Kultūros zona

Atmintis

Kūrėjas ir pedagogas, sugebėjęs išlikti savimi

Gerardo Bagdonavičiaus 110-osioms gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS 

Gerardas Bagdonavičius

Gerardas Bagdonavičius – vienas iš daugelio tų, kurie priklauso jau išėjusiai amžinybėn lietuvių dailininkų kartai. Jis savo kūrybinį ir pedagoginį darbą pradėjo trečiame praeito šimtmečio dešimtmetyje. Prisiminti šį menininką mus paskatina ką tik minėtas G. Bagdonavičiaus 110 metų jubiliejus.

G. Bagdonavičius gimė 1901 m. liepos 25 dieną Radviliškyje, tarnautojų šeimoje. Taip jau Gerardo likimas susiklostė, jog anuomet Bagdonavičių namuose vyravo kūrybinga atmosfera, kurią puoselėjo būsimojo dailininko motina. Ji laisvai kalbėjo keliomis kalbomis, gerai skambino pianinu, eiliavo…

Radviliškis G. Bagdonavičiaus ankstyvos vaikystės metais buvo nedidelis, nešvarus provincijos miestelis. Seni, sukrypę bei susmegę mediniai nameliai, ankstyvo pavasario ir rudens metu neišbrendami siauručiai skersgatviai, katalikų bažnyčia, pravoslavų cerkvė ir geležinkelio stotis, su eilėmis nusidriekusių bėgių juostų, per kuriuos kartas nuo karto prapūškuodavo garvežiai. O kur dar miestelyje buvusios žydų parduotuvės, viliodavusios pirkėjus savo spalvingomis reklaminėmis iškabomis. Būtent tų parduotuvių, o tiksliau – krautuvėlių reklamos anuomet giliai įsirėžė į būsimojo dailininko atmintį, visa tai vėliau rado atgarsį G. Bagdonavičiaus kūryboje.

Bagdonavičių šeimoje Gerardas augo vienas. Tėvai, susivilioję pelningesniu darbu ir norėdami išmokslinti savo sūnų, 1910 metais persikėlė gyventi į Šiaulius. Čia būsimam dailininkui besimokant berniukų gimnazijos pirmoje klasėje, pastarasis iš bendraminčių netruko išsiskirti kaip geras piešėjas. Dailę čia anuomet dėstė dailininkas K. Mazinas, kuris gabesniems mokiniams nešykštėdavo pagyrimų ir dovanų. Kiek buvo džiaugsmo Bagdonavičių Gerardui, pirmos klasės gimnazistui, gavus premiją – komplektėlį aliejinių dažų! Ir jis laisvalaikiu pradėjo jais tapyti natiurmortus, peizažus – ant kartono, faneros gabaliukų, kopijavo atvirukų siužetus, bet daugiausia laiko piešdavo būdamas gamtoje.

Kilęs Pirmasis pasaulinis karas, kaip nemažą dalį lietuvių, taip ir Bagdonavičių šeimą privertė laikinai palikti tėvynę. Bagdonavičių kelias, kaip ir kitų pabėgėlių nuo besiartinančio fronto bangos, vingiavo į carinės Rusijos gilumą. Teko gyventi Vitebske, Jaroslavlyje, Saratove.

Įspūdingu miestu G. Bagdonavičiui anuomet atrodė senasis Jaroslavlis. Čia nuo amžių naštos sukrypusių ir susmegusių siauros, kreivos ir nešvarios bei netvarkingos gatvelės, saulėje blizgantys paauksuoti pravoslavų cerkvių kupolai ar tolumoje dunksančių šimtamečių pastatų sienos, anuomet jaunuolį žavėjo savo paslaptingumu ir romantika. Tad Gerardas, besimokydamas vietos gimnazijos trečioje klasėje, vos tik radęs laisvesnio laiko, kiekvieną valandėlę skirdavo mėgstamiausiam užsiėmimui – piešimui iš natūros. Jis piešė lūšnas, cerkves, vartų griuvėsius, parkų medžius, Volgą, į kurią jis ypač mėgdavo ilgai žiūrėti sutemus, kai aplink mirgėdavo namelių žiburėliai, o paslaptingoji Volga, lyg istorija, nešanti laiką, plukdė tolyn savo vandenis.

Bagdonavičių šeimai gyvenant Jaroslavlyje, kilo Spalio revoliucija, kurios metu valdžią užgrobę bolševikai pradėjo plataus mąsto terorą, po kurio sekė įvairūs kiti sunkumai, palietę ir Bagdonavičių šeimą. Būsimasis dailininkas buvo priverstas mesti mokslą, kad galėtų pragyventi ir padėti tėvams. Jis netrukus įsidarbino Jaroslavlio kino studijoje laborantu. Čia netruko susipažinti ir su vaidybos, fotografijos bei grimo pagrindais. Ir pačiam G. Bagdonavičiui anuomet teko suvaidinti apie 50 didesnių ir mažesnių antraeilių vaidmenų. Taip jis tapo pirmuoju lietuvių kino aktoriumi.

