Kultūros zona

Lietuvių tautos, valstybės ir ūkio ugdytojas

Saliamono Banaičio 145-osioms gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Saliamonas Banaitis

Saliamonas Banaitis… Ši pavardė daug metų kartojama savo tėvynę mylinčių lietuvių. Tačiau istorinių permainų metais kai kada ši pavardė būdavo nutylima, nes mūsų tėvynėje šeimininkaujant svetimiesiems, savo tėvynės laisvei pasiaukojusių žmonių pavardes buvo stengiamasi ištrinti iš lietuvių istorijos puslapių. Taip buvo užmarštin skandinami ir S. Banaičio nuopelnai iš carinės priespaudos atgimstančiai lietuvių tautai ir valstybei. Šiandien, kai Lietuva ir jos šviesuomenė dūsta modernizmo ir kitų svetimybių mums patiekiamuose teršaluose, vis dažniau vertėtų prisiminti lietuvių tautos ąžuolus. Tarp pastarųjų buvo ir knygnešys, varpininkas, spaustuvininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, lietuviškų akcinių bendrovių steigėjas nepriklausomoje Lietuvoje Saliamonas Banaitis.

S. Banaitis gimė 1866 m. liepos 15 dieną Šakių apskrities, Sintautų valsčiaus, Vaitiekupių kaime Simono Banaičio ir Ievos Leveriūtės-Banaitienės šeimoje. Saliamonas Banaičių šeimoje buvo tryliktas, jauniausias vaikas. Tad, kaip anuomet buvo įprasta visur, taip pat ir Banaičių šeimoje, namus su ūkiu buvo numatyta palikti vyriausiam Banaičių sūnui, tuo tarpu jaunesnį sūnų leisti į mokslus.

Pravartu pažymėti tai, jog Banaičių namuose anuomet vyravo lietuviška dvasia. Tautiniam židiniui rusenti čia padėjo I. Banaitienė. Šiuose namuose anuomet ne kartą lankėsi kunigai Martynas Sederevičius ir Antanas Tatarė, knygnešiai ir kiti susipratę lietuviai. Tad lietuvybė ir katalikiška pasaulėžiūra buvo perduota ir vaikams.

Saliamonui einant trečiuosius savo gyvenimo metus, mirė tėvas, palikdamas jį su vyriausiuoju broliu ir dviem seserimis. Seserims ištekėjus, Banaičiai persikėlė gyventi į Bridžius. Kiti Banaičių vaikai anksti išmirė nuo šiltinės, raupų ir epideminių ligų.

Nuo ankstyvos vaikystės pažinęs Banaičių šeimą ir ypač Saliamoną, jo artimas draugas ir bendražygis J. Kriaučiūnas rašė: „Saliamukas mamą labai gerbia ir jos klauso. Jam tiesiog džiaugsmas vykdyti, ką ji liepia. Savo ruožtu mama netrukdo jo veiksmų. (…) Tarp motinos ir sūnaus klesti santarvė, pavyzdingai gražus sugyvenimas, kokio aš niekur lietuvių ūkininkų šeimose nebuvau matęs. Toks sugyvenimas tegalimas tiktai gerose inteligentų šeimose.“

Kurį laiką motinos pramokytas skaityti iš elementoriaus ir maldaknygės, Saliamonas pasirodė esąs be galo žingeidus ir imlus įvairiems dalykams. Jis tuo suspėjo išsiskirti ir iš kitų bendraamžių ir labai troško mokytis.

S. Banaičiui tris metus teko lankyti Sintautų pradžios mokyklą, kurią baigęs ir Šakių vikaro kun. A. Radušio parengtas, 1873 metais įstojo į Marijampolės gimnaziją.

Besimokant šioje gimnazijoje, S. Banaičiui viename bute teko gyventi kartu su pasiturinčių lenkų vaikais, lankiusiais tą pačią gimnaziją, tačiau lenkiškai S. Banaitis mažai temokėjo, nes tarpusavyje anuomet gimnazistai turėdavo kalbėtis ir kalbėdavo tik rusiškai. Lietuvių kalba anuomet buvo ujama, cariniai tarnautojai anuomet ne tik rusino lietuvius, bet ir stengėsi juos supriešinti su lenkais. Pastarieji, jausdami valdžios protekciją, ta padėtimi nedorai naudojosi.

Savo autobiografijoje S. Banaitis daug vėliau rašė: „Po vasaros atostogų susirinkome į trečią klasę ir aš užėmiau suole vietą su vienu vokietuku, Eduardu Hofmanu iš Prienų valsčiaus. Tuo tarpu lenkutis Lempickis nutraukė Hofmaną nuo suolo ir atsisėdo šalia manęs. Aš tuojau nustūmiau nuo suolo Lempickį ir pasisodinau Hofmaną, nes mudu antroj klasėj sėdėjom drauge. (…) Lempickis supykęs sudavė man per veidą ir pasakė: „Przieklenty litwin paganin“ („Prakeiktas pagonis lietuvis“). Aš jam už tai nieko nedariau – nekeršijau, tik ilgai negalėjau suprasti to pasakymo. Juk aš esu katalikas, mane visi laikė lenkiškose „kvatierose“.“ Tas atsitikimas labai paveikė Banaičių Saliamoną. Mokydamasis lietuvybę slopinančioje mokykloje, jis tik darėsi tvirtesniu lietuviu.

Būdamas trečioje gimnazijos klasėje, S. Banaitis netruko susižavėti Lietuvos istorija. Jis sužinojo, kad Lietuva ir Lenkija kažkada buvo atskiros valstybės. S. Banaitį ypač domino Gedimino, Algirdo, Kęstučio bei Vytauto asmenybės jų valdymo laikotarpiu. Tuo pačiu metu S. Banaitis apie save subūrė ir grupę Marijampolės gimnazijos mokinių, baigęs gimnaziją rengėsi kovoti prieš lietuvių pavergėjus rusus ir lenkus.

Sėkmingai baigęs gimnazijos trečiąją klasę, 1883 metų vasarą Banaičių Saliamonas atostogoms grįžo į Vaitiekupius. Tačiau čia Banaičių šeimą užgriuvo bėdos. Netrukus mirė vyresnysis brolis. Susirgo ir Saliamonas. Tad pastarajam teko nutraukti ir mokslus. Juo labiau kad nebuvo kaip palikti vienos motinos.

Nors ūkio darbai visu sunkumu užgulė S. Banaičio pečius, tačiau jis su visa energija pasinėrė į tautinę veiklą. Banaičių namuose dažnai apsilankydavo kun. A. Radušis, kuris skatino S. Banaitį šviesti kaimo žmones ir kultūrinti savo ūkį. Apie tai S. Banaitis savo autobiografijoje rašė: „Vasaros metu, liepos ar rugpjūčio mėnesyje, atvežė kunigas Radušis „Aušros“ pirmą numerį ir pradėjo aiškinti apie reikalingumą palaikyti laikraštį, platinant tarp žmonių, ir apie Lietuvos kėlimą. Aš kunigui Radušiui pareiškiau apie savo planus ir organizavimą mokinių gimnazijoj. Bet jis man patarė, kad tai per anksti. Dar dabar reikia varyt kultūrinį darbą, reikia paimt gyvenimo kokią nors šaką ir kelti, pavyzdžiui, ūkę; kuom aš ir užsiėmiau.“

Perskaitęs pirmąjį „Aušros“ numerį, S. Banaitis ėmė platinti draudžiamąją lietuvišką spaudą. Čia įsikūrė ir slapta lietuviška mokykla, kurioje jam teko daraktoriauti. Tad šiuose namuose anuomet netrūko apylinkės gyventojų ir šiaip užklystančiųjų. Banaičių namai netrukus tapo didele kultūros ir tautiškumo įstaiga.

Tačiau, nors ir prisilaikant konspiracijos, anuomet nebuvo apsieita be skaudžių netekčių ir didelių praradimų. Cariniai žandarai, įtarę kun. A. Radušį užsiimant tautine veikla, 1884 metais iškėlė jį į Dzūkiją. Tad lietuviškų spaudinių platinimas gulė ant vieno S. Banaičio pečių. Neišvengė ir jis carinių žandarų apsilankymų. Apie tai S. Banaitis savo autobiografijoje rašė: „1884 metų pabaigoje Radušis buvo iškeltas toli į Dzūkiją. Jis paliko mane savo vietoje toliau varyt pradėtą darbą. 1884 metų gruodžio mėnesyje atvyko mano giminaitis Petras Markusa, buvęs Rusijoje gimnazijos inspektoriumi. Su juo pradėjome platinti knygeles. Praėjus pusei metų, 1885 pradėjo jį persekioti ir daryt kratas, o podraug ir pas mane. Kartą gruodžio mėnesyje buvo atvykę du žandarai mane suimti už skelbimą propagandos žodžių. Nerado namuose, o mama mano, nesuprasdama, dėl ko jie manęs ieško, pavaišino gerais pietumis, knygas ir laikraščius apkrovė ant stalo paduškomis. Žandarai vis tik ton vieton važiavo, kur jiems nurodė; aš buvau išėjęs. Mano kaimynas Jonas Dėdinas matė, kaip aš ėjau toliau nuo kelio; pamatęs aš, kad tokiam bjauriam kely važiuoja, jaučiau, kas nors čia yra blogo. Jis, žandarams nieko nesakydamas, vežė juos tyčia nurodyton vieton. Neradę važiavo tolyn, nes buvo vakaras.“

Kad ir kiek anuomet buvo rizikingas tautinis darbas, bet S. Banaitis net nemanė jo atsisakyti. Kad knygnešystė vyktų sklandžiau, jis, neva, savo ūkio darbams pasisamdė knygnešį J. Kalvaitį, kuris be „Aušros“ ir kitų lietuviškų spaudinių, parsinešdavo ir kontrabandinių prekių. S. Banaičiui anuomet teko pats pavojingiausias darbas – spaudinių platinimas savo apylinkėje. Tačiau netrukus pabūgęs, kad gali įkliūti cariniams žandarams, J. Kalvaitis iš Prūsų Lietuvos gabenti lietuvišką spaudą atsisakė.

