Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Pasaulis
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kultūros zona

Bažnyčia apie jaunimo švietimo svarbą

Mindaugas BUIKA

58 milijonai pasaulio vaikų lanko katalikiškas mokyklas

Siekiant išsilavinimo visuotinumo

Dabartinių ekonominių problemų akivaizdoje, švietimo finansavimui patiriant nemažus iššūkius visame pasaulyje, ši tema vis dažniau svarstoma ne tik socialiniais, bet ir etiniais bei teisiniais aspektais. Liepos mėnesį ministrai Jungtinių Tautų Ekonominėje ir socialinėje taryboje svarstė klausimą „Tarptautiniu mastu sutartų tikslų ir įsipareigojimų dėl švietimo įgyvendinimas“, išsamų pranešimą skaitė ir Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas Ženevoje veikiančiose JTO struktūrose arkivyskupas Silvanas Tomazis. Jis priminė, kad žmogaus teisės į švietimą visapusiškas realizavimas turi būti svarbus nacionalinės ir tarptautinės politikos vertinimo kriterijus. Pagal Bažnyčios mokymą, švietimas yra nepakeičiama priemonė, siekiant  apginti ir patvirtinti transcendentinį žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, orumą. Tačiau šios teisės visuotinis realizavimas daro didelę įtaką ekonominei šalių pažangai, skurdo įveikimui, neteisingumo ir nelygybės sumažinimui.

Susirūpinta dėl karinio apmokymo ir tautinio patriotinio ugdymo

21-ąjį kartą Dubysos slėnyje Ariogaloje vyko tremtinių ir politinių kalinių sąskrydis

Buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai pirmąjį rugpjūčio šeštadienį susirinko į tradicinį sąskrydį. Deja, jų kasmet vis mažėja. Mažėja ir svečių iš užsienio.  Į Maironio apdainuotą Dubysos slėnį Ariogaloje susirinko norilskiečiai, novosibirskiečiai, omskiečiai, tomskiečiai, magadaniečiai, igarkiečiai, lapteviečiai, krasnojarskiečiai – likimo broliai ir seserys, perėję Rusijos lagerius ir Sibiro tremtį. Jie dalyvavo arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus aukotose šv. Mišiose, klausėsi jungtinio buvusių tremtinių ir politinių kalinių choro dainų.

Mes ne iš tų, kurie įstengs pasipriešinti

Gintaras Visockas

Negalima nuolat kartoti neigiamos informacijos. Laikraštis paskelbė pasakojimą apie kokią nors blogybę, o mes ją puolame kartoti, perduoti iš lūpų į lūpas. Mes tarsi pamirštame, jog žodžio galia daug kartų didesnė, nei mums atrodo. Su žodžiais reikia elgtis atsargiai, kaip ir su ginklu, ugnimi ar peiliu. Peilį galima panaudoti ir gydymui, ir žudymui. Mūsų viena iš didžiausių klaidų – kritikuodami draugą, partnerį ar oponentą manome, kad jam darome  teigiamą įtaką. Iš tiesų kritika atsisuka prieš mus pačius. Kritikos žodžių negatyvumas pirmiausia kerta tiems, kurie juos ištaria, o ne tiems, kuriems jie taikomi. Kai liejame pyktį, pirmąja auka tampame mes patys...

Lojalumas valstybei

Algimantas Zolubas

Jauniaus Augustino piešinys

Atsivertę „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, rasime, kad lojalus pilietis(-ė) yra bent išoriškai ištikimas valdžiai, neperžengiantis teisėtumo ribų. Toks apibrėžimas akivaizdžiai neatspindi žodžio „lojalumas“ esmės ir prasmės.

Pastaruoju metu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje šis žodis vis dažniau vartojamas kalbant tik apie verslą ir personalo vadybą, nes lojalus personalas tampa svarbiausiu įmonės pranašumu konkurencinėje kovoje. Tarkim, Japonijoje lojalumas savai firmai iškeltas į tokį lygį, kad atėję į darbą darbuotojai, gieda firmos himną (Lietuvoje atliekamų darbuotojų lojalumo tyrimų rezultatai rodo, kad darbuotojų prisirišimo prie darbovietės indeksas yra vienas žemiausių Baltijos šalyse ir Europoje). Iš tikrųjų lojalumas turi platesnę ir gilesnę prasmę.

Partijos ar sporto klubai?

Aleksandras JAKUBONIS

Kai buvo išrinktas Atkuriamasis Seimas, žinojome, ką jis turi atlikti. Ir jis tai atliko – paskelbė Lietuvos Nepriklausomybę. Po to vienas po kito išrenkami Seimai turėjo gelbėti Lietuvą iš krizių kaip ir Vyriausybės. Gelbsti ir neišgelbsti – vienai krizei lyg ir besibaigiant, prasideda kita. Vis ta pati muzika, kad ir kas groja ar dainuoja. Žūtbūt stengiamės prakišti valdžion vieną ar kitą partinę komandą. Pavyksta, atitinkami žmonės susėda valdžios kėdėse ir tuo viskas pasibaigia.

Tamsos ar tiesos tvirtovės

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Lietuvoje daug kalbama apie ekonomikos būklę – svarstoma ar jau vyksta tikras ekonominis pakilimas, ar regimi tik neženklūs atsigavimo ženklai. Kalbama ir apie įvairius nereikšmingus skandaliukus, tačiau dažnai pamirštama viena itin svarbi tema – tai valstybės valdymas ir valdymo kokybė. Kadaise Lietuvoje svarbiausi sprendimai buvo priimami už tvirtovių sienų – ten, kur valstybės reikalus spręsdavo kunigaikščiai ir jų artimiausia aplinka. Šiais laikais daug svarbių sprendimų priimama Seime, ministerijose ir kitose valdžios institucijose. Apie Seimo darbą šįkart nesvarstysime, kur kas svarbiau paanalizuoti kitų pagrindinių valstybės institucijų veiklą, kuri nėra vienareikšmė – kai kur dirbama aplaidžiai, klesti korupcija, aferos ir klaninis valdymas. Nenuostabu, kad tiek nuo Vyriausybės ir ministerijų darbo, tiek ir nuo jų sprendžiamo ekonominio pertvarkymo plano priklauso valstybės piliečių gerovė. Tačiau ne tiek dėl krizės, kurios padariniai daugumos Europos valstybių nepaveikė, kiek dėl dabar vykdomų ekonominių reformų (verslo gniuždymo, mokesčių didinimo, pensijų mažinimo) Lietuva socialiai atsilieka ne tik nuo Lenkijos, Čekijos, Vengrijos, Slovakijos, Slovėnijos ir kai kurių kitų naujųjų Europos Sąjungos narių, bet ir nuo ES nepriklausančios Kroatijos (šioje šalyje minimalaus atlyginimo dydis – 420 eurų (1450 litų) į rankas, o žemiau skurdo ribos yra tik 14 procentų gyventojų. Tuo tarpu Lietuvoje minimalus atlyginimas siekia tik 670 litų (vos 200 eurų), žemiau skurdo ribos atsidūrė 30 procentų mūsų krašto gyventojų). Vis dėlto, kai kurios Lietuvos valdžios institucijos dirba skaidriai ir efektyviai, o jų vadovai yra profesionalūs ir atsakingi valstybės pareigūnai.