Tolimesnis karo pabėgėlių kelias Bagdonavičių šeimą nuvedė į Saratovą. Čia Gerardas, siekdamas tolimesnių mokslo žinių, įstojo į vietos komercinę mokyklą. Tačiau meilė dailei nė kiek nesusilpnėjo, – jis laisvalaikiu lankė F. Kornejevo dailės studiją, taip pat ir Saratovo Proletkulto organizuotą dailės ratelį, nors šis ratelis dėl savo idėjiškumo anuomet G. Bagdonavičių, kaip pats vėliau prisipažindavo, „mažai težavėjo“. Taip pat trūko darbui tinkamų patalpų, modelių, nebuvo galimybės kurti siužetinių kompozicijų, studijuoti anatomiją. Tad G. Bagdonavičiui teko kopijuoti reprodukcijas ir piešti gamtoje.

Saratove lankant dailės studiją, o ypač F. Kornejevo vadovaujamą, G. Bagdonavičius stengėsi perprasti kompozicijos pagrindus, daug gilinosi į formų plastiką, o praleistas laikas gamtoje skatino jį daugiau dėmesio skirti ir architektūrai, kurios elementai dažnai yra neišvengiami peizažinėje kūryboje.

Metai, kuriuos G. Bagdonavičius praleido Saratove, jam buvo reikšmingi. Čia dailininkas įgijo profesinių žinių. Šio miesto bibliotekų ir muziejų fonduose jis spėjo susipažinti su lankytojams pateikiamais pavieniais iš buvusių (likusiais po ideologinio valymo) pasaulinių lobių kūriniais, kurie padėjo dailininkui kurti savo estetinį pasaulį. Nors tuo laikotarpiu Sovietų Rusijoje meno žmogui kūrybinės sąlygos buvo be galo sunkios, dažnais atvejais, kaip ne kartą teigė pats dailininkas, „už malkų vežimą tekdavo tapyti portretus, energijos ir ieškojimų antplūdis atrodė begalinis“.

Po šešerių metų, praleistų svetur, Bagdonavičių šeima, kaip ir daugelis karo pabėgėlių, ilgėdamiesi tėvynės, 1920 metais grįžo į Lietuvą ir apsistojo Šiauliuose.

Koks buvo tolimesnis G. Bagdonavičiaus gyvenimo ir veiklos kelias? Baigti du Saratovo komercinės mokyklos kursai gal ir būtų dailininkui užtikrinę vietą Šiaulių miesto komercijos srityse. Tačiau jo kelias pasisuko kitur – nuo šiol jis visą savo gyvenimą paaukojo menui. Dar tais pačiais metais Šiauliuose, kaip ir visoje anuometinėje Lietuvoje, labai trūkstant pedagogų, G. Bagdonavičius pradėjo dirbti Šiaulių mokytojų seminarijoje, dėstė dailę.

Pravartu pažymėti ir tai, jog G. Bagdonavičiui dirbti pedagoginį darbą teko sunkiomis sąlygomis, jis buvo atleidinėjamas iš darbo kaip neturintis mokslo cenzo ir tik nuo 1933 metų paskirtas etatiniu mokytojų seminarijos mokytoju. Tad kurį laiką mokęsis savarankiškai, jis 1932 metais įgijo Kauno meno mokyklos baigimo pažymėjimą.

Kadangi dar ir iki šiol dėl G. Bagdonavičiaus mokslo cenzo nėra vieningos nuomonės, tikslinga pacituoti šį dokumentą: „(…) Laikinasis pažymėjimas. Nuorašas. Švietimo ministerija, pasirėmusi Valstybės egzaminų komisijos įsakymo 8 c 4 („Vyriausybės žinios“, Nr. 244, eil. 2347), pristatytais mokslo cenzo dokumentais ir egzaminų daviniais, šiuo raštu pažymi, kad Bagdonavičius Gerardas, gimęs 1901 m. liepos mėn. 25 d., Valstybės egzaminų komisijos 1932 metų spalio mėnesio 3 dieną baigė laikyti iš Švietimo Ministerio nustatytos programos grafikos dalykų mokytojo cenzo egzaminus, nustatytus egzaminų taisyklių 8 c 55 ir 58 („Vyriausybės žinios“, Nr. 291, eil. 1917), ir įsigijo teises, nurodytas tų taisyklių 8 c 60, būtent: 1932 metų spalio mėnesio 3 dieną įsigijo grafikos dalykų mokytojo cenzą ir teisę mokyti grafikos dalykus visuose pradžios, vidurinėse ir aukštesnėse mokyklose, išskyrus specialines grafikos dalykų mokyklas. Kaunas, 1933 metų sausio mėnesio 10 d, E. K. Nr. 804“.

Visą tą laikotarpį, kol G. Bagdonavičius dirbo pedagoginį darbą, į piešimą ir piešimo dėstymo metodiką žiūrėjo labai rimtai, nuolat paįvairindamas užsiėmimus, stengdamasis įdiegti naujas piešimo technikas. Tai kartą savo atsiminimuose yra pažymėjęs ir praeityje buvęs žymus Šiaulių pedagogas J. Adomaitis, kuris rašė: „…jis dėsto įvairius meno dalykus – meno istoriją, piešimą, meninius darbelius, braižybą, dailyraštį ir tų dalykų metodikas (…). Jaunuoliai gavo daug žinių iš (…) reklamos, vitrinų dekoravimo, baldų, drapiruočių, plakato, grimo, fotografavimo ir pramoko gaminti įvairias mokslo priemones, daryti dekoracijas“. Be to, mokytojų seminarijoje G. Bagdonavičiaus iniciatyva kasmet buvo rengiamos piešinių ir darbų parodos, taip pat nemaža personalinių parodų… Iš seminarijos laikų plačiai yra žinomi dailininko auklėtiniai prof. A. Gudaitis, V. Mackevičius, doc. T. Kulakauskas, V. Norkus. Jo mokiniais buvo tapytojai V. Banaitis, J. Jukonis, A. Pociūtė-Juškevičienė, teatro dailininkė J. Taujanskienė, grafikė D. Karaškaitė-Brusokienė ir t. t.

Nuo 1930 metų G. Bagdonavičius be mokytojų seminarijos dar dirbo ir Šiaulių amatų mokykloje, kur anuomet buvo ruošiami aukštos kvalifikacijos staliai medžio apdirbėjai, odininkai, galanterininkai ir kitų profilių meistrai. Jis čia dėstė piešimą, dailųjį konstravimą, baldų istoriją. Kasmet čia buvo ruošiamos moksleivių kūrybos parodos, vadinamų stalių, minkštų baldų ir odos dirbinių parodomis. Jos anuomet susilaukdavo didžiulio publikos ir spaudos dėmesio.

G. Bagdonavičiaus namuose, esančiuose Aušros alėjoje Nr. 84, 1933–1938 metais buvo įsteigta privati dailės studija. Čia moksleiviai į dailininko namus rinkdavosi du kartus per savaitę. Čia be praktinio darbo dar būdavo daug dėmesio skiriama ir teoriniams dailės dalykams. Dailininkas, kaip ir jo kolegos: P. Aleksandravičius, J. Janulis, K. Sklėrius, J. Zikaras, Žmuidzinavičius tuo skyrėsi nuo eilinių pedagogų. Jų pagrindiniu uždaviniu anuomet buvo ne vien eiti dailės mokytojo pareigas, o laukti darbo rezultatų – kūrybiniu keliu einančių auklėtinių. Daug tokių išėjo ir iš G. Bagdonavičiaus namų. Dailininkas didžiavosi savo mokiniais, nepraleisdamas progos jais pasigirti, sudarinėdavo ištisus jų sąrašus. Tuose sąrašuose galima rasti įvairių profesijų žymių specialistų pavardžių, mokslo žmonių. Tarp jų reikėtų paminėti docentus R. Repšį ir A. Visockį, architektus V. Čekanauską, I. Laurušą, A. ir V. Nasvyčius, B. Semašką, muzikus V. Laurušą, S. Sondeckį, D. ir G. Trinkūnus bei daugelį kitų.

Kokios gi G. Bagdonavičiaus pedagoginės sėkmės paslaptys? „Čia nėra jokių paslapčių, – sakė jis, – jokios įmantrios metodikos aš nenaudojau, o ir nežinau. Aš labai mylėjau savo darbą. Mokydamas turėjau tiktai vieną tikslą – pasiekti, kad mokiniai pamiltų meną. Pamokos metu vaikams parinkdavau įdomesnes užduotis, niekada neapkraudavau jų nuobodžiais dalykais, todėl pamokai skirto laiko mums dažnai nepakakdavo. Dirbdavome po pamokų, namuose, studijoje, dirbdavome reikliai, daug, su ugnele, savo mokiniams aš niekada nekėliau sąlygos būti dailininkais, aš siekiau, kad jie būtų kultūringi, geri žmonės. jeigu vėliau jie nuėjo menininkų keliu, man tuo atsilygino dvigubai.“

Pedagoginis darbas netrukdė G. Bagdonavičiui ir pačiam trečiojo dešimtmečio pradžioje aktyviai įsijungti į kūrybinį darbą. Jau 1923 metais Kaune surengtoje Lietuvių meno kūrėjų draugijos parodoje pirmą kartą buvo eksponuoti G. Bagdonavičiaus kūrybos darbai: „Sudžiūvusi eglutė“, „Vasarnamis iš kiemo“, „Pušis“. Tos pačios draugijos 1926 metais Kaune surengtoje parodoje G. Bagdonavičius eksponavo jau keturiolika savo kūrybos darbų – etnografinių peizažų, dekoracijų eskizų, ekslibrisų. Tais pačiais metais Lietuvių dailės draugijos parodoje, vykusioje Šiauliuose, dailininkas pateikė net keturiasdešimt septynis savo kūrinius. Tačiau nuo 1928 metų lietuvių dailę G. Bagdonavičius jau atstovavo tarptautinėje arenoje: pirmiausia Latvijoje, vėliau Belgijoje, Vokietijoje, JAV, Švedijoje, Čekijoje ir daugelyje kitų užsienio šalių. Los Andžele 1931 metais vykusioje tarptautinėje parodoje už autoekslibrisą G. Bagdonavičius pelnė pagyrimo raštą.

Po dalyvavimo parodose svetur G. Bagdonavičius, grįžęs į tėvynę, daugiau dėmesio pradėjo skirti architektūriniam-etnografiniam peizažui. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Šiauliuose įsisteigus „Kultūros“ bendrovei, G. Bagdonavičius aktyviai dalyvavo jos veikloje. Šios bendrovės pagrindiniu tikslu buvo leidyba, švietimo įstaigų kūrimas, liaudies namų, knygynų ir kitokių švietimo įstaigų steigimas. Dailininkas kartu su kitais kultūrinio sąjūdžio entuziastais svariu indėliu prisidėjo organizuojant ir „Aušros“ muziejų Šiauliuose, kaupdamas jam eksponatus. Jis taip pat piešė iliustracijas „Kultūros“ žurnalui. Kultūrinis darbas iš G. Bagdonavičiaus reikalavo ir kitokio pobūdžio kūrinių. Kraštotyros ekspedicijų metu jam teko daug keliauti po Lietuvą. Tų kelionių metu jam teko piešti liaudies architektūros paminklus, buities daiktus. Jautri dailininko akis pastebėdavo ir fiksuodavo tokius vaizdus, kurių kiti anuomet nelaikė vertais dėmesio. Todėl G. Bagdonavičius nupiešė daugybę apleistų senamiesčių gatvelių, su sukrypusiais ir susmegusiais nameliais Šiauliuose, Kelmėje, Ukmergėje, Kaune, Šaukėnuose, Tytuvėnuose, Palangoje ir kitose vietovėse. Jei tuomet visa tai atrodė mažai ko verta, tai dabar tapo neįkainojama istorine medžiaga. Dailininkas bene pirmasis Lietuvoje atkreipė išskirtinį dėmesį į žydų sinagogas. Ta tema jo piešinių kolekcija, ko gero, yra vienintelė Lietuvoje. Jis taip pat surinko gausią liaudies skulptūros kolekciją. Visa tai, ką pavyko išsaugoti karo metais, šiandiena yra Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Reikia paminėti ir tai, jog pirmuosiuose savo etnografiniuose piešiniuose G. Bagdonavičius dažniausiai rinkosi architektūrinių pastatų fragmentus. Čia viskas, kas atvaizduota popieriaus lape, dvelkte dvelkia nuoširdžiu autoriaus noru perteikti matytus įspūdžius, nors dar jautėsi dailininko kūrybinės patirties stoka.

Tai daugiau buvo vienaplaniai mėgėjiški darbai, kalbantys apie autoriaus kūrybinę darbo pradžią. Tačiau ankstyvųjų architektūrinių vaizdinių fone jau ryškiai išsiskyrė dvylikos litografijų ciklas „Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia“, kuris anuomet buvo išleistas atskiru albumu. Pirmame lakšte dailininkas pateikė sudėtingą fasado architektūrinių detalių kompleksą, šviesa ir šešėliais modeliuodamas plastines jų formas. Tačiau čia šviesa bendros paveikslo nuotaikos nekuria, – ji tik padeda išryškinti įmantrų susipynusių architektūrinių detalių reljefą. Pačios detalės piešiamos tiksliai, dokumentaliai, ir nors atskiruose lakštuose keičiasi techninis sprendimas, tačiau visur išlieka autentiškas architektūrinių formų grožis.

Dar po poros metų G. Bagdonavičiaus peizažinė kūryba praturtėjo naujomis savybėmis. Tai matyti „Tytuvėnų architektūrinio ansamblio“ cikle. Nors dailininkas vis dar žavėjosi statiniu fragmentu, tačiau jau ieškojo vientiso ryšio tarp atskiros detalės ir visumos. Piešdamas pastatą, autorius nebeskaičiavo kapitelio lapų ar stogo čerpių, viską stengdamasis atvaizduoti plačiau, labiau apibendrindamas. Ypač charakteringas piešinys, vaizduojantis masyvią bažnyčią ir greta jos esantį vienuolyno fragmentą. Statinys lyg per rūką ryškėja šviesdamas dangaus fone, kurdamas ramią, monumentalią nuotaiką. Lakoniškai, paprastai yra komponuotas dailininko paveikslas „Kaunas. Gardino g. 63“. Labiausiai čia akcentuotas dekoratyvinis pastato frontonas, tačiau su visu statiniu jis sudaro įdomią architektūrinę visumą, gerai išryškėdamas dangaus fone.

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje G. Bagdonavičius etnografiniuose piešiniuose ėmė naudoti naujus komponavimo principus – dailininkas pradėjo taikyti kulisinę kompozicinę schemą. Šį kartą pagrindiniai elementai nukelti į paveikslo gilumą, priekiniame plane paliekant tik antraeilės reikšmės daiktus: arkos detalę, medžio kamieną ir pan. Tuo metu G. Bagdonavičius sukūrė daug Kauno, Šiaulių ir kitų miestų atskirų vietų peizažų, kuriuose stengėsi parodyti architektūrinį objektą jo aplinkoje, tarp medžių ir kitų pastatų. Šie peizažai nuo dailininko ankstesniųjų darbų skiriasi pasikeitusia piešimo maniera. Virpantis atrodo „Kretingos“ peizažo pirmojo plano masyvas, palyginus jį su ramesniu „Šiaulių“ vaizdu. Santūrumu ir susikaupimu dvelkia „Senojo Kauno“ motyvas. Čia kulisinę kompoziciją dailininkas išnaudojo maksimaliai. Ji įtikinamai padėjo autoriui perkelti seną skersgatvio perspektyvą, slogią, niūrią atmosferą.

Didelę istorinę ir etnografinę vertę turi senosios medinės architektūros piešiniai. Čia randame G. Bagdonavičiaus kruopščiai užfiksuotų, dabar jau išnykusių Kelmės, Panevėžio, Užvenčio, Ukmergės ir kitų vietovių XVII-tą amžių menančius paminklus. Autorius savo darbuose išryškino jų stiliaus savitumus, įdomias, originalias architektūrines formas.

Kad anuomet G. Bagdonavičius visų savo kūrybinių jėgų nepaskyrė etnografiniams vaizdams piešti, rodo ir tai, jog ketvirtojo dešimtmečio pradžioje jis pradėjo bendradarbiauti teatre. Šis darbas darė didelę įtaką dailininko peizažinei kūrybai. Teatrinė kulisinė komponavimo maniera dailininko piešiniuose tapo dar ryškesnė. Šiuo principu buvo komponuojamas ir „Tytuvėnų ansamblio ciklas“. Kulisų vaidmenį čia vaidino arka priekiniame plane – pro ją toliau matyti pagrindinis vaizdas. Dailininkas čia piešė plačią panoramą: pastatai išdėstyti terasiniais planais, kaitaliojant šviesius ir tamsius siluetus, matyti sunkūs masyvai šviesaus dangaus fone. Ciklo lakštuose jautriau naudojama šviesa – ji padeda išryškinti erdvines pastato formas, žemės paviršiaus reljefą, artimesnių ir tolimesnių planų augmeniją, debesuotą dangų.

Toks komponavimo būdas G. Bagdonavičiui nebuvo dogma. Tarp jo minimo laikotarpio kūrinių buvo ir kitokių kompozicinių variantų. Kartais priekinio plano objektai būdavo priešpastatomi didelei erdvei, smulkūs architektūros elementai gretinami su stambiomis tolimesnių planų formomis ir kt.

G. Bagdonavičiaus peizažai turi ir vieną bendrą komponavimo savybę: dailininkas nepertvarkė piešiamos aplinkos, savaip neinterpretavo, bet ieškojo geriausio žiūrėjimo taško ir iš jo fiksavo objektą. Jis savo kūriniuose sugebėjo parinkti tokius gamtoje esančius fragmentus, kurie savo išorinių formų struktūromis ir padėtimis jau pačioje gamtoje buvo sudarę glaudžią visumą.

Kita nemažiau svarbi, G. Bagdonavičiaus kūrybos sritis buvo ekslibrisų piešimas. Šių knygos ženklų, apie 1925 metus, žinovų tvirtinimu, Lietuvoje buvę tik apie trys dešimtys, kuriuos kūrė M. Dobužinskis ir J. Mackevičius. Tad ir G. Bagdonavičiaus susižavėjimas ekslibrisu netruko peraugti į aktyvų, sistemingą darbą. Imtis šio žanro dailininką paskatino kultūrinė veikla. Didelis domėjimasis kultūros, dailės istorija išugdė kolekcionieriaus jausmą. Tad, turėdamas gausią asmeninę biblioteką, pirmuosius savo ekslibrisus G. Bagdonavičius sukūrė sau. O vėliau, po sėkmingų bandymų ir pripažinimų, dailininkas rimtai atsidėjo šiam kūrybos barui.

Skirtingai nuo kitų ekslibristikos autorių, G. Bagdonavičiaus knygos ženkluose susipynė Vakarų Europos plastinio meno srovės. Savo statistika dailininko ekslibrisai buvo nevienodi, mat, per daugelį metų keitėsi dailininko požiūris, darbo metodas. Bendras G. Bagdonavičiaus ekslibrisų bruožas – kruopštus realistinis piešinys, didelis preciziškumas, aiški kompozicija. Dailininkas piešiamus elementus komponuodavo į paprastą geometrinę figūrą: kvadratą, stačiakampį, kai kurie jo darbai turi ir sudėtingesnę konfigūraciją. Kartais dailininkas vienam knygos ženkle sujungė ir kelias geometrines figūras, kai viename ekslibrise autorius įkomponuodavo antikinės skulptūros siluetus, o apačioje šriftinius trikampius ar stačiakampius.

G. Bagdonavičiaus ekslibrisuose gausu lietuviškų ornamentinių motyvų. Tiesa, ornamentinis piešinys nebuvo mechaniškai į knygos ženklą perkeliamas, jis buvo dailininko kūrybiškai interpretuojamas ir gerokai skyrėsi nuo liaudies ornamentikos, kurią savo ekslibrisuose taikė P. Galaunė ir P. Rimša. Ornamentinis motyvas ankstyvuosiuose G. Bagdonavičiaus darbuose buvo naudojamas neilgai, savo vėlesniojoje kūryboje jo atsisakė. Didelę reikšmę čia dailininkas teikė simbolikai. Pavyzdžiui, 1925 ir 1926 metais jo autoekslibrisuose naudojami populiarūs dailininko profesijos simboliai: teptukai, dažai, antikinės skulptūros ir kt.

Pirmuosiuose savo ekslibrisuose G. Bagdonavičius gana įdomiai derino pasirinktus elementus. Dailininkas gana drąsiai komplektavo skirtingo charakterio daiktus: klasikinio meno pavyzdžius jungdamas su lietuvių liaudies kūrybos motyvais, stilizuotus elementus – su realistiniais, perspektyviai pieštas formas derindamas su braižybiniu piešiniu. Geras šių elementų derinys labai praturtino knygos ženklus. Jie skyrėsi savo nuotaika: kartais priminė natiurmortą arba sumažintą plakatą, kartais pretendavo į buitinę sceną, dvelkė ekspresyvumu, dinamika arba, atvirkščiai, rimtimi, susikaupimu. Ekslibrisuose panaudojamas šriftas – ne vien knygos savininko pavardę nurodantis elementas, bet ir svarbi meninė detalė. G. Bagdonavičiaus ekslibrisuose naudotas šriftinis motyvas organiškai  įaugo į knygos ženklo kompoziciją, kuri nuo jo neatskiriama.

Pravartu pažymėti ir tai, jog ankstyvieji G. Bagdonavičiaus darbai glaudžiai buvo susiję su besiformuojančia lietuviško ekslibriso mokykla. O pats to laikotarpio bendras būdingas dailininkų kūrybos bruožas – knygos ženklo siejimas ne su bibliotekos pobūdžiu, bet su jos savininko asmenybe.

Nuo 1929 metų G. Bagdonavičiaus ekslibrisų kūryboje prasidėjo naujas ieškojimų etapas: dailininkas nors ir trumpam, tačiau pasuko į konstruktyvizmo kelią. Šios srovės veikiamas jis sukūrė visą eilę ekslibrisų, o 1929 metais ir autoekslibrisą, už kurį, kaip jau minėjau, Los Andžele buvo apdovanotas pagyrimo raštu. Savo ekslibrisuose dailininkas stengėsi plačiai papasakoti apie žmogų, knygos savininką. Juose gausėjo įvairių detalių. Gausiai iliustruotas pažodinis savininko pomėgių išskaičiavimas knygos ženklą dažnai paversdavo painiu rezginiu, giliai slepiančiu pagrindinę mintį.

Beveik visi ketvirtajame dešimtmetyje G. Bagdonavičiaus sukurti ekslibrisai turėjo detalaus pasiaukojimo charakterį. Pats piešinys pastebimai smulkėjo, ženkliai prarado aiškumą, darėsi panašūs vienas į kitą. Atėjo laikas ir čia vietą užleisti konstruktyvizmui…

Kaip galima paaiškinti ekslibristo G. Bagdonavičiaus nutolimą nuo  konstruktyvizmo? Toks lietuviško ekslibriso anuometinis pasisekimas užsienyje, pripažinimas paskatino į ekslibrisistų gretas stoti ir daugiau profesionaliai pasiruošusių lietuvių dailininkų. Ypač gerai šioje srityje vėliau pasirodė P. Augius-Augustinavičius, M. Bulaka, V. K. Jonynas, J. Steponavičius ir T. Valius, kurių ekslibrisistiniame stiliuje gerą dirvą rado atskiros Vakarų Europos meninės kryptys, tarp kurių buvo ir konstruktyvizmas. Pastaroji kryptis trumpam sužavėjo ir G. Bagdonavičių, tačiau jis ne visiškai suvokė šios srovės racionalųjį pradą ir tik iš dalies tepanaudodavo jį savo kūryboje.

Be jau minėtų dailės sričių, G. Bagdonavičius produktyviai darbavosi ir kitose grafikos srityse. Jis iliustravo ir apipavidalino nemažai knygų, vadovėlių, žurnalų. Kas suskaičiuos, kiek jis pagamino plakatų, padėkos raštų ir įvairių skelbimų. Į šį darbą dailininkas įsitraukė 1923 metais. Anuometiniai dailininkai gana ribotai suprato teksto ir iliustracijų ryšį. Piešiniai ne visada organiškai papildydavo knygos tekstą, sukurdavo vieningą nuotaiką. Buvo mėgstami tautinių ornamentų motyvai. Tad liaudies meno motyvai atsispindėjo ir G. Bagdonavičiaus pieštuose atvirukuose, etiketėse, vinjetėse, iliustracijose, plakatuose ir kitur.

Pravartu pažymėti ir tai, jog pirmuosius bandymus iliustruoti G. Bagdonavičius pradėjo nuo „Gairių“ žurnalo užsklandų ir vinječių. Šie dailininko darbai, kaip ir ekslibrisai, labai kruopštūs, preciziški. Mažytis užsklandos piešinėlis gana įtaigus, realistinis, niekur nesikartojantis. Dailininko pamėgtas motyvas – lietuviško kaimo sodyba su svirtimi, su palinkusiu medžiu vaizdai. Tuo pat metu G. Bagdonavičius užsklandas piešė „Kultūros“ žurnalui ir vaikų žurnalui „Žiburėlis“.

Ryškus G. Bagdonavičiaus paliktas pėdsakas yra ir teatro dailėje. Į ją dailininkas atėjo, kaip ir daugelis trečiojo dešimtmečio dekoratorių, tam darbui neturėdamas specialaus išsilavinimo. Išbandyti jėgas scenografijoje G. Bagdonavičių pastūmėjo tos srities specialistų trūkumas bei jaunatviškas entuziazmas. Prasidėjus kultūriniam sąjūdžiui, liaudies teatrams išėjus į plačią visuomenės gyvenimo areną, talkininkauti buvo kviečiami ir dailininkai, kuriant dekoracijas , kostiumų eskizus. Teatrinių židinių anuometinėje Lietuvoje buvo nemaža – didesniuose miestuose ir miesteliuose būrėsi profesionalios ir mėgėjiškos trupės. Deja, negaunant iš valstybės paramos, joms sekėsi sunkiai: vien gerų norų ir entuziazmo neužteko.

Teatrinis gyvenimas Lietuvoje kiek pagyvėjo, kai Kaune 1922 metais buvo įkurtas Valstybės teatras. Tačiau ir tada teatro trupėms veikti nebuvo lengva. „Mūsų teatre dailininko nėra… Kur nėra vaizduotės, meninės fikcijos, ieškojimo ir kūrybos, ten gana šablono ir amatininko“, – skundėsi Vl. Didžiokas.

Anuomet į Kauną buvo kviečiami ir kituose miestuose gyvenę dailininkai. 1923 metais režisierius A. Sutkus, ketindamas Valstybės teatre statyti Vydūno dramą „Žvaigždžių takai“, dekoracijas pasiūlė kurti G. Bagdonavičiui. Tad šio darbo dailininkas ėmėsi su didžiuliu entuziazmu, sukurdamas daug eskizų, kiekvienam veiksmui net po kelis variantus. Tačiau dailininko dekoracijos anuomet nebuvo priimtos – pirmasis bandymas įsilieti į profesionalaus teatro scenografų būrį G. Bagdonavičiui tuokart buvo nesėkmingas. Tad jam beliko tenkintis mėgėjiška scena, – jis piešė dekoracijas Šiaulių mokytojų seminarijos teatrui, Šiaulių ir kitų miestų saviveiklininkams. G. Bagdonavičiaus Šiauliuose yra apipavidalinta daug mėgėjiškų pastatymų, pareikalavusių sudėtingo sceninio sprendimo. Šis darbas iš pradžių dailininkui buvo gera profesinė mokykla – jis turėjo progos įsigilinti į scenovaizdžio funkciją, geriau suvokti teksto ir dekoracijų ryšį bei epochos charakterį.

Su G. Bagdonavičiaus scenografijos darbais galima buvo susitikti profesionalaus, 1931 metais įkurto Šiaulių dramos teatro scenoje. Dailininkas 1931 metais sukūrė dekoracijas F. Arnoldo ir E. Bacho pjesei „Izaokas“. Apie šias G. Bagdonavičiaus sukurtas dekoracijas spaudoje buvo atsiliepiama gana palankiai: „…jų plotmė ir išdėstymas geras… Bagdonavičius operuoja daugiau šviesa ir šešėliais, negu šiltais ir šaltais tonais… Kostiumai parengti gerai“, – rašė V. Vizgirda.

Gali būti, jog šiandien „Izaoko“ scenografijai būtų prikišamas natūralizmas bei racionalumo stoka, tačiau anuomet į scenos veikalų apipavidalinimą buvo žiūrima kitaip, – buvo siekiama kuo tiksliau parodyti vaizduojamąjį laikotarpį. Šio požiūrio laikėsi ir G. Bagdonavičius. Tuo jis artimas retrospektyvininkams, mėgusiems savo kūryboje iki smulkiausių detalių išreikšti epochą. „Tą epochą jie stengėsi perteikti su visu istoriniu tikrumu, kartais net fotografiškai, pradedant masyvais, baigiant nežymia, paprastam žiūrėtojui neįmatoma surduto saga arba tokio pobūdžio kaspinėliu moteriškės kostiumų eskizuose“, – rašė P. Galaunė.

Susižavėjimas detalėmis dažnai atitraukdavo teatro dailininką nuo panoramiškesnių darbų, platesnio sceninės kūrybos užmojo, ribojant spalvų ir šviesų derinimą, verčiant atsisakyti taip pat ir dėsnių, kurie scenos mene yra labai svarbūs. Detalių perteklius gali sumenkinti ir patį tekstą. Tai anuomet įžvelgta ir G. Bagdonavičiaus sukurtoje F. Šilerio pjesėje „Klasta ir meilė“ scenografijoje. Šio spektaklio dramatinė akcija buvo paremta dideliais kontrastais: prezidento sūnus ir neturtingo muzikanto dukra, puošnūs rūmai ir varganas Luizos kambarėlis, taurios, didelės mintys ir žemi, savanaudiški siekiai. Tad kontrasto principu vadovavosi ir dailininkas, kurdamas scenografijos eskizus. Minėto spektaklio dekoracijos itin puošnios: rokokiniais elementais apkrautas scenovaizdis mirgėte mirgėjo žiūrovų akyse. Jį dar labiau išmargino prabangūs veikėjų kostiumai, nors tai ir nebuvo F. Šilerio laikų klasika, o visu šimtmečiu ankstyvesnis prancūzų rokokas.

Vienu iš reikšmingesnių to laikotarpio G. Bagdonavičiaus darbų teatrinės dailės srityje buvo Šiaulių dramos teatre pastatyta Moljero „Tartiufo“ scenografija , dvelkianti taip pat prašmatniu rokoku. Moljero komedijų charakteris reikalauja didelės prabangos, blizgesio. Tai suvokdamas, dailininkas arčiausiai priartėjo prie vaizduojamosios epochos, pasiekė teksto ir scenovaizdžio darną. „Tartiufo“ dekoracijų eskizuose visa aplinka be galo puošni, savo besaike prabanga primenanti įmantrų, žiaurų, judantį mechanizmą, į kurį patekęs žmogus yra negailestingai sumaitojamas jo apgaulingo grožio.

(Bus daugiau)

© 2011 „XXI amžius“