Iš Prūsų Lietuvos spaustuvininkų gaudamas lietuviškų spaudinių, S. Banaitis ir pats puoselėjo viltį įkurti spaustuvę. Nuvykęs pas M. Jankų, jis susitarė, kad šis priims į savo spaustuvę mokytis keletą lietuvių iš Suvalkijos. Ir iš tiesų, paraginti S. Banaičio, keletas jaunuolių išvyko pas M. Jankų mokytis darbo spaustuvėje paslapčių, prieš tai kiek pasimokę Marijampolės gimnazijoje.

Būdamas karštu savo tėvynės patriotu, 1888 metais S. Banaitis įsijungė į besiburiantį varpininkų sąjūdį, artimiau suartėdamas su V. Kudirka. Tad netrukus abu šie šviesuoliai numatė ateities uždavinius ir visą gyvenimą (iki V. Kudirkos mirties 1899 m.) bendradarbiavo, žadindami iš letargo lietuvius laisvintis iš carinės vergijos. Apie tą laikotarpį, kai S. Banaičiui teko dalyvauti varpininkų sąjūdžio veikloje, jis savo autobiografijoje rašė: „1888 metais atostogų metu atvyko pas mane susipažinti daktaras Kudirka. Vėliau daktaras Kudirka apsigyveno Šakiuose ir pradėjome varyt propagandą kaimuose.

Žiemos metu daktaras Kudirka sumanė pasiekt kokiu nors būdu Ragainę, Tilžę ir susipažinti su Prūsų Lietuvos to laiko redaktoriais „Naujosios Ceitungos“ Kiošiu, „Tilžės Keleivio“ Lapinu, „Apžvalgos“ Angrabaičiu, su Voskais, Jankum, Kašeliausku ir Vejeriu. Jis (dr. Kudirka) negalėjo gauti užsienių paso.

Aš patariau iš daktaro pasidaryti arklių kupčiumi. Jis sutiko ir aš tuojau tą dieną nupirkau jo vardu du arklius, savo vardu – kitus du. Parvažiavęs parūpinau pasą pereit sieną Naumiestyje ir mes laimingai nuvykom Ragainėn. Tuomet Jankaus spaustuvė buvo Ragainėj Kristupo Vosko vedama. Pardavę arklius, vakare nuėjome pėsti iš Ragainės į Tilžę. Apžiūrėjome Mauderodės ir Vejerio spaustuves, aplankėme laikraščių redaktorius ir užkvietėm pavakarieniauti: „Tilžės Keleivio“ redaktorių Lapiną, „Naujos Ceitungos“ du broliu Kiošius, du broliu Voskus, Angrabaitį „Apžvalgos“ redaktorių ir porą vokiškai kalbančių. Mus visur rekomendavo kaip „Russische Pferdehändler“. Tuomet labai sekė vokiečių policija atvykusius lietuvius. Vakarieniaujant daktaras Kudirka pasakė, jog Lietuvoje yra tokia betvarkė, kokios pasaulis nematė.

1890 metais „Ūkininko“ ir „Varpo“ reikalai visiškai silpnai ėjo. (…) Daktaras Kudirka sirgo, rengėsi išvažiuoti į Krymą, pinigų spaudai nebuvo. P. Jankus netesėjo sutarties pildyti, negalėjo apmokėti redaktorių algas, nė išlaidų laikraščiui. Aš su daktaru Kudirka nutariau, kad aš paimsiu į savo rankas „Varpą“ ir „Ūkininką“ trims metams. Tuo tikslu pakviečiau p. Jankų atvykti iš Tilžės ir raidžių rinkėją Dovydaitį, kurį aš buvau išsiuntęs mokytis Ragainėn. Sudarge spalio 8 dieną sutarėm su p. Jankum, kad jis leis savo spaustuvėje spausdinti laikraščius. Daktaras Kudirka pranešė man prieš išvažiuosiant jam į Krymą, kad reikia sutvarkyti laikraščių reikalą. Paskirtą dieną susirinkome lapkričio paskutinėse dienose pas daktarą Bagdoną Naumiestyje.

Buvome nutarę, kad „Varpą“ redaguos daktaras Bagdonas, o „Ūkininkas“ turi būti pavedamas mano nuožiūron. Bet kada sužinojo daktaras Kudirka, kad laikraščiai bus spausdinti p. Jankaus spaustuvėje, užprotestavo, nes jis negalėjo sutikti, kad jo vardas drauge būtų su p. Jankaus. Daktaras Kudirka būtinai reikalavo spausdinti pas Mauderodę ar pas Vejerį. Aš negalėjau atsakyti Jankui, nes jau sutartis yra, ir, antra, kitoje spaustuvėje per brangiai kainuotų. Laikraščiai paliko žinioje daktaro Bagdono.“

1890 metais S. Banaitis sukūrė šeimą, vesdamas Marijoną Pranaitytę iš kaimyninio Barzdų valsčiaus, Panenupių kaimo. Nors žmona ir nebuvo baigusi didesnių mokslų, tačiau buvo prasilavinusi, labai religinga, tautinio nusistatymo ir labai kukli moteris. Tad Saliamono motina netrukus jai užleido savo vietą.

Pravartu pažymėti tai, jog S. Banaitis anuo laikotarpiu neužsidarė vien šeimyniniuose reikaluose. Jis toliau platino lietuviškus spaudinius, bendravo su savo krašto ir Prūsų Lietuvos šviesuoliais. Stengėsi neapleisti ir net bandė tobulinti savo ūkį kooperacijos pagrindais. Kaip pastarasis darbas S. Banaičiui sekėsi, jis apie tą laikotarpį savo autobiografijoje rašė: „1891 metais pradėjau kelti pienininkystės klausimą Lietuvoje. Darydavau aplinkiniuos kaimuos susiėjimus ir aiškindavau, kad tik pieno ūkis išgelbės žemdirbius iš sunkios padėties. Pritarimo gavau tik nuo vieno ūkininko. Kad nebūtų tušti žodžiai, ėjau mokytis šveicariškus sūrius dirbti. Pabuvojęs dirbtuvėje pamačiau, kad brangus įtaisymas, reikia daug kapitalo. Vis dėlto, nieko nežiūrėdamas, užvedžiau pieno ūkį ir paprastu būdu daviau dirbti sviestą ir lietuviškus sūrius, bet, esant mažam kiekiui pieno, turėjau paliaut, nieks nepritarė.“

Tiek ūkio reikaluose, tiek ir tautiniame darbe besireiškiant, S. Banaitis suprato, jog trūksta šiems tikslams teorinių žinių. O kad to pasiekti, jis puikiai suprato, kad reikia turėti aukštesnį išsilavinimą. Tad S. Banaitis nusprendė toliau siekti mokslo.

Jau 1900 metų vasarą S. Banaitį pradėjo keturių gimnazijos klasių egzaminams rengti Peterburgo universiteto studentas, poetas Pranas Vaičaitis. Tarp jų buvo iš anksto sutarta, kad Pr. Vaičaitis gyvens Banaičių namuose Vaitiekupiuose bei gaus maistą ir sutartą atlyginimą už pamokas. Labiausiai S. Banaičiui ramybės anuomet nedavė matematikos žinios, kurios ypač buvo reikalingos komercijos mokslams.

Pr. Vaičaitis su S. Banaičiu pamokomis užsiimdavo iki pietų, o po to ilsėdavosi, skaitydavo knygas, dažnai išvažiuodavo į Sintautus tvarkyti savo reikalų. Nors S. Banaitis net eidamas ūkio darbų dirbti nepaleisdavo iš rankų knygos ar mąstydavo, kaip išspręsti matematikos lygtį ar kitą ką, tačiau taip pasimokius keletą dienų, netrukdavo paaiškėti, kad prie ūkio darbų praleistas laikas jam iš atminties ištrynė kai kuriuos jau žinomus dalykus. Tad tekdavo naudotis žemesnių klasių vadovėliais ir pagal programą kartoti lotynų bei prancūzų kalbas, prisiminti fizikos ir matematikos formules. Taip vasarą pasimokęs Pr. Vaičaičio priežiūroje, o pastarajam susirgus, vėliau mokomas kun. F. Martišiaus, S. Banaitis pasirengė egzaminams iš keturių gimnazijos klasių kurso ir ryžosi mokytis toliau. Trokšdamas greičiau įgyti specialybę ir kibti į darbą, S. Banaitis eksternu baigė visą gimnaziją ir negaišdamas laiko išvyko į Peterburgą, kur stojo į Buhalterijos ir komercijos kursus. Čia išėjęs visą mokymo kursą, S. Banaitis baigė mokslus ir gavo komercijos buhalterio diplomą.

Baigęs šiuos kursus, S. Banaitis gavo paskyrimą važiuoti dirbti pagal specialybę į Viatkos guberniją. Tačiau ilgėdamasis tėvynės, šeimos ir tautinio darbo, atsisakė pelningos vietos svetur ir grįžo į tėviškę tęsti pradėto darbo. Tik grįžęs iš Peterburgo, S. Banaitis nedelsiant ėmėsi kultūrinti žemės ūkį. Tam tikslui jis įsigijo veislinių galvijų, įrengė pieninę. S. Banaitis, nuvykęs į Varšuvą, iš ten parsigabeno separatorius ir kitus pieninės įrengimus. Tačiau senų kaimo tradicijų veikiami, apylinkės gyventojai S. Banaičio tikslų nesuprato, paprasčiausiai apsiribodami grūdinių kultūrų auginimu, o galvijų bandas gerinti nesiėmė. Savo svajonę S. Banaičiui pavyko įgyvendinti tik nepriklausomoje Lietuvoje.

Susipažinęs su didmiesčio – Peterburgo – gyvenimu, S. Banaitis, turėdamas tokią specialybę Vaitiekupiuose anuomet taip ir nepritapo. Jo žvilgsnis kaskart nuolat krypdavo į artimiausią didmiestį Kauną. Čia 1904 metais S. Banaitis su šeima atvyko ir praleido bemaž trisdešimt metų.

Gyvendamas Kaune S. Banaitis gavo tarnybą R. Šliūpo įsteigtame „Nemuno“ kooperatyve. Tačiau darbu šiame kooperatyve S. Banaitis anuomet neapsiribojo ir pabandė įkūnyti bene pagrindinę savo svajonę – įkurti spaustuvę.

1904 m. gegužės 7 dieną, atgavus lietuvišką spaudą, susidarė lietuviams palankios aplinkybės laisvai leisti ir spausdinti lietuviškus spaudinius. Tad energingasis S. Banaitis ėmė kurti Kaune lietuvišką spaustuvę. Tačiau tik 1905 metų rudenį S. Banaičio spaustuvė pradėjo pilnu pajėgumu veikti. Apie tai S. Banaitis savo atsiminimuose rašė: „1901 metais atvyko pas mane Jonas Kriaučiūnas ir patarė kreiptis į dr. Romą Šliūpą, nes jis buvo pirmininku naujai įsteigto kooperatyvo „Nemunas“ Kaune. Atvykus į Kauną, dr. Šliūpas davė man tarnybą, o pats išvažiavo Japonų karan. Atidarius krautuvę, susipažinau su Daukša ir su juo nutarėm leisti laikraštį ir įsigyt spaustuvę. Atsitraukiau iš kooperatyvo ir pradėjau rengti spaustuvę, bet dar praėjo metai, kol gavome leidimą spaustuvei ir laikraščiui. Turėjau važiuoti Petrapilin pas švietimo ministerį ir ten gavau leidimą leisti „Lietuvos balsą“ ir steigti spaustuvę.“

Pravartu pažymėti tai, jog spaustuvės įkūrimas ir visi su tai susiję rūpesčiai gulė ant vieno S. Banaičio pečių. A. Daukšai greitai nuo spaustuvės organizavimo pasitraukus, S. Banaitis iniciatyvos neatsisakė. Jis jau buvo susipažinęs su poligrafijos technika. Ypač daug praktinių įgūdžių S. Banaitis įsisavino lankydamasis Prūsų Lietuvos spaustuvėse. Čia jis ne tik perprato anuomet dar primityvią poligrafijos techniką, bet ir susipažino su spaustuvių ekonominėmis problemomis. Tad Peterburge įgyta komercinės buhalterijos specialybė S. Banaičiui tik padėjo susieti praktiką su teorija.

Pirmąją plokščią ranka sukamą su dideliu smagračiu spausdinimo mašiną „König und Bauer“ S. Banaitis įsigijo Peterburge iš to paties pavadinimo firmos. Iš kitos Peterburgo firmos „Tranz Mark und Co“ buvo spaustuvei nupirkta įvairių šriftų.

Jei dar 1887 metais S. Banaitis savo lėšomis siuntė jaunuolius į Ragainę mokytis raidžių rinkimo, tai po kurio laiko pastarieji tapo bene pirmaisiais Didžiojoje Lietuvoje poligrafijos specialistais. „Spaustuvėn priimdavau jaunuolius, kurie galėjo kuo nors pasižymėti, kad turėtų progos toliau lavintis. Tokiems darbininkams, kiek galėjau, dariau lengvatų. Mano spaustuvėje dirbo Edmundas Steponaitis, Jonas Pikčilingis, prof. Kazys Pakštas, majoras Sinkevičius, „Varpo“ spaustuvės vedėjas Jasiūnas, Smaigelis ir kiti. Kai kurie, dirbdami mano spaustuvėje, baigė po 4-ias klases ir stojo mokiniais į aptiekas. Smaigelis pasidarė komunistu ir buvo Rygoj leidžiamo komunistų laikraščio „Vilnis“ redaktorium. Spaustuvėje buvo daugiau kaip 30 darbininkų. Su jų pagalba man pavyko įvesti Seminarijos ir Katedros bažnyčiose lietuvių kalba pamokslus ir giesmes Velykų ir Kalėdų švenčių metu. Spausdinant knygas, buvau nepatenkintas jų brangumu, knygų kainos buvo aukštesnės negu Tilžėj spausdinamų, nors už darbą aš ir nebrangiau ėmiau kaip Tilžėje. 1910 metais aš dėjau visas pastangas knygoms ir kalendoriams kainas numušti. Taip man pavyko kalendorius išleisti po 1,5 kapeikos už egzempliorių, o kaimuose juos buvo galima parduoti po 3 kapeikas. Kalendorių atspausdinom 75000 egzempliorių. Tai buvo pirmas atsitikimas Lietuvoje, kad atspausdinom tokį didelį kalendorių skaičių“, – taip apie savo spaustuvės darbuotojus ir leidybą vėlesniais metais rašė savo autobiografijoje S. Banaitis.

Galima teigti, jog lietuviškos poligrafijos pradininkas S. Banaitis ėjo tokiomis pačiomis pėdomis, kaip ir P. Vileišis, pirmąją lietuvišką spaustuvę keliais metais anksčiau įkūręs Vilniuje. Tačiau abiejų šių lietuvių tautai nusipelniusių vyrų tikslai buvo vienodi: šviesti Lietuvos liaudį.

Nevalia pamiršti tai, jog S. Banaičio spaustuvei anuomet užsakymų netrūkdavo, juolab, kad kaimynystėje nuo 1906 metų aktyviai veikė šv. Kazimiero draugija. Šios draugijos pagrindiniu uždaviniu anuomet buvo katalikiškų knygų lietuvių kalba leidyba. Šv. Kazimiero draugijos pirmaisiais vadovais buvo kun. A. Alekna, V. Jarulaitis ir prof. P. Januševičius. Ypač artimi santykiai tarp S. Banaičio ir Šv. Kazimiero draugijos užsimezgė, kai jai pradėjo vadovauti prel. A. Dambrauskas-Jakštas. Tuo būdu S. Banaitis dar labiau suartėjo ir susibičiuliavo su minėtos draugijos vadovais. Šv. Kazimiero draugija ilgainiui tapo pagrindine S. Banaičio spaustuvės leidinių rengėja.

S. Banaičio spaustuvėje anuomet buvo spausdinami ir įvairūs lapeliai, kvietimai, o 1905 m. pabaigoje išleista ir brošiūra. 1906 metais joje jau buvo išspausdinta keletas nedidelio formato knygelių.

Bene svarbiausiu leidiniu, anuomet čia spausdintu buvo, laikraštis „Lietuvos balsas“, ėjęs gana neilgą laiko tarpą. Pats laikraštis nepatiko daugumai skaitytojų: skurdus turinys, mažas formatas, prasta spaudos kokybė ir taip toliau. Šis laikraštis nustojo ėjęs todėl, jog neturėjo pakankamai skaitytojų, nes, atgavus lietuvišką spaudą, mokantys lietuviškai skaityti žmonės mieliau skaitydavo praktines knygeles ar patrauklesnius periodinius leidinius.

Nebeeinant „Lietuvos balsui“, S. Banaičio spaustuvėje pradėti spausdinti ir kiti periodiniai leidiniai. Tai Kauno kunigų seminarijos rektoriaus A. Karoso, o vėliau ir prel. A. Dambrausko-Jakšto redaguojamas katalikiškos minties savaitraštis „Nedėldienio skaitymas“, o vėlesniais metais jo vietoje buvo spausdinamas ūkininkams skirtas katalikiškas žurnalas „Vienybė“. Jame, redaguojamame kun. A. Aleknos, M. Vaitkaus ir kitų, buvo skelbiamos religinės tiesos.

Panašios krypties, tik skirtas labiau išprususiam skaitytojui, čia buvo spausdinamas ir mėnesinis žurnalas „Draugija“. Jo spaudos kokybė ir turinys buvo žymiai geresni už anksčiau čia iki tol leistus periodinius leidinius. Tačiau kiek prasčiau atrodė čia vėliau spausdintas, įdomus savo turiniu juokų ir satyros laikraštis „Garnys“.

Tuo pačiu laikotarpiu S. Banaičio spaustuvėje buvo spausdinamas moterų žurnalas „Lietuvaitė“, kurio apipavidalinimas jau buvo žymiai pagerėjęs. Gera spaudos kokybe puikavosi ir iliustruotas Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos leidžiamas dvisavaitinis žurnalas „Pavasaris“, taip pat „Bažnytinė apžvalga“, „Viensėdis“ ir kiti periodiniai leidiniai.

S. Banaičio spaustuvėje anuomet gausiai buvo spausdinamos ir lietuviškos knygos, kurių daugumą sudarė nedidelės apimties katalikiškos bei didaktinės knygos. Čia buvo išleista ir vertingų pasaulietinio turinio knygų, tarp kurių K. Būgos „Kalbos dalykai“, M. Dagilėlio „Dainos dainelės“, V. Šekspyro „Hamletas“, kun. A. Aleknos „Lietuvos istorija“ ir daug kitų knygų.

Svarbiausiu šios spaustuvės anuomet išleistu leidiniu laikytinas arkivyskupo J. Skvirecko išverstas „Šventasis Raštas“. Šios knygos pirmąjį tomą išspausdino S. Banaitis. Kitus penkis tomus pagal pirmojo pavyzdį išspausdino šios spaustuvės paveldėtoja Šv. Kazimiero draugija.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, kurio pirmosiomis dienomis jautėsi caro valdžios inspiruotas pakilimas. Carinės Rusijos kariuomenės vadai, įžengę į Karaliaučiaus kraštą, manė per trumpą laiką sutriuškinti kaizerinės Vokietijos kariuomenę. Tačiau, vos savaitę pakariavus, carinės Rusijos kariuomenė patyrė didžiulius nuostolius. Tai atsiliepė ir S. Banaičio spaustuvei, kurios darbų apimtis žymiai sumažėjo. Dauguma jos darbininkų buvo mobilizuoti į carinę kariuomenę, kiti išvyko į savo gimtąsias vietoves.

Po carinės Rusijos kariuomenės pralaimėjimų Mozūrų ežerų apsuptyje, kaizerinės Vokietijos kariuomenės daliniai nesulaikomai veržėsi į Lietuvą. Apžvelgdamas vokiečių kariuomenės įsiveržimą į Kauną, savo autobiografijoje S. Banaitis rašė: „Rugpjūčio mėnesį jau pradėjo šaudyti į fortus. Prieš paimsiant Kauną, šeštadienį, granatos krito viena po kitos. Spaustuvėj buvo tiesiog nebepakenčiama nuo artilerijos trenksmų. Iš miesto bėgo kas tik galėjo, visas darbas sustojo. Aš bijojau, kad darbininkai (…) neišsibėgiotų, todėl juos nuvedžiau į prieglaudos kambarius ir pats duris užstojau. Nors ir pačiam buvo labai baugu, bet visus drąsinau. Tuo tarpu mane kažkas pakvietė į spaustuvę…“

Apie darbą spaustuvėje naujomis sąlygomis S. Banaitis savo autobiografijoje tęsė: „Antradienį, rugpjūčio 15 d. (1915 m.) vokiečių kariuomenė užėmė Kauną. Iš ketvirtadienio į penktadienio naktį, apie antrą valandą, užėjo pas mane trys karininkai ir pareikalavo atspausdinti kariuomenės vado atsišaukimą į gyventojus vokiečių, rusų ir lenkų kalbomis. Po ilgų derybų sutiko įdėti lietuvišką tekstą, o rusišką išmesti. Toliau pradėjom spausdinti kariuomenės įsakymus lietuvių ir vokiečių kalbomis, o laikraštį „Kauno žinios“ lietuvių, vokiečių ir lenkų kalbomis.“

Pravartu pažymėti tai, jog vokiečių reakcija anuomet į lietuvišką spaudą buvo labai neigiama. Jei prieš kaizerinės Vokietijos kariuomenei užimant Kauną čia buvo leidžiama 10 lietuviškų periodinių leidinių, tai okupacinė valdžia juos visus uždraudė, vietoje viso to įsteigdami vokišką oficiozą „Anzeiger für Kowno“. Šiame laikraštyje buvo spausdinami okupacinės valdžios pranešimai, trumpi straipsneliai ir žinios iš fronto. S. Banaitis, kreipdamasis į okupacinę valdžią, prašė šį laikraštį leisti ir lietuvių kalba, tačiau vokiečiai tai daryti neleido.

Savotiškos pozicijos anuomet Kaune laikėsi tik vokiečių feldmaršalas P. Hindenburgas. Nors vokiečiams pastarasis buvo be galo griežtas ir iš jų reikalavo didelės drausmės, tačiau prieš lietuvius jis pasirodydavo paprastas ir kilniadvasiškas. Manoma, jog P. Hindenburgui įsikišus, po kurio laiko buvo leidžiama spausdinti „Kauno žinias“ ir lietuvių kalba.

Kaizerinės okupacijos metais Kaune kartais pasirodydavo lietuvių kalba atspausdintų atsišaukimų, nukreiptų prieš okupacinės valdžios vykdomą priespaudą ir šiurkštų lietuvių tautos skriaudimą. Šiuos atsišaukimus išspausdindavo S. Banaitis, tam tikslui panaudodamas iš vokiečiams lojalių spaustuvių gautą šriftą. Nors okupantai ir įtarė, jog tai gali būti S. Banaičio darbas, tačiau, padarę kratas ir ištyrę šriftus, negalėdavo jo apkaltinti.

Karo metu S. Banaičio spaustuvės darbų apimtis buvo labai maža. Anot tuo metu šioje spaustuvėje dirbusio B. Baužos, „vokiečių okupacinė valdžia nevedė griežtos spaustuvei įteikiamų įsakymų apskaitos. Tad kai kurie įsakymai spaustuvėje „užsimesdavo“. B. Bauža toliau tęsė: „Iš tokių nuslėptų įsakymų dar du paliko mano atminty. Pirmas: visiems nusižengusiems prieš išleistuosius įsakymus bus taikoma piniginė bauda, ir nusižengusieji bus prievarta varomi išeinamų vietų valyti. Antras: tiems, kurie suardys telefonų vielas ir geležinkelio bėgius, bus taikoma mirties bausmė. Be to, buvo pastaba, kad jeigu nusikaltėlis būsiąs vokiečių tautybės, ta bausmė bus per pusę mažesnė. Pirmasis įsakymas visiškai nepasirodė. Antrasis gi išėjo vėliau Ober Osto spaustuvėje be minėtosios pastabos.“

Toliau savo atsiminimuose B. Bauža rašė: „S. Banaitis suprato, kad atėjo laikas kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės. Susipažino su Ober Osto spaustuvėje dirbusiu susipratusiu lietuviu klaipėdiečiu p. V. Šaulinskiu ir pakvietė jį bendron kovon, kuris mielai prisidėjo prie darbo. V. Šaulinskis iš Ober Osto spaustuvės kasdien atnešdavo po porą saujų šrifto. Kuomet šrifto jau būdavo pakankamai, darbas galėjo prasidėti; liko tik išspręsti vienas klausimas – surasti vietą, kur būtų galima atsišaukimą surinkti. S. Banaitis sumanė kasą su šriftu nunešti į Šv. Kazimiero knygyno sandėlį – požemį.

Pasitarėm su to knygyno vedėju A. Kniūkšta, kuris mielai sutiko. Laiko negaišdamas tą pačią dieną pritemus susitvarkiau minėtame požemy vieną kertelę, pasidėjau čia tuščią šrifto kasą ir kiek galint ją užmaskavau, kad užėjus (net ir saviesiems) nebūtų pastebima. Rytdienai išaušus, aš pradėjau darbą – rinkti atsišaukimą, o S. Banaitis ėjo tuo tarpu žvalgo pareigas ir dairėsi, ar neseka kas nors. Buvome sutarę, jei kas nors pasirodytų įtartino, tai jis, eidamas pro šalį,  su lazda pabarškins į požemio langą, tuomet aš turėsiu kuo greičiausiai kasą su šriftu užmesti knygomis ir pats išsinešdinti. Atsišaukimą surinkti pavyko be trukdymų. Padariau ten pat pirmykščiu būdu nuotrauką, nunešiau ją atsišaukimo autoriui p. J. Kriaučiūnui, kuris jau laukė bute. Ištaisius korektūrą, atsišaukimą reikėjo kuo greičiausiai spausdinti. Laikyti buvo pavojinga, nes vokiečiai jau buvo pradėję smarkiai sekti ir net kelis kartus padarė kratas Šv. Kazimiero knygyne, S. Banaičio spaustuvėje ir jo bute. Nutarėm su S. Banaičiu, – visiems kitiems jo spaustuvės darbininkams išėjus pietums, – atsišaukimą atspausdinti.

12 valandą, darbininkams išėjus pietauti, atėjo S. Banaitis susitarti dėl pavojaus ženklo.

– Jeigu bus pavojus, pabaldysiu į duris, dabar užsirakink ir,

– Dieve, tau padėk, – pasakė S. Banaitis.

Greitai atsišaukimą įrakinau mašinon, pakišau po raidėm kartono gabalą – mat, vokiečių šriftas buvo žemesnis už rusų fabrikuose gamintą šriftą – ir per 45 min. atspaudžiau apie 800 atsišaukimų. Makulatūrą ir šiaip visą mašinos pritaisymą, – kas galėtų liudyti apie atliktąjį darbą, viską sukišau į krosnį ir sudeginau. Šriftą įteikiau A. Kniūkštai, kuris jį požemyje užkasė. Atsišaukimus pasiėmė S. Banaitis ir juos dar tą pačią dieną įteikė žmonėms, kurie jau laukė. – Sekantį sekmadienį beveik visoj Suvalkijoj atsišaukimai kybojo ant medžių ir stulpų.

Po atsišaukimų pasirodymo vokiečiai sujudo ir pradėjo daryti kratas kasdien tai Banaičio spaustuvėj, tai Šv. Kazimiero knygyne. Žvalgyba ištisas dienas ir naktis slankiojo apie Šv. Kazimiero draugijos namus. Tačiau visos jų pastangos surasti kokių nors pėdsakų būtų buvę veltui, jeigu nebūtų atsiradęs vienas judošius gimnazistas F. Juchnevičius, areštavo mane kartu su p. A. Kniūkšta.

Nors vokiečiai visokiais būdais stengėsi mus suprovokuoti ir kas antrą dieną vesdavo tardyti, bet viskas buvo veltui. Mums kalint, S. Banaitis visomis išgalėmis stengėsi mums padėti: siuntė maistą kalėjiman ir rūpinosi mus išliuosuoti iš kalėjimo, siūlydamas užstato, kas galiausiai už dviejų mėnesių ir pasisekė. Už mane S. Banaičiui teko užmokėti 600 markių, o už Kniūkštą prel. Dambrauskas uždėjo 1200 markių. Tuomet mus išleido laisvėn iki teismo, bet likome policijos priežiūroje. Kilus vokiečių revoliucijai, byla buvo numarinta ir užstatas grąžintas.“

(Bus daugiau)

© 2011 „XXI amžius“