| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Iškeliamas Šv. Jono Aviliečio dvasingumo pavyzdys ir mokymas Mindaugas BUIKA
Popiežiaus palinkėjimai seminaristams Prasidedant naujiesiems studijų metams kunigų seminarijoje, aktualu susipažinti su popiežiaus Benedikto XVI palinkėjimais, kuriuos jis išsakė šiai dvasinei tarnystei besirengiantiems jaunuoliams, dalyvavusiems praėjusiose Pasaulinėse jaunimo dienose. Keliems tūkstančiams jų, susirinkusių į Ispanijos sostinės Madrido Dievo Motinos katedrą (Santa Maria la Real de la Almuneda) rugpjūčio 20 dieną, Šventasis Tėvas celebravo Eucharistiją ir pasakė išskirtinai prasmingą homiliją. Pamaldų pabaigoje jis pranešė džiugią naujieną, kad žymus XVI amžiaus ispanų teologas ir pamokslininkas šv. Jonas Avilietis netrukus bus paskelbtas 34-uoju Bažnyčios mokytoju (daktaru). Iš viso pasaulio į įspūdingą Almunedos katedrą sugužėję seminaristai, entuziastingais šūksniais (Benedicto! Benedicto! Ir El Papa! Viva!) sveikino atvykusį Popiežių, spontaniškus sveikinimus palydėdami plojimais. Jų atstovas ispanų seminaristas Pablas Lamata Molina, kalbėdamas prieš šv. Mišias, dėkojo Šventajam Tėvui už nuoširdų rūpinimąsi ir padrąsinimą pašauktiesiems. Atsakydamas homilijoje, Benediktas XVI prisipažino, kad celebruodamas su būsimaisiais Kristaus kunigais, jis jaučiasi tarsi Jeruzalės vakarienbutyje, kur Jėzus šventė Paschą su savo apaštalais, pasiryžusiais vykdyti Bažnyčios misiją ir skelbti Evangeliją pasauliui. Būdami seminaristais, einate link sakralaus tikslo: tęsti misiją, kurią Kristus gavo iš Tėvo, aiškino Popiežius. Jis pažymėjo, jog ši šventa tarnystė yra ir dalijimasis Viešpaties sūnyste, skatinantis ypatingą padėką, atsakomybę ir tobulumo siekį. Pasirengimas tapti Kristaus apaštalais ir būti kaip Kristus (kuris besąlygiškai aukojosi už visus, netgi už tuos, kurie Jį išdavė), yra, anot Šventojo Tėvo, nepaprastai atsakingas. Juk dvasiškai vadovaujant, reikės lydėti žmones jų gyvenimo piligrimystėje į pažadėtąją žemę, kelyje pas Tą, kuris yra mūsų pabaiga ir mūsų pradžia. Todėl tie pasirengimo metai turi būti skirti vidiniam susikaupimui, nepaliaujamai maldai, nuolatinėms studijoms ir įsitraukimui į pastoracinę veiklą Bažnyčios struktūrose. Čia popiežius Benediktas XVI pateikia svarbų dialektinį Bažnyčios apibrėžimą, pastebėdamas, kad ji yra bendruomenė ir institucija, šeima ir misija, Kristaus kūrinys, Jo įsteigtas per Šventąją Dvasią, kaip ir veikimo rezultatas tų iš mūsų, kurie ją formuoja per savo šventumą ir savo nuodėmes. Nuolatinio tobulėjimo svarba Taigi Bažnyčios šventumą pirmiausia nulemia paties Kristaus asmens šventumas, Jo Evangelija ir sakramentai, kitaip sakant, iš aukštybių gautos galios šventumas. Bet taip pat Bažnyčia veikia žemėje per vargšus ir nusidėjėlius, kuriuos Dievas pašaukė būti Jo draugais ir įrankiais žmonių giminės išganymui. Todėl tiems pašauktiesiems reikia stengtis būti šventais, kad nesukurti prieštaravimo tarp ženklo, kuriuo mes esame, ir realybės, kurią norime paženklinti, kalbėjo Šventasis tėvas seminaristams. Apmąstant minėtąjį Bažnyčios slėpinį, reikia atsidėjus rengtis kunigystei su giliu džiaugsmu, nuolankumu, susivokimu ir radikalia ištikimybe Evangelijai, žinant, kad veikti reikės labai įvairiose aplinkybėse. Niekas nepasirenka vietos ir žmonių, pas kuriuos yra siunčiamas, ir kiekvienas laikmetis turi savo iššūkius: bet kiekvienoje epochoje Dievas suteikia reikiamą malonę tų iššūkių suteikimui ir įveikimui su meile ir realizmu, tvirtino Popiežius. Taigi nepaisant visų gyvenimo ir tarnystės sunkumų, kunigas visose srityse turi tobulėti, darydamas gerus darbus, likdamas ištikimas per sakramentinius šventimus duotiems pažadams, susitapatindamas su Viešpaties kryžiaus slėpiniu. Šis susitapatinimas su Aukščiausiu Kunigu ir Geruoju Ganytoju reiškia, be kita ko, sprendimą gyventi celibate vardan dangaus karalystės ir paliekant nuošalėje pasaulio gėrybes, gyventi asketiškume ir nuoširdžiame klusnume be jokių pretenzijų, pabrėžė Benediktas XVI. Kalbėdamas apie kunigo asmeninio gyvenimo aspektus, jis aiškino ir apie pasirengimą pastoracinei tarnystei, kuri turi remtis tobula meile visiems, nenusišalinant nuo jokių atstumtųjų ir nusidėjėlių, bet padedant jiems atsiversti ir sugrįžti į teisingą kelią. Taip, veikiant be jokio nerimo ir vidutiniškumo, reikia būti aukščiausio žmogiškojo orumo skelbėjais ir besąlyginiais jo gynėjais. Dabarties apaštalų neturi bauginti dabartinė sekuliaristinė aplinka, kuri stengiasi atmesti Dievą ir kurioje siekimas valdžios galios, gerovės bei malonumų dažnai yra pagrindiniai žmonių gyvenimą tvarkantys kriterijai. Gali būti, kad jus niekins, kaip ir tuos, kurie primena aukštesnius tikslus ar demaskuoja stabus, prieš kuriuos dabar daugelis lenkiasi, pastebėjo Šventasis Tėvas. Bet kaip tik tada giliai Kristuje įsišaknijęs gyvenimas aiškiai pasirodys kaip kažkas naujo ir galingai patrauks tuos, kurie tikrai ieško Dievo, siekia tiesos ir teisingumo. Naujas Bažnyčios mokytojas Popiežius Benediktas XVI, kuris pats neseniai minėjo savosios kunigystės 60-ąsias metines, homilijoje kvietė seminaristus su savo ugdytojų pagalba atverti širdis Viešpačiui, kad pajustų, ar tikrai šis daug drąsos bei autentiškumo reikalaujantis kelias yra skirtas jiems. Artinkitės prie kunigystės tik tuomet, jeigu esate tvirtai įsitikinę, kad Dievas šaukia jus būti jo sielovadininkais ir jeigu jūs esate visiškai apsisprendę tai įgyvendinti klusnume Bažnyčios nurodymams, įžvalgiai priminė Šventasis Tėvas. Žinodamas su dvasiniais pašaukimais susijusias kontroversijas dabartinėje sekuliarizmo epochoje, jis pabrėžė, kad rinktis kunigystę reiškia palikti nuošalyje visus žemiškus troškimus ir vietoje asmeninės gerovės siekio visiškai atsidėti brolių ir sesių tarnystei. Baigdamas homiliją, popiežius Benediktas XVI kvietė kandidatus melsti Švč. Mergelės Marijos, Kunigų Motinos, kad ji formuotų jų širdis pagal savo dieviškojo Sūnaus pavyzdį. Homilijoje taip pat iškėlęs seminaristams Ispanijos kunigų dangiškojo globėjo, garsaus dvasingumo ugdytojo ir švietėjo šv. Jono Aviliečio (15001569) pavyzdį, šv. Mišių pabaigoje Šventasis Tėvas pranešė, jog netrukus jį paskelbs Katalikų Bažnyčios 34-uoju mokytoju. (Kitose kalbose tokiu atveju naudojamas ir Bažnyčios daktaro titulas.) Pradžioje šis pareiškimas buvo kiek netikėtas, bet paskui prisiminta, kad ankstesnis popiežius Jonas Paulius II pasielgė lygiai taip pat. Per 1997 metais Paryžiuje celebruotas Pasaulines jaunimo dienas jis pranešė, kad 33-iąja Katalikų Bažnyčios mokytoja paskelbs XIX amžiaus pabaigoje gyvenusią prancūzų vienuolę ir mistikę šv. Teresę iš Lizje, ir po kelių mėnesių tai padarė. Šv. Jono Aviliečio paskelbimo Bažnyčios mokytoju iškilmingos liturginės ceremonijos data kol kas dar nėra pranešta, bet popiežiaus Benedikto XVI žinios laukiama artimiausiu metu. Bažnyčios mokytojo titulas suteikiamas šventiesiems (jie gali būti Rytų ir Vakarų bažnytinių tradicijų), kurių teologinis ir dvasinis mokymas ar mistinių įžvalgų paveldas turi visuotinę reikšmę. Tarp tokių yra Bažnyčios tėvai šv. Jeronimas, šv. Jonas Chrizostomas, šv. Augustinas, garsūs teologai šv. Tomas Akvinietis, šv. Bonaventura, šv. Pranciškus Salezas, šv. Kryžiaus Jonas ir kt. Tarp paskelbtų Katalikų Bažnyčios mokytojų yra trys moterys be jau minėtos šv. Teresės iš Lizje, taip pat šv. Kotryna Sienietė ir šv. Teresė Avilietė. Beje, jai, kaip ir kitam Bažnyčios mokytojui šv. Kryžiaus Jonui, o taip pat Jėzuitų vienuolijos įkūrėjui šv. Ignacui Lojolai, didelę įtaką padarė kaip tik šv. Jono Aviliečio dvasiniai raštai. Jis buvo viena iš svarbiausių vadinamojo ispanų dvasingumo aukso amžiaus figūrų, komentavo Vatikano spaudos tarnybos vadovas jėzuitas kunigas Federikas Lombardis. Viltis dėl pavyzdžio sekimo Šv. Jonas Avilietis gimė 1500 m. sausio 6 dieną Almodovaro del Kampo vietovėje, maždaug už 200 kilometrų į pietus nuo Madrido, turtingoje, į krikščionybę atsivertusio žydo šeimoje. Jaunystėje gavęs puikų krikščionišką išsilavinimą, jis išvyko į garsųjį Salamankos universitetą studijuoti teisę, tačiau asmeninis susitikimas su Jėzumi Kristumi radikaliai pakeitė jo gyvenimą. Po kelių metų maldingų meditacijų ir teologinių studijų, 1529-aisiais, gavęs kunigystės šventimus (jo tėvai jau buvo mirę), šv. Jonas Avilietis atsidėjo evangelizacinei veiklai, išgarsėdamas pamokslavimu, mistiniais raštais, dvasiniais laiškais žymiems to meto asmenims, o taip pat traktatais apie krikščioniškos ir ypač kunigiškos tarnystės tobulumą. Kaip ir daugelis krikščioniškojo mokslo pirmtakų, patyrė nesupratimą, kontraversišką vertinimą, netgi buvo atsidūręs Inkvizicijos teisme ir daugiau kaip metus turėjo praleisti kalėjime, kuris tik sustiprino šv. Jono Aviliečio dvasinį gyvenimą.Degdamas Kristaus meile, jis norėjo išvykti misijinei veiklai į Ispanijos valdas Lotynų Amerikoje, tačiau bažnytinė vadovybė rekomendavo likti evangelizavimui savojoje ir aplinkinėse šalies diecezijose. Kaip tik čia darbuodamasis, šv. Jonas Avilietis pelnė Andalūzijos apaštalo garbę. Popiežius Leonas XIII jį beatifikavo 1893 metais, Paulius VI kanonizavo 1970-aisiais, o dar anksčiau, 1946-aisiais, popiežius Pijus XII paskelbė šv. Joną Avilietį ispanų kunigų globėju. Liturginė minėjimo diena gegužės 10-oji, kurią jis mirė (gimė dangui) 1569 metais. Rugpjūčio 20 dieną, pranešdamas apie šv. Jono Aviliečio būsimąjį paskelbimą Bažnyčios mokytoju, popiežius Benediktas XVI sakė, kad tuo būdu atsižvelgė į Ispanijos vyskupų konferencijos pirmininko Madrido arkivyskupo kardinolo Antonijo Marijos Rouko Varelos ir visų šalies episkopato narių bei kitų pasaulio arkivyskupų ir vyskupų bei daugelio pasauliečių tikinčiųjų prašymus. Šventasis Tėvas sakė, kad turi viltį, jog toks sprendimas dar labiau iškels to žymaus dvasininko pastoracinės veiklos ir mokymo pavyzdį visiems kunigams ir tiems, kurie laukia savo kunigiškų šventimų dienos. Patikėdamas šv. Jono Aviliečio užtarimui Ispanijos ir viso pasaulio vyskupus, kunigus ir seminaristus, popiežius Benediktas XVI meldė, kad ir jie, kaip naujasis Bažnyčios mokytojas, atkakliai stiprintų tikėjimą ir savo jausmus modeliuotų pagal Jėzaus Kristaus, Gerojo Ganytojo, širdį.
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |