Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Apie užsienio įtakas, politinius reitingus ir Artūro Zuoko fenomeną

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys Autoriaus nuotrauka

„XXI amžius“ skelbia dar vieną išskirtinį visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktoriaus Vlado Gaidžio interviu. Ankstesniuose interviu mūsų svečias pateikė savo kritišką požiūrį į praėjusius rinkimus, svarstė, kodėl konservatoriai gavo balsų daugiau, nei tikėjosi, o opozicija pasirodė silpniau, nei vylėsi. Gilintasi ir į politinio populiarumo priežastis: kas padeda išlikti populiarumo viršūnėje Daliai Grybauskaitei, Viktorui Uspaskichui ar Artūrui Zuokui? Svarstyta, kodėl populiarus Lietuvoje buvo Algirdas Brazauskas, tačiau į populiarumo viršūnes prasiveržė ir Valdas Adamkus, nei savo praeitimi, nei išsilavinimu, nei nuveiktais darbais nepanašus į savo pirmtaką. Analizuota ir Bažnyčios įtaka politinėms lietuvių nuostatoms.

Pagrindinė šiandieninio interviu tema: ar Lietuvos rinkimų rezultatus gali paveikti kokie nors tragiški užsienio įvykiai? Sakykim, šūviai Norvegijoje ir riaušės Didžiojoje Britanijoje. Tiksliau tariant, ar šie nutikimai tautines idėjas propaguojančioms Lietuvos partijoms ir visuomeniniams judėjimams pridės populiarumo? O gal atvirkščiai – išretins gerbėjų gretas.

Su „Vilmorus“ direktoriumi Vladu GAIDŽIU kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Paskutinieji pasaulio įvykiai byloja, jog saugios negali jaustis net tokios sėkmingai besivystančios, stabilios šalys kaip Norvegija ar Didžioji Britanija. O ką jau kalbėti apie mūsų kaimynę Baltarusiją. Akivaizdu, jog lietuviai domisi, kodėl šviesiaplaukis norvegas Osle surengė pačias tikriausias skerdynes arba kodėl Londone kilo keletą parų trukusios žiaurios gatvių muštynės. Lietuviui taip pat žingeidu, kas gi dedasi Minske. Tikriausiai lietuviui knieti išsiaiškinti ir tikruosius Lenkijos–Lietuvos nesutarimų aspektus. Sakykit, ar šie užsienio įvykiai gali turėti įtakos mūsų politiniam gyvenimui? Pavyzdžiui, suteikti populiarumo tautiškumą akcentuojančioms partijoms ir visuomeniniams judėjimams? O gal čia galima laukti atvirkščio rezultato – tautiškumą akcentuojančių jėgų populiarumas smuks?

Nepervertinčiau tokių įvykių įtakos Lietuvos politiniam gyvenimui. Pirmiausiai dėl to, kad užsienio nutikimai niekada neturėjo labai pastebimos įtakos politinėms lietuvių nuostatoms bei nusiteikimams.

Štai kad ir viena iš artimiausių mūsų kaimynių – Baltarusija. Aleksandras Lukašenka vadovauja Baltarusijai daugiau kaip 15 metų. Padėtis Baltarusijoje per šį laikotarpį beveik nekito. A. Lukašenka netapo nei ženkliai blogesniu, nei ženkliai geresniu. Bet ši žinia Lietuvoje niekada nekėlė ryškesnių emocijų. Įspūdis toks, kad Baltarusija labai toli, už tūkstančio kilometrų. Gal dabar apie ją daugiau kalbame, rimčiau analizuojame, bet baltarusiškas veiksnys mums niekada nebuvo svarbus, tuo labiau – lemiamas. Asmeniškai man pačiam Baltarusija irgi atrodo esanti kažkur toli. Informacijos apie ją – itin mažai. Beveik jokios. Beje, ir Kaliningrado sritis mums atrodo esanti tarsi už jūrų marių. Kita vertus, nuo Žvėryno iki Baltarusijos sienos – vos 25-ios minutės kelio automobiliu, tačiau jausmo, kad Baltarusija čia pat, kad ji mūsų kaimynė, niekad neturėjome. Dabar ji po truputį artėja. Tačiau į Baltarusiją atidžiau įsižiūrime, mano supratimu, ne tiek dėl Alesio Beliackio tragedijos, kiek dėl baltarusiškos atominės elektrinės statybos tariamų ar tikrų pavojų.

Būtent tokiu požiūriu ir Norvegija mums ganėtinai toli. Ne itin gerai susigaudome, kas ten atsitiko. Norint geriau išmanyti, reikia pastangų gilintis. O domėjimuisi eikvoti jėgų – nenorime. Įvykiai Londone – kas kita. Britiškos riaušės turi atgarsį Lietuvoje. Ir nemažą. Bet ne dėl to, kad mes labai domėtumėmės, kas vyksta Didžiojoje Britanijoje. Tiesiog ten gyvena gausi lietuvių bendruomenė, kuri reaguoja į gatvėse kilusius neramumus per „Skype“, telefoniniais skambučiais, komentarais internetiniame puslapyje „Facebook“, straipsniais laikraščiuose. Emigracijos sąlygomis gyvenantys lietuviai solidaresni, bet net šis išskirtinis įvykis mums vis dėlto nėra ypatingai aktualus. Jis vargu ar turės pastebimos įtakos Lietuvoje nusistovėjusiems partijų populiarumo reitingams. Ne dėl to, kad mums nusispjauti, kas dedasi aplink, ne dėl to, kad būtume bejausmiai ir neužjaustume nukentėjusiųjų. Tiesiog tokia žmogaus prigimtis. Pavyzdžiui, per atominę katastrofą Japonijoje žuvo daugiau kaip dešimt tūkstančių žmonių. Gaila, skaudu, neramu, liūdna. Bet ir viskas. Tikrai nemanau, kad Japonijos nelaimė turėtų įtakos Lietuvos vidaus procesams.

Bet Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai greičiausiai turės kur kas pastebimesnės įtakos? Sakykim, po tokio pobūdžio ginčų ima ir išpopuliarėja parlamentaro Gintaro Songailos vadovaujami tautininkai. Ar tai neįmanoma?

Lietuvos–Lenkijos barniai – visai kitas dalykas. Vilniaus–Varšuvos ginčai įtakos būsimiesiems rinkimams turės. Čia – daugybė aspektų, kurie žmonėms asmeniškai aktualūs ir kelia rimtų emocijų. Ir gatvių pavadinimai, ir lietuvių kalbos pamokos, ir Armija Krajova, ir radė “W”, ir net 18-ojo ar 19-ojo amžių įvykiai... Visa tai – aktualu, emociškai triukšminga tiek vienoje, tiek kitoje barikadų pusėje.

Atsakyti į klausimą, kurią pusę ši situacija sustiprins būsimųjų rinkimų į Seimą metu, – sudėtinga. Tačiau neatmetu galimybės, jog parlamentaro G. Songailos vadovaujami tautininkai turi galimybių padidinti savo gerbėjų ratą. Valdemaro Tomaševskio resursai jau lyg ir išnaudoti, išsemti – didesnės įtakos įgyti Vilniaus krašte jau nebeįmanoma, o G. Songailos gerbėjai – dar turi kur pasireikšti.

Bet ir kilusių konfliktų su Lenkija nederėtų pervertinti. Taip, jie suteikia daug galimybių kalbėti jausmingai, apeliuoti į nacionalinius jausmus ar prisiminti praeities įvykius. Tačiau būsimuosiuose rinkimuose, beje, kaip ir visada, rinkėjai pirmiausiai vadovausis ekonominėmis kategorijomis. Potencialiems rinkėjams labiausiai rūpi, ar jau baigėsi krizė, kokios finansinės perspektyvos per artimiausius kelerius metus jų laukia, kokie šansai daugiau uždirbti. Štai tie argumentai, į kuriuos rinkėjai sukoncentruos pagrindinį dėmesį. Dauguma Lietuvos piliečių gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo. Jei sumokėjus už šildymą, butą ir telefoninius pokalbius kišenėje lieka kapeikos, tai nenuostabu, kad abstraktesnės kultūrinės, istorinės, tautinės aspiracijos lieka antrajame plane. Socialinį-ekonominį faktorių laikau pagrindiniu. Būtent jis lems, kam rinkėjai atiduos savo balsus 2012-ųjų rudenį.

Šiandien jau kalbama, kad Lietuvai reikėtų stiprinti savo draugiškus santykius su Latvija. Omenyje pirmiausiai turiu filosofo Arvydo Juozaičio knygas, pasakojančias apie mūsų artimiausią kaimynę – Latviją. Beje, A. Juozaičio knyga „Ryga – niekieno žemė“ paliko labai rimto veikalo įspūdį.

Mūsų santykiai su Latvija visada buvo geri, draugiški, artimi. Su jais mes niekada nesipykome ir nesipyksime ateityje. Todėl čia nematau galimybių kažkam susikrauti politinių dividendų per rinkimus. Latvija mums – idealus kaimynas. Ir mes jiems – idealūs. Ši tema netaps aktuali būsimųjų rinkimų metu.

Kaip Vilniaus meras Artūras Zuokas kovoja su neleistinose vietose statomais automobiliais, sužinojo visas pasaulis. Filmuota medžiaga, kaip šarvuotis Vilniaus gatvėje pervažiuoja per neleistinoje vietoje pastatytą automobilį, apskriejo ir Amerikos, ir Japonijos, ir daugelio kitų šalių televizijas. Ar šis nutikimas pakels A. Zuoko reitingus?

Artūro Zuoko neįmanoma vertinti vienareikšmiškai. Čia derėtų matyti du skirtingus pjūvius. Po visų skandalų skandaliukų A. Zuokas visuomenės akyse įgijo didelį minusą. Daugeliui Lietuvos žmonių įspūdis apie jį slogus. Ir nemanau, kad jo pasivažinėjimas šarvuočiu per ne vietoje gatvėje pastatytus automobilius pridėtų jam Lietuvos rinkėjų simpatijų. Tačiau sostinėje rinkėjai – ypatingi. A. Zuokui jie rašo „rieboką“ pliusą. Akivaizdu, kad šiandieninis meras sostinėje pagavęs keletą gausesnių rinkėjų elektorato segmentų ir jų nepaleidžia iš savo rankų. Čia, Vilniuje, esama užtektinai rinkėjų, kuriems A. Zuokas atrodo veiklus, simpatiškas, daug dirbantis politikas. Palaikyti jį būsimuosiuose rinkimuose linkęs jaunimas ir verslininkai. Akivaizdu, kad jis sugebėjo Vilniuje susitarti ir su tautinėmis mažumomis, nors nesakyčiau, jog kaip nors ypatingai joms pataikautų. Jis tiesiog elgiasi taip, kad neužkliūtų nei rusams, nei lenkams. Užtektinai gausiai vilniečių grupei A. Zuokas ir 2012-ųjų rinkimuose išliks konstruktyviu, moderniu, perspektyviu politiku. Gal ir darantis klaidų, bet už tai daug dirbantis. Taigi A. Zuoko rinkėjų įsitikinimu – neklysta tik tie, kurie nedirba. Nemaža vilniečių grupė A. Zuokui dėkinga už dangoraižius, pliažą miesto centre, net ir už oranžinius dviračius, kurių dėka esą šiandien Vilniuje daugėja dviračių takų ir mėgstančių į darbą važiuoti dviračiu. Žodžiu, būtent tokiems vilniečiams A. Zuoko pasivažinėjimas visureigiu per neleistinoje vietoje pastatytus automobilius paliko teigiamą įspūdį. Kituose miestuose lietuviai tikriausiai galvoja, kad verčiau jis šarvuočiu gainiotų biurokratus arba traiškytų kylančias kainas.

Ar naujai besikuriančios partijos ir visuomeniniai judėjimai turi vilties patekti į Seimą per 2012-ųjų rinkimus? Ar tos jų pastangos bergždžios?

Susiklosčius ypatingoms sąlygoms, jos galėtų patekti į Seimą. Bet pabrėžiu – reikia ypatingų sąlygų. Čia svarbūs keli veiksniai. Pirma, negalima pamiršti, jog mažųjų partijų ir visuomeninių judėjimų turime daugiau kaip trisdešimt. Vadinasi, labai didelė konkurencija. Susirasti išskirtinį šūkį, pranokstantį kitų 30-ies partijų šūkius, – labai sunku. Konkurencija – didelė. Mažosios partijos lyg ir kruta visus pastaruosius dešimt – penkiolika metų, bet nė vienai nepavyksta surasti patrauklių idėjų užtektinai gausiam rinkėjų ratui. Būtina suvokti, kad mažosioms partijoms ir visuomeniniams judėjimams tenka konkuruoti ne tik tarpusavyje, bet ir su įtakingesnėmis parlamentinėmis partijomis. Antrasis aspektas – būtina įkvepianti, uždeganti, burianti idėja. Bet mažųjų partijų vadovai pamiršta, kad net labai graži ir gera idėja nebūtinai pritraukia gausų būrį rinkėjų. Rinkėjai vadovaujasi kiek kitokiais principais. Prisiminkime Pensininkų partiją. Regis, ši partija Lietuvoje turėtų būti pati populiariausia, didžiausia – juk turime beveik milijoną pensininkų. Bet kas iš to. Pensininkų partija neturi nė vieno savo atstovo Seime, jokios įtakos. O partijos, kurios rinkėjus bando prisivilioti naudodamos lozungą „socialinis teisingumas“, nieko nenustebins, nes šiuos triukus naudoja visos likusios partijos ir judėjimai.

Be abejo, tokiais atvejais reikalingas dar ir patrauklus, uždegantis, veiklus lyderis. Tai būtų trečiasis, ne mažiau svarbus, aspektas. Be charizmatiško lyderio – nė iš vietos. Be charizmatiško lyderio neįmanoma patraukti abejojančių, dvejojančių, neapsisprendusių. Ir nereikia sakyti, kad Lietuvai tokio tipo lyderių trūksta. Mes lyderių turime užtektinai. Bėda ta, kad jie neina į politiką, savo ambicijas realizuodami kitose sferose, pavyzdžiui, versle. Štai naujai besikurianti „Drąsos kelio“ partija. Kur jos lyderis? Kur jos išskirtinumas? Galų gale – kur jos finansai? Einant į politiką kartais įmanoma išsiversti kišenėje turint ir mažesnes pinigų sumas, bet visai be pinigų – neįmanoma. Jei nesi milijonierius, galintis pats save paremti, privalai susirasti rėmėjų. O finansinių rėmėjų Lietuvoje nėra ypatingai daug. Niekas neskuba atidaryti savo piniginės, todėl dauguma norinčiųjų ateiti į Seimą arba į jį sugrįžti susiduria su rimta problema – pinigų stygiumi. Taigi „Drąsos kelias“ ar Tautos Ateities Forumas teoriškai gali laimėti rinkimus, bet tokiu atveju būtini net keli elementai – rinkėjams patrauklus išskirtinumas, charizmatiškas lyderis, puiki burianti idėja ir užtektinai gausios finansinės injekcijos.

Ar žinia, jog dėl Lietuvos kaltės Baltarusijos kalėjime atsidūrė žymus žmogaus teisių gynėjas Alesis Beliackis, turės įtakos Tėvynės sąjungos populiarumui? Ar pridės populiarumo opozicijai?

Nemanau, kad paskutinysis baltarusiškas skandalas – svarbus veiksnys mūsų vidaus politikos intrigoms. Aleksandras Lukašenka nebe pirmus metus vadovauja Baltarusijai, bet nepastebėjau, kad jo veiksmai darytų įtaką mūsų rinkėjų nuotaikoms. Dabar padėtis, žinoma, keičiasi, bet manyčiau, kad didesnės įtakos mūsų rinkėjų simpatijoms arba antipatijoms turi ne A. Beliackio skandalas, kiek faktas, jog tuoj po rinkimų A. Lukašenka į kalėjimus pasodino visus konkurentus, dalyvavusius prezidento rinkimuose. Tai emociškai svarbus veiksnys. Žinoma, dar neseniai buvo galima išgirsti nuomonių, esą Baltarusijoje viskas labai pigu ir tvarkinga. Dabar šie argumentai subliūško. Taigi jei kas ir veikia mūsų simpatijas, tai tik diktatoriška A. Lukašenkos prigimtis ir silpna ekonominė Baltarusijos padėtis. Lietuvių valdininkų klaidos ar aplaidumas lietuviams rinkėjams mažai rūpi.

Maždaug prieš metus, šių eilučių autoriui duodamas interviu, minėjote, jog konservatoriai net ir ypatingai sunkiomis sąlygomis sugebėjo išsaugoti pakankamai didelį populiarumą, o opozicija, turėdama išskirtinai palankias sąlygas, nesugebėjo pasinaudoti pasitaikiusia dėkinga proga. Ar per pastarąjį pusmetį kas nors pasikeitė?

Konservatorių populiarumas krito, bet ne taip stipriai, kaip kai kas tikėjosi ar norėjo. O opozicijos reitingai stebuklingai nešoktelėjo į viršų. Opozicija nesugebėjo parodyti nieko išskirtinio, apibūdinančio ją kaip veiklią, principingą, išmintingą jėgą, nors galimybių pademonstruoti savo sugebėjimus turėjo užtektinai. Juk siautėja išties rimta finansinė krizė, ir valdantiesiems išties buvo sunku dirbti. Tai konstatavau maždaug prieš metus, duodamas jums interviu. Šiandien galiu pasakyti, jog šie mano pastebėjimai pasitvirtino. Konservatoriai nebuvo nušluoti. Šiandien jie turi kritikų, tačiau turi ir užtektinai gerbėjų, kurie neleidžia konservatoriams labai žemai kristi. Pirmauja, žinoma, socialdemokratai, o kitas likusias tris vietas bando dalintis Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai su Darbo bei Tvarkos ir Teisingumo partijomis. Pastarųjų trijų partijų reitingai šiuo metu mažai skiriasi ir dar nežinia, kuri iš jų iškovos garbingą antrąją vietą po socialdemokratų. Taigi pagrindinis šių dienų fenomenas – opozicija negali pasigirti pergalėmis, nors turėjo ypatingai palankias sąlygas.

Kokių netikėtumų vis dėlto galima laukti per 2012-ųjų rudens rinkimus? Ar vis dėlto rinkiminė kampanija bus užtektinai primityvi, neįdomi?

Pastaruoju metu daug dėmesio skiriu analizėms, kaip paskutinioji finansinė krizė pakeitė subjektyvųjį lietuvių požiūrį į pasaulį. Vienareikšmių išvadų negalėčiau pateikti. Pagrindinis mano pastebėjimas šis: nenutiko taip banaliai, kaip buvo tikėtasi. Seimo ir Vyriausybės populiarumas – labai žemas. Toks žemas, kad jau nebėra daugiau kur kristi. Ir partijų populiarumas smuko. Ypač smuko Arūno Valinsko vadovaujama Tautos prisikėlimo partija. Bet štai Liberalų sąjūdis, įeinantis į valdančiąją koaliciją ir taip pat atsakingas už šių dienų realijas, išsaugojo savo turėtas pozicijas. Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis turi didžiausią pliusą. Rinkėjai jo nelaiko blogu ministru. Jo partija gali džiaugtis turinti pastoviai neblogą reitingą. Sausio 16-osios riaušės prie Seimo populiarumo iš šios jėgos neatėmė. Skaudžiausiai jos atsiliepė A.Valinskui. Tiesa, konservatorių populiarumas netikėtai kristelėjo žemyn, kai 2010-aisiais kilo skandalas dėl privalomojo sveikatos draudimo. Toks sprendimas privertė žmones sumokėti lyg ir nedideles sumas, tačiau atgaline data paskelbta akcija rinkėjams pasirodė skaudi. Rinkėjai supyko. Tačiau po kurio laiko konservatorių reitingai ir vėl atsistatė.

Premjero Andriaus Kubiliaus populiarumo kartelė labai žemai nukritusi, ir vargu ar esama galimybių pagerinti populiarumo reitingus. O gal čia galimi netikėtumai?

Premjero Andriaus Kubiliaus reitingai labai žemi. Bet štai Seimo pirmininkės Irenos Degutienės reitingai – aukšti. O juk I. Degutienė ir A. Kubilius – tai šakos, išaugusios iš tos pačios šaknies. Todėl norėčiau pabrėžti, jog ekonominė krizė rinkėjų nuotaikas paveikė ne mechaniškai. Pasirodo, tokiais atvejais svarbūs ir sunkiai apčiuopiami įvaizdžio dalykai. Kodėl E. Masiulio populiarumas nekrito? Rinkėjai vargu ar analizavo, ką veikia E. Masiulio vadovaujama ministerija, juolab kad mažai ką supranta apie tos ministerijos pasiekimus ir klaidas. Tačiau ministras jiems vis dėlto atrodo patrauklus. Kaip ir I. Degutienė. Šį fenomeną galėčiau paaiškinti tik subjektyviais emociniais dalykais. Gal aš ir neteisus, tačiau E. Masiulis ir I. Degutienė sukuria sąžiningų politikų įvaizdį. Jungtinėse Valstijose rinkimų metu mėgstama juokauti: ar tu iš šio kandidato pirktum padėvėtą automobilį? Jei taip, vadinasi, kandidatas rinkėjams atrodo sąžiningas žmogus. Vadinasi, už jį galima balsuoti. Taigi lietuviai rinkėjai padėvėtą automobilį greičiausiai pirktų ir iš E. Masiulio, ir iš I. Degutienės. Iš ko nepirktų – irgi galima atspėti.

© 2011 „XXI amžius“