2011 m. rugpjūčio 17 d.
Nr. 57
(1937)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


XXI Amžius

Etnografija

Lietuvos liaudies kultūros centro darbai ir rūpesčiai

Libertas Klimka

Vilniuje, taip pat ir kai kuriuose kituose krašto miestuose vyksta tarptautinio „Balticos“ folkloro festivalio renginiai. Tai tradicinė, jau tryliktoji, šventė, kas keletą metų surengiama vienoje iš Baltijos šalių. Sumanytas kaip gerų kaimynų tautinio meno renginys, festivalis kaskart sulaukia svečių ir iš tolimų šalių, parodančių itin savitą folklorą.

Šiomis dienomis sostinės gatvėse dažnai sumirga spalvingi tautiniai rūbai, aikštėse ir koncertų salėse skamba tradicinės dainos, kupinos ir ilgesio, ir džiugesio – kaip ir pats gyvenimas. Tik jų poetika bei melodika yra šimtmečių nugludinta...

Kiekvienas festivalis turi savo pagrindinę mintį – šis skirtas šeimai, jos tradicijoms. Reikia pripažinti, kad tai tikrai nūdienai aktuali tema. O visos liaudiškos tradicijos skatina stiprinti šeimos saitus, joje atrasti tikrąją laimę. Festivalis – ne tik dainos, muzika ir šokiai; jo metu atidarytos net kelios su tautodaile susijusios parodos, o Sereikiškių parke vyksta tradicijų, amatų, nacionalinės virtuvės demonstravimas, žinoma, ir valgių skanavimas.

Kuo jau kuo, bet kultūros renginiais tikrai esame palepinami. Vienais metais Dainų šventė, kitais – „Baltica“, dar ir vaikų ar studentų festivaliai; kasmet gegužę sostinėje skamba kanklės... Visai šiai mus labai džiuginančiai veiklai reikia nemažai organizacinių pastangų.

O tie rengėjai – kaip ir nematomi, koncerto metu kukliai už rampos prisiglaudę ar skubantys iš vienos renginio vietos į kitą. Kad viskas sklandžiai vyktų, reikia profesionalaus įgudimo ir nuolatinio apskritus metus trunkančio darbo. Festivalis ar šventės koncertas – tik žiedas, o kultūros augalas puoselėjamas, auginamas nuolatinėmis pastangomis. Bet juk tai mūsų pasidžiavimo dalykas, reprezentuojantis tautą pasaulio akyse!

Vilniaus Sereikiškių parke ties srauniosios Vilnios vingiu senoviniame name įsikūręs Lietuvos liaudies kultūros centras. Ant pastato, kuriame kitados buvo senojo universiteto Botanikos sodo laboratorijos ir gamtos mokslų fakulteto auditorijos, iš tolo matomas užrašas – „Lietuvos dainų švenčių būstinė“.

Iš viso jų surengta aštuoniolika; pelnusios tautos pripažinimą, Dainų šventės yra įrašytos ir į Pasaulio nematerialios kultūros šedevrų sąrašą, kurį sudaro tarptautinė UNESCO organizacija.

Pagal Dainų švenčių įstatymą Lietuvos liaudies kultūros centras yra jų rengėjas. Iš ko susideda tokia veikla? Įstaigai pavesta įgyvendinti pasirengimo dainų šventėms visas programos priemones: aprengti tautiniais kostiumais meno kolektyvus, padėti jiems įsigyti muzikos instrumentus, suburti meno mėgėjų įvairių šakų ir žanrų konsultantų tinklą, sudaryti eilinės dainų šventės repertuarą ir parūpinti jam naujų kūrinių. Be to, teikiama metodinė pagalba ir visokeriopai palaikoma lietuvių bendruomenių užsienio šalyse kultūrinė veikla.

Apskritai įstaigos funkcijos yra labai plačios. Jos darbuotojai rūpinasi etnografinių regionų tradicinės kultūros ir meno šakų gyvybingumu, globoja visos Lietuvos mėgėjų meno kolektyvus ir jų veiklą, individualius atlikėjus, tautodailininkus, liaudies tradicijų puoselėtojus, taip pat organizuoja įvairius renginius, reprezentuojančius įvairiapusę mūsų kultūros raišką.

Suminėsiu dar keletą svarbesnių, labai laukiamų ir niekada neapviliančių nei savo smagumu, nei meniniu lygiu. Tai festivaliai: instrumentinio folkloro „Griežynė“, studentų dainų ir šokių „Gaudeamus“, mėgėjų teatrų „Baltijos rampa“. Džiugina vaikų renginiai: chorų festivalis „Mes Lietuvos vaikai“ ir   liaudies kūrybos atlikėjų konkursas „Tramtatulis“.

Kad visa tai vyktų, Centrui tenka įgyvendinti įvairias kultūros programas, leisti metodinę ir kultūros paveldo literatūrą, stebėti ir analizuoti kultūros būklę bei raidos tendencijas. Žinoma, ir metodiškai vadovauti kultūros specialistų bei kolektyvų vadovų veiklai, rūpintis jų darbo sąlygomis, profesine kvalifikacija. Apibendrintai galima pasakyti taip: Lietuvos liaudies kultūros centro rūpestis – tautos kūrybingumas.

Kad galėtų deramai atlikti savo pareigas, Centro specialistai patys tyrinėja kultūros paveldą – renka medžiagą apie tautinį kostiumą, tautodailės raišką, tradicinį muzikavimą ir choreografiją,   papročius ir liaudies mediciną bei visas kitas etnokultūros šakas. Tai daro remdamiesi istoriografiniais šaltiniais bei gyvavimo židiniuose sukaupta medžiaga, o taip pat ir patys rengia ekspedicijas įvairiuose etnografiniuose regionuose.

Darbų darbelių nelabai gausiam kolekyvui – per akis. Tačiau tai labai susiklausęs ir darnus bendradarbių ratas, kuriame sujungta gili patirtis ir jaunatviška energija bei entuziazmas. Ilgus metus Lietuvos liaudies kultūros centrui vadovavo dar ir dabar čia vaisingai besidarbuojantis Juozas Mikutavičius.

Šiandien prie kolektyvo vairo Saulius Liausa, o jo pavaduotoja ir kartu folkloro skyriaus vadovė yra išradingoji Vida Šatkauskienė. Visi kolektyvo nariai respublikos kultūrininkų labai gerai pažįstami ir mylimi, laukiami atsilankant.

Savo istoriją Lietuvos liaudies kultūros centras skaičiuoja  nuo 1941 metų, kada Vilniuje buvo įkurti Liaudies kūrybos namai. Taigi šiemet buvo kukliai paminėtas įstaigos 70-metis. Keičiasi laikai, menų mados, tačiau Centras globoja amžinąsias tautos vertybes – kūrybingumą ir tradicijų tęstinumą. Pasidžiaukime jo darbo vaisiais – būdami šventėje kartu esame tauta.

Komentaras skaitytas
per Lietuvos radiją

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija