti jauno žmogaus išpažinties. Daug kalbėjomės, kol žmogus suprato, kad pasitraukti iš gyvenimo nėra geriausias sprendimas. Gera būna, kai su ašaromis sutiktą žmogų išleidi su šypsena. Ar neteko suabejoti savo pasirinkimu? Kunigystės pašaukimas nėra mūsų pačių pasirinkimas. Tai susitikimas su Jėzumi, jo kvietimo priėmimas. Jei suabejočiau Jėzaus buvimu, suabejočiau ir savo pasirinkimu. Jis mane pašaukė, Jis mane veda. Ar savo asmeniniu pavyzdžiu esate atvedęs į kunigystę jaunų vaikinų? Du vaikinai, su kuriais artimai bendravau dirbdamas Betygalos parapijoje, pasirinko kunigo kelią. Darius Varnelis iš Skirmantiškės kaimo kitais metais jau švęs penkerių metų kunigystės sukaktį ir savo 30-metį. Jis šiuo metu dirba ten pat, kur ir aš pradėjau savo kunigystės kelią Vilijampolės Šv. Juozapo bažnyčioje. O Audrius Mikitiukas dirba Jonavos dekanu. Dvasiniai, pastoraciniai reikalai, sielovada, pagaliau ir bažnyčios priežiūra, finansiniai ir kitokie rūpesčiai reikalauja daug laiko. Ar randate bent valandėlę savo pomėgiams, knygoms? Nemažai tenka važinėti, mėgstu vairuoti, apie techniką nusimanau, groju gitara, bet tam tikrai neturiu laiko. Mėgstu psichologinę, teologinio pobūdžio literatūrą, kaip antai Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį, Laimėk nekovodamas. Kai kurias televizijos laidas pažiūriu prabėgomis, priklausomybe kompiuteriui dar nesusirgau. Žinoma, nemažai laiko atima dokumentų tvarkymas. Džiaugiuosi, kad turiu veiklią pastoracinę tarybą Viduklėje ir Paupyje į mano prašymą visada atsiliepiama. Stengiuosi, kiek leidžia galimybės, pabūti su kaimų bendruomenėmis jų šventiniuose susiėjimuose. Šiek tiek darbų krūvis sumažėjo, kai į Viduklės ir Paupio parapijas atėjo dirbti kun. Juozas Čičirka. Viduklės Šv. Kryžiaus bažnyčioje šv. Mišioms visada patarnauja gausus jaunimo būrys. Kitur nedažnai tai pamatysi. Tai jau susiklosčiusios gražios šios parapijos tradicijos. Tą radau čia atėjęs dirbti prieš 11 metų, stengiuosi jas ir toliau puoselėti. Yra gražus jaunimo choras, kuriam vadovauja vargonininkė Jurgita Underienė. Su jaunimu kiekvieną vasarą važiuojame į stovyklą, dažniausiai prie jūros. Be galo esu dėkingas šios bažnyčios zakristijonui Petrui Kačiušiui, čia dirbančiam per 30 metų, Jonui Kačiušiui, kuris vaikučius ruošia Pirmajai Komunijai, bei Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijos direktorei Janinai Jasiulienei ir visai gimnazijos bendruomenei už glaudų bendradarbiavimą su Bažnyčia, taip pat ir Paupio, Pryšmančių mokykloms. Džiaugiuosi gyvybinga Viduklės parapija, aktyvia maltiečių veikla jie jau daug metų bendradarbiauja su Vokietijos Bremeno Šv. Antonijaus parapija. Maltiečiams vadovauja energinga seniūnijos socialinė darbuotoja Gerda Visockienė. Taip pat džiaugiuosi, kad turiu tėviškus vyskupus Sigitą Tamkevičių, Joną Ivanauską. Taigi, ir tie džiaugsmai, ir rūpesčiai būna malonūs, nesunkūs, kai supa nuostabūs vienminčiai žmonės. Šiek tiek pakalbėjome apie sielovadą, apie vieną kitą artimą žmogų. Žinau, kad netrūksta rūpesčių ir ūkinėje veikloje. Bažnyčia reikalinga tam, kad joje gyventų siela. Bažnyčia ne vien kunigo namai, tai visų namai. Malonu, kad abiejų mano parapijų tikintieji puikiai tai supranta, visada prisideda aukomis, talkomis. Už tai esu be galo dėkingas. Prieš porą metų atšventėme Viduklės Šv. Kryžiaus bažnyčios garbingą 200 metų jubiliejų. Jos metai ir autoritetas įpareigoja pagarbiai ir atsakingai elgtis. Nemažai darbų puošiant, gražinant bažnyčią nuveikė ankstesnieji klebonai kun. Viktoras Aukštakalnis ir mons. Alfonsas Svarinskas. Per pastaruosius metus restauravome bažnyčios bokštą, nudažėme fasadą, nulakavome bažnyčios grindis, sutvarkėme suolus, atnaujinome altorių. Užbaigtas tvarkyti bažnyčios šventorius, nemažai padaryta ir kitų darbų. Šią vasarą perdažysime visą bažnyčios stogą. Nemažai remonto darbų padaryta ir Paupio Šv. Šeimos Jėzaus, Marijos ir Juozapo bažnyčioje. Tvarkant parką priešais bažnyčią, planuojame restauruoti nuostabų architektūrinį statinį senąją kleboniją. Prisiliečiant prie saugotinų dalykų privalu elgtis atsargiai. Mums visada pataria ir pagalbą suteikia Raseinių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialistė Gražina Pečkaitienė. Krikščionių pasaulis tai tarsi kovos laukas, kuriame be maldos neišgyvensi. Ką palinkėtumėte savo parapijos žmonėms? Aišku, pirmiausiai Dievo palaimos. Dievas mylinčioms širdims begalinis. Taip pat vienybės, meilės, pakantumo, užuojautos, pagarbos vieni kitiems. Kiekvienas esame Dievo kūrinys, tad neabejokime visus mus myli Dievas, nes mes jo kūriniai. Tikėjimo ir meilės ne tik parapijiečiams, bet ir visiems, su kuriais teko bendrauti, susitikti gyvenime. To paties linkime ir Jums, gerbiamas klebone, gražaus ir brandaus asmeninio jubiliejaus proga kartu su Viduklės parapijos pastoracine taryba. Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį. Kalbėjosi Pranas LAURINAVIČIUS Viduklė, Raseinių rajonas
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |