Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Medžiugorjė: 30 metų (1981–2011)

Kun. dr. Kęstutis A. TRIMAKAS

Maldininkai lipa į Kryžiaus kalną. Antras iš kairės – kun. Kęstutis Trimakas

Šalia Lurdo, Fatimos, Guadelupės, Medžiugorjė išsirikiuoja kaip pasaulyje viena gausiausiai lankomų katalikų maldininkų vietovių. Nepaisant sveiko pamaldumo bei dvasinių vaisių, jos 30 metų istoriją lydi vietinė opozicija. Katalikų Bažnyčios vadovybė Vatikane prisiėmė atsakomybę spręsti Medžiugorjėje vykstančius reiškinius. Šitoks neįprastas jos sprendimas parodo šių įvykių svarbą ir jų turinio ypatingą reikšmę žmonijai.

I. Keičiant provincialų žvilgsnį į pasaulinį

Jaunuoliai išvydo Mariją

Tai atsitiko 1981 m. birželio 24 dieną tuometinės komunistinės Jugoslavijos užkampyje – Medžiugorjės kaime. Grupelė jaunuolių sakė, kad jie kalne matė nuostabią Ponią. Birželio 25 dieną jie ją ne tik matė, bet ir su ja kalbėjo. Ir taip kas vakarą. Paklausta, kas ji, pasisakė esanti Švč. Mergelė Marija, Taikos Karalienė.

Buvo žmonių, kurie jais patikėjo. Bet netikėjo tos vietovės parapijos pranciškonai kunigai, o dėl to „prasimanymo“ jaunuoliai papuolė į komunistinės valdžios nemalonę (buvo įtarta, kad čia prasidėjo katalikų sąmokslas prieš valdžią). Jaunuolius sulaikė policija, klausinėjo, grasino. Juos tikrino ir psichiatrai, bet pripažino esant sveikais.

Klebonui Jozo Zovko tai kėlė rūpesčio: užuot ėję į bažnyčią parapijiečiai dabar sekiojo tuos jaunuolius kalnuose. Jis vienas meldėsi bažnyčioje, kai staiga aiškiai išgirdo balsą: „Apsaugok mano vaikus“. Tuoj pat pasigirdo beldimasis į bažnyčios duris. Jas atidarius, priešais jį stovėjo išsigandę ir uždusę jaunuoliai, kurie prašėsi įleidžiami, nes juos vijosi policija. Klebonas juos įleido. Vos spėjo juos paslėpti, kai į duris vėl kažkas stipriai beldėsi. Šį kartą – policininkai. Teradę vieną kleboną, jie nuskubėjo kitur.

Nuo to laiko klebonas jaunuoliais patikėjo. Prisiminęs balsą, klebonas kvietė juos į bažnyčią. Į bažnyčią sugrįžo ir žmonės. Komunistinė valdžia klebono reikalavo viešai atmesti vaikų „prasimanymą“ ir viską uždrausti. Klebonas nesutiko. Jį suėmė ir uždarė į kalėjimą. Prasidėjo persekiojimai. Valdžia kaltino bažnyčią, pranciškonus, jaunuolius, uždraudė žmonėms rinktis. Keliuose stovėjo policija. Sudegino vienuolių pranciškonių namą. Moštaro vyskupas Pavao Žaničas neigė bažnyčios narių įtaką jaunuoliams ir teigė juos esant tiesiakalbius. Kun. Zovko buvo paleistas tik po ilgo laiko, bet jam uždrausta likti klebonu toje parapijoje.

Ištyrusi, kad nekyla jokio sąmokslo, komunistų valdžia nusiramino. Tačiau atsirado kita problema. Tam, kad ją suprastume, reikia žinoti kroatų tautos istoriją.

Vyskupas ir pranciškonai

Balkanuose kroatus į katalikų tikėjimą atvertė misionieriai pranciškonai. Jie statė vienuolynus, bažnyčias, kūrė parapijas, aprūpino tikinčiuosius. Popiežiai pranciškonus skyrė vyskupais. Kai 1478 metais Balkanus užvaldė turkai, jie aršiai persekojo katalikus kroatus dėl jų tikėjimo. Pranciškonai juos stiprindavo, nors patys už tai stipriai nukentėdavo. Bendri išgyvenimai labai suartino vienuolius su tikinčiaisiais. 1878 metais turkai pasitraukė. Bosnija ir Hercegovina tapo Austrijos imperijos dalimi; po Pirmojo pasaulinio karo – silpnai sujungtos Jugoslavijos, o nuo 1945 metų – komunistinės Broz Tito valdomos Jugoslavijos dalimi.

Vienuoliai pranciškonai ir toliau rūpinosi tikinčiaisiais kroatų krašte. Tačiau Katalikų Bažnyčia nutarė tą šimtmečius išlikusią padėtį pakeisti: pagal kanoninius įstatymus įvesti vyskupijas ir parapijas, aprūpinamas ne vienuolių, bet diecezinės dvasininkijos. Tai sukėlė tam tikrą nedarną.

Pranciškonai gal būtų paklusę šiam sprendimui, bet tikintieji buvo labai pripratę prie jų. Kur galėjo, ateidavo į pranciškonų koplyčias. Du jauni pranciškonai Moštare – Ivan Prušma ir Ivica Vego – jiems patarnavo. Moštaro vyskupas ėmėsi griežtos politikos: juos suspendavo, t. y. atėmė kunigystės teises, ir pareikalavo pasišalinti iš vyskupijos. Abu pranciškonai apeliavo: prašėsi pasiaiškinimo, bet nebuvo priimti. Netrukus jie buvo atleisti iš pranciškonų vienuolijos. Vienuoliai jautėsi nekalti: jie kreipėsi į jaunuolius, prašėsi apsireiškusios Marijos užtarimo. Viena iš jų, Vicka, juos guodė. Tai sužinojęs, vyskupas aiškino, kad tikra Švč. Marija vyskupui nusikaltusiųjų neužstotų; tad šis reikalas esą yra pranciškonų išsigalvojimas jų pačių naudai ir prestižui. Taip iškilo vietos vyskupo sumanyta „teorija“, kurią jis viešai skleidė: 1) viską prasimanė pranciškonai ir 2) jaunuoliai patiria „kolektyvines haliucinacijas“.

Deja, vyskupo „teorija“ prasilenkė su faktu: joks pranciškonas pradžioje netikėjo jaunuoliais ir jų nepalaikė, o „kolektyvinės haliucinacijos“ buvo paneigtos mokslininkų tyrinėjimų 1984–1985 metais. Tada vyskupas apkaltino pranciškoną kun. Tomaseką Vlaseką, kuris neva turėjo žinoti apie kažkokį „Vickos dienoraštį“, kuriame buvo parašyta, kaip netikroji Marija jį, vyskupą, kritikavo. Vyskupas šį pranciškoną viešai vadino „prisiekusiu melagiu“ ir „Medžiugorjės kūrėju“, t. y. prasimanytoju (prieš jį buvo nukreipta ypač arši propaganda, kaip ir prieš teologą istoriką kun. Rene Laurentiną, kuris neva rašė visas knygas apie Medžiugorję ne dėl tiesos, o dėl pinigų). Jaunuoliai neigė iš Apsireiškusios girdėję ką nors neigiamo apie vyskupą: ji jo nekritikavo, tik ragino už jį melstis.

Čia tik dalis faktais nepagrįstų „žinių“, kurias vyskupijos ganytojas, deja, viešai plačiai skleidė visam pasauliui, ypač savo 27 puslapių laišku, rašytu 1984 m. spalio 30 dieną. Jos čia nebūtų kartojamos, bet tai buvo jo „argumentai“, kuriais griaunami kiti rimti argumentai dėl Švč. Marijos apsireiškimų tikrumo.

Prieštaravimai dėl vietinio vyskupo nuomonės

Pirmasis prieš tokį vietinio vyskupo propagandą viešą laišką jam pasiuntė vienas žinomiausių teologų Hans Urs von Baltasar, kuris buvo giliai įsitikinęs apsireiškimų tikrumu. Perskaitęs vysk. Žaničo laišką, jis jam rašė: „O kokį apgailėtiną dokumentą Jūs išsiuntinėjote po visą pasaulį... Jūs juodinate asmenis, kurie yra nekalti ir garbingi... Jūs svaidote kaltinimus, kurie jau šimtus kartų buvo atmesti...“

Į vietinio vyskupo skleidžiamas prasimanytas klaidingas, nepagrįstas „žinias“ reagavo Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Casaroli. Jis (per kardinolą F. Kuharičą) pareikalavo Moštaro vyskupą Žaničą „nustoti siuntinėjus savo asmeninius teiginius ir nustoti darius sprendimus, iki visi faktai galės būti galutinai surinkti ir įvykiai galės būti išaiškinti“ (Vatikano valstybės sekretoriaus įstaiga, Nr. 150.458; 1985 04 01). Deja, vysk. Žaničas to oficialaus nurodymo nesilaikė – siuntinėjo ir toliau laiškus per kitus asmenis.

Žymiausias apsireiškimų tyrinėtojas

Neabejotinai žymiausias Marijos apsireiškimų tyrinėtojas visame pasaulyje tuo laiku buvo prancūzas kun. Rene Laurentinas. Jis buvo parašęs monumentalinį veikalą apie Marijos apsireiškimus Lurde ir nuodugniai tyręs keletą kitų pasaulyje žymių apsireiškimų (Kibeo, Afrikoje ir Buenos Airėse, Argentinoje). Susidomėjęs Medžiugorjės apsireiškimais, čia lankėsi po keletą kartų kasmet nuo pat apsireiškimų pradžios. Jau 1983 metais jis parašė savo pirmą knygą apie Medžiugorję, o vėliau kasmet išleisdavo po knygą. 1984 metais jis atvyko su keliais prancūzų mokslininkais ir, regėtojams atsiklausius Apsireiškiančiosios, tyrė juos ekstazės metu.

Moksliniai ir medicininiai tyrimai

Bažnyčios istorijoje jokiais kitais (ekstazės ar vizijos) atvejais nebuvo panaudoti tokie modernūs tyrimo būdai, aparatai ir metodai, kaip reiškiniams Medžiugorjėje, kur sąlygos buvo itin palankios dėl to, kad šie reiškiniai ilgiau užsitęsia ir vyksta reguliariai, taigi numatomi iš anksto. 1984 metais mokslinius tyrimus atliko italų mokslininkų grupė; 1985 metais – prancūzų. 1986 metais tarptautinė 17 tiksliųjų mokslų, medicinos daktarų, psichiatrų ir teologų komisija, susirinkusi netoli Milano, peržiūrėjo surinktus mokslo rezultatus ir priėjo išvados, kad Medžiugorjėje vykstančių reiškinių negalima natūraliai mokslu išaiškinti, tad jie vyksta kitoje (antgamtinėje) tų asmenų patirtyje.

Čia pateikiama tik trumpa ir nepilna 1984–1998 metais darytų tyrimų apžvalga.

Buvo naudotas pats jautriausias melo susekimo aparatas (lie detector); nerasta jokio įtartino reagavimo (prof. Margnelli). Visų penkių jaunuolių elgesys prieš ir po ekstazės buvo normalus. Ekstazės metu aparatai parodė šiuos nepaprastus reiškinius.

Tame būvyje, kuriame jaunuoliai sakosi matą Švč. Mariją, jie nereaguoja nei į fizinį palietimą (dr. Santini – estesiometru), nei į skausmą (dr. Santini – karščio algometru), nei į šviesą (100 vatų lempa). Nei garso, nei šviesos jusliniai impulsai nervais nepersiduoda į smegenis (dr. P. Maerstri – amplifonu). Jaunuoliai nereaguoja į išorę – dėl ypatingo susikaupimo, nukreipto į vieną objektą, tačiau jie nėra nei epileptinėje, nei sapno, nei haliucinacijos būklėje (prof. Joyeux elektroencefalogramos).

Jų teigiami rezultatai buvo prieinami vietos vyskupo ir krašto vyskupų sudarytoms komisijoms. Kodėl jos jais nepasinaudojo? Jiems buvo pasiūlyta, bet tų komisijų nariai į tai žiūrėjo skeptiškai (žr. Scientific Medical Studies on the Apparitions at Medjugorje, 1985, p. 75).

Pagijimai

Pagijimai buvo pradėti registruoti parapijos pagijimų biuro. Buvo užregistruota daugiau kaip 300 atvejų. Čia pateikiami keturi atvejai, kurių trys įvyko Medžiugorjėje, o vienas JAV.

Patyrusi stuburo slankstelių lūžį Marija Brumec tapo daktarų pripažinta invalide visam gyvenimui. Ji nuvyko į Medžiugorję ir 1983 m. rugpiūčio 8 dieną staiga pagijo. Gydytojai pripažino pagijimą iš nepagydomo invalidumo (Dossier scientifico, 1986, p. 163).

12 metų sirgusi labai sunkia išsėtinės sklerozės forma su audinių sužalojimu, akla dešine akimi, Diana Badsiulė 1984 m. gegužės 23 dieną įvežama į Apreiškimo koplytėlę Medžiugorjės parapijos bažnyčioje pagijo. Dr. Spaziante pateikė 150 medicininių dokumentų. Ekspertų nuomone, šis mediciniškai neišaiškinamas staigus pagijimas yra geriau dokumentuotas, negu panašaus pobūdžio jau stebuklingais pripažinti pagijimai Lurde.

1990 metais Medžiugorjėje staiga pasveiko 13 metų berniukas Nicolo Pacini iš Italijos, nuo 1986 metų sirgęs kojų ir rankų raumenų deformavimu. Berniukas sakėsi sapnavęs Švč. Marijos statulą Medžiugorjėje, kuri kvietė atvykti. Nuvežtas prie tos statulos staiga visiškai pagijo. Anksčiau nedavę jokios vilties, jį tikrinę gydytojai patvirtino pagijimą.

Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti Ruta Klaus sirgo išsėtine skleroze nuo 1960 metų. Visiškai paralyžiuota, kentė pečių skausmus, negalėjo vaikščioti. Paskaičiusi apie Švč. Marijos apsireiškimus Medžiugorjėje, išgirdusi balsą, kuris klausė: „Kodėl tu neprašai?“ Ruta ėmė melstis ir pajutusi tarsi elektros smūgį užmigo. Kai pabudo, buvo sveika ir galėjo vaikščioti. Jos gydytojas pripažino, kad tai mediciniškai neišaiškinama.

Bažnytiniai sprendimai

Medžiugorjės parapija priklauso Moštaro vyskupo jurisdikcijai. Todėl pagal Katalikų Bažnyčios kanonų kodeksą jam priklauso spręsti apie apsireiškimų antgamtiškumą. Straipsnio pradžioje buvo rašyta, koks priešiškas buvo vysk. Žaničas, siekęs tą dvasingumo židinį užgesinti. Jis sudarė komisiją iš jo paties neigiama nuomone nuteiktų asmenų, o rimtų tyrimų nedarė. Pats pirmininkavo ir tiesiog diktavo neigiamas išvadas.

Vatikano tikėjimo doktrinos komisijos prezidentas kardinolas J. Ratzingeris netrukus pranešė, kad Medžiugorjės įvykiai komisijos „nebuvo pakankamai tiriami“, tad ir jos išvados nepriimamos. 1987 metais jis Medžiugorjės reiškinių tyrimą perdavė Jugoslavijos vyskupų konferencijai, kuri turėjo sudaryti naują įvykių tyrimo komisiją. Toks Vatikano sprendimas buvo didelė išimtis.    

Jugoslavijos vyskupai neskubėjo. Komisija buvo sudaryta iš vietinių asmenų, tarp jų buvo ir Moštaro vyskupas Žaničas. Jis siekė neigiamai nuteikti kitus komisijos narius ir tai jam pasisekė.

1991 metais vykusiame komisijos posėdyje išryškėjo faktas, kad Medžiugorjė jau tapo pasauline maldininkų vieta.

Komisija pareiškė, kad Medžiugorjė yra oficialiai pripažinta maldos vieta, tad reikia pasirūpinti maldininkais. Nors vysk. Žaničas nenoromis nusileido,  tačiau jis lėmė komisijos nutarimą, jog esą nėra ženklų, kad vykstantys reiškiniai yra antgamtiški (nebuvo atsižvelgta nei į staigius pagijimus, nei į dvasinius vaisius, nei į mokslinių, medicininių tyrimų rezultatus). Komisijos išvada: non stat de supernaturalitate; t. y. nėra pagrindo (įrodymo) reiškinių antgamtiškumui. Kai kur net tyčia paskelbta, kad antgamtiškumas komisijos buvo visiškai atmestas.

Bosnijos ir Hercegovinos vyskupai

1991 metais Jugoslavija subyrėjo. Vietoj Jugoslavijos vyskupų konferencijos atsirado Bosnijos ir Hercegovinos vyskupų konferencija, vadovaujama tos valstybės sostinės Sarajevo arkivyskupo kardinolo Vinco Pulijė. Medžiugorjės apsireiškimų atžvilgiu jis buvo nusiteikęs skeptiškai, nesiskubino sudaryti komisijos, nematė reikalo, kad ji aktyviai veiktų. Moštaro vyskupas Žaničas, išeidamas į pensiją ir turėdamas pažįstamų Romos kurijoje, pasirūpino, kad 1993 metais jo įpėdiniu taptų jam idėjiškai artimiausias kandidatas – Ratko Peric.

Politinė padėtis tapo itin nestabili, kai Serbijos kariuomenė įsiveržė į Bosnijos ir Hercegovinos teritoriją. Moštaro miestas buvo sugriautas, Medžiugorjė išliko nepaliesta.

Vatikanas perima atsakomybę

Jau nuo 1984 metų Vatikano pakartotinai buvo prašoma (Splito arkivysk. Frane Franičas buvo vienas iš pirmųjų), kad Medžiugorjei tapus pasauline maldininkų lankoma vieta, ne vietiniai vyskupai, bet Vatikanas spręstų apie Medžiugorjės antgamtiškumą ir kitus panašius reikalus (krašto vyskupai ir jų sudarytos komisijos stebėtinai ignoravo tarptautinio masto specialistus ir jų išvadas). Norėdamas užlaikyti Bažnyčios kanoninį įstatymą, Vatikanas to daryti neskubėjo. Tik 2008 metais popiežiaus Benedikto XVI sprendimu Vatikanas prisiėmė atsakomybę sprendžiant Medžiugorjės reikalus.

II. Jonas Paulius II: „Dvasinė pasaulio širdis“

Popiežiaus Jono Pauliaus II nuojauta

Trys svarbūs popiežiaus Jono Pauliaus II teiginiai yra išspausdinti jo beatifikacijos bylos postulatoriaus kun. Slawomir Oder parašytoje knygoje „Why He Is a Saint“ („Kodėl jis yra šventasis“, 2010): 1) „Medžiugorjė yra dvasinė pasaulio širdis“ (pasakytas Florianopolio arkivyskupui Kreigeriui iš Brazilijos, aplankusiam Medžiugorję keturis kartus); 2) „Medžiugorjė yra Fatimos tąsa; ji yra Fatimos išsipildymas“ (1984, arkivyskupui Pavelui Hnilikai); 3) „Jei nebūčiau popiežius, aš jau būčiau Medžiugorjėje, klausydamas išpažinčių“ (regėtojai Miriam, 1987; taip pat Prahos arkivyskupui kardinolui Františekui Tomašekui). Kitiems jis yra prisipažinęs, kad kasdien Medžiugorję prisimena ir meldžiasi su ten besimeldžiančiais.

Popiežiaus artimas bendradarbis kardinolas Josefas Ratzingeris apibūdino jį kaip nepaprastai nujaučiantį mistinę tikrovę. Šis nujautimas lietė ir Švč. Marijos apsireiškimus – ypač Fatimoje ir Medžiugorjėje. Tikriausiai jis, kaip Vatikano tikėjimo doktrinos komisijos prezidentas, pasitardavo su Popiežiumi prieš spręsdamas Medžiugorjės klausimą, pvz., iš Moštaro vysk. Žaničo atimant teisę spręsti apie tos vietovės reiškinių antgamtiškumą. O jau pats tapęs popiežiumi pripažino Jono Pauliaus II teigiamą įtaką savo sprendimuose: pvz., nutariant, kad pats Vatikanas turi perimti atsakomybę sprendžiant apie tuos reiškinius.

Medžiugorjė – dėmesio centre

1981 metais Medžiugorjėje prasidėję nepaprasti reiškiniai patraukė daugelio dėmesį. Pirmiausia – apylinkėje, o netrukus ir visoje Jugoslavijoje, paskui Europoje ir kituose kontinentuose. Ši niekam nežinoma vietovė per keletą metų daugeliui tapo žinoma, ji traukia įvairių tautų maldininkus. Nuvykę ir ten išgyvenę Dievo artimą veikimą jie grįždavo pasikeitę ir dvasingi. Net ir tie, kurie nebuvo Medžiugorjėje, būdavo paveikti ten ištartų pasaulyje platinamų Apsireiškusiosios žodžių.  Lemia ne vieta, bet dvasia.

 Po kelerių metų Medžiugorjė jau prilygo pačioms žymiausioms maldos vietovėms – Lurdui, Fatimai, Guadelupei. Per metus čia apsilankydavo daugiau kaip milijonas maldininkų, apie 30 tūkstančių kunigų, šimtai vyskupų. O per pirmųjų Marijos pasirodymų sukakties metines – birželio 24–25 dienomis – suvažiuodavo apie 150 tūkstančių maldininkų.

Per keletą metų buvo išspausdinta daugybė knygų apie apsilankymus Medžiugorjėje, apie ten vykusius įvykius, regėtojų liudijimus, Apsireiškusiosios žodžius. Žymus Švč. Marijos apsireiškimų tyrinėtojas kun. Rene Laurentin parašė visą seriją knygų apie tenykščius įvykius, reiškinius bei žmones. Žymus mariologas airis Michael O’Carroll savo knygoje (išleista 1986 metais) visa tai aiškina teologijos šviesoje. Įsidėmėtina pasauliečio amerikiečio Marko Miravalle teologijos daktaro disertacijos studija, įrodanti visus Apsireiškusiosios teiginius atitinkant Šventąjį Raštą ir Bažnyčios mokslą.

Viso pasaulio hierarchai palankiai atsiliepia apie vietovės dvasinę įtaką. Paminėtina Prahos arkivyskupo kardinolo Františeko Tomašeko taikli pastaba: „Kai pasaulis kliudo skelbti Evangeliją, Dievas pats atranda kitus būdus savo vaikams pasiekti… Medžiugorjė yra Lurdo ir Fatimos tęsinys. Žingsnis po žingsnio Marijos Nekalčiausioji Širdis triumfuos. Tvirtai esu įsitikinęs, kad Medžiugorjė yra viso to ženklas.“

Švč. Marija moko mylėti

Apsireiškusioji pasakė, kad Ji taip ilgai čia lankosi dėl to, kad nori žmones išmokyti mylėti. Pirmiausia Ji mokė regėtojus, paskui – parapijos žmones, jaunimo grupes. Be to, Švč. Marija skelbia mėnesinius skatinimus visai žmonijai.

Pačiam žmogui vien iš savęs tyrai mylėti neįmanoma. Tik Dievas yra Meilė. Tik Jis įgalina. Žmogui pirmiausia reikia tikėti Dievu, Jo buvimu, Jo artumu, Jo rūpinimusi žmonėmis, kuriuos jis sukūrė ir nori padaryti laimingais. Kito kelio į laimę nėra – tik per meilę.

Labiausiai žmonės sau kenkia, kai ignoruoja Dievą. Jiems reikia atsiversti – pakeisti širdį; atitraukti ją nuo savęs įsimylėjimo, prisirišimo. Atsivertimas – tai išsilaisvinimas Dievui padedant iš savęs, iš savo ribotumo, kalčių.

Visiškai pakeisti širdį įmanoma su pagalba To, kuris žino, į ką širdis įpuolė ir kuo ji gali būti ištraukiama. Tad reikia kuo artimesnio ryšio su Juo: klausytis Jo, kalbėti Jam. Kad taptų šviesiau. Kad būtume stipresni.

Kūrėjas brangina kiekvieną. Kiekvienam turi planą – ką rinktis, kaip gyventi… Tas planas ne varžantis, bet išlaisvinantis ir kilninantis, tobulinantis žmogui Jo dovanotus talentus, bendraujant, besidalinant su kitais. Ir visa galima apibūdinti vienu žodžiu – meilė: mylint Dievą, mylėti žmones.

Gėrio spinduliavimas

Meilė sklinda gėrio spinduliavimu. Apsireiškimai Medžiugorjėje turi visas gėrio spinduliavimo ypatybes. Pirma, ten gėriu spinduliuoja Dangus, paskui tuo gėriu užsikrečia žmonės, ypač paveikti Apsireiškiančiosios skatinančių žodžių. Pradžia pasižymėjo nepaprastais, stebinančiais ženklais iš aukščiau. Buvo ir tebepasitaiko staigių ir mediciniškai neišaiškinamų pagijimų, daug staigių ir dar daugiau lėtų, bet patvarių atsivertimų. Apsireiškimai buvo ir tebėra daugelio gerų darbų motyvas.

Mažai kam žinoma, kad Medžiugorjės bičiulių organizuota humanitarinė pagalba nukentėjusiems nuo 1992–1994 metų karo Balkanuose buvo daug didesnė ir vaisingesnė negu Jungtinių Tautų. O Apsireiškiančiosios ragintos priešų meilės pavyzdžiai, ypač kroatų katalikų, pagal kun. Rene Laurentiną, yra „didžiausias Medžiugorjės stebuklas, vienas stipriausių šių apsireiškimų tikrumo įrodymų.“

Dievo gėrio plitimą teiliustruoja šie pavyzdžiai. Pelningu abortų bizniu užsiėmęs amerikietis gydytojas pateko į Medžiugorję. Paveiktas malonės labai apgailėjo žudęs negimusius ir savo klaidą ištaisė rūpestingai gydydamas kitus.

Penkerių metų Pranuką nepagydomai sužalojo autobusas. Tėvai jį nuvežė į Medžiugorję. Berniukas teigė jutęs, kad Švč. Marija jį gydo: jis vairuotojui atleido, tapo labai kantrus. Glasgovo vaikų ligoninėje jis tapo mažųjų ligonių apaštalu, mokė juos paaukoti savo skausmą Dievui.

Lankydamasis Medžiugorjėje Brazilijos universiteto profesorius don Giuseppe Sometti pajuto troškimą pasišvęsti pamestinukams ir jiems įsteigė MEBA instituciją. Prie jo darbo prisidėjo nemažai savanorių, o viena brazilė padovanojo 100 akrų žemės veiklai vystyti.

1985 metais stebėdamas vaizdajuostę apie Medžiugorję liuteronas žurnalistas Wayne Weible išgirdo balsą: „Tu esi mano sūnus ir aš tavęs prašau… Rašyk apie įvykius Medžiugorjėje. Tai bus tavo gyvenimo misija.“ Jis sutiko ir tapo liuteronu su rožiniu rankoje, paskui kataliku, knygų autoriumi ir laikraščio apie Medžiugorję redaktoriumi.

Dvasiniai reiškiniai Medžiugorjėje įkvėpė steigti institucijas, globojančias našlaičius, plėstis maldos ir gerų darbų grupėms, kurti pavyzdingas šeimas; uždegė daug pašaukimų į kunigystę ir vienuolinį gyvenimą. Austrijos sostinės Vienos arkivyskupas kardinolas Kristofas Schoenenbornas džiaugiasi dideliu pulku stojančiųjų į kunigų seminariją. Jis teigė: „Jei būčiau Medžiugorjei priešingas, turėčiau uždaryti savo arkivyskupijos seminariją, nes beveik visi jos kandidatai gavo pašaukimą per Medžiugorję.“

*   *   *

Mums, žmonėms, tebereikia Kūrėjo, kuris mus šlifuotų ir tobulintų, kad išmoktume mylėti. Dėl to Medžiugorėje vyksta kažkas, kas mums nepaprastai svarbu, kaip pats reikalingiausias įvykis, kuris šiuo metu vyksta Žemės planetoje.

Italijos katalikų spaudoje šiomis dienomis vėl pasirodė žinių apie Bažnyčios nepatrivirtintų spėjamų Mergelės Marijos apsireiškimų Bosnijos ir Hercegovinos Medžiugorjės vietovėje tyrimą. Apie pernai kovo mėnesį atnaujintą tyrimą kalbėjo popiežiaus Benedikto XVI sprendimu sudarytos komisijos pirmininkas, buvęs Popiežiaus vikaras Romos miestui kardinolas Kamilijus Ruinis. Kalbėdamasis su žurnalistais jis prasitarė, kad komisijos darbas kol kas nedavė konkretesnių rezultatų. Kardinolo visų pirma teirautasi, ar komisija neketina paskelbti savo išvadų iki šių metų birželio 24-osios, nes būtent šią dieną sukako 30 metų nuo pirmųjų nepatvirtintų Marijos apsireiškimų Medžiugorjėje. Kardinolas K. Ruinis atsakė, kad komentuoti komisijos darbo jis negalįs, nes esąs saistomas konfidencialumo pasižadėjimo, tačiau kartu pareiškė, kad kol kas jokių naujienų šioje srityje nenusimato.

Komisija Medžiugorjės įvykiams tirti buvo įkurta praėjusių metų kovą. Jai vadovauti buvo paskirtas buvęs Popiežiaus vikaras Romos miestui kardinolas K. Ruinis. Komisijai taip pat priklauso buvęs Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas kardinolas Josef Tomko, Vrhbosnos arkivyskupas kardinolas Vinko Puljičius, Zagrebo arkivyskupas kardinolas Josipas Bozaničius, buvęs Popiežiškosios juridinių tekstų tarybos pirmininkas kardinolas Julianas Heranzas, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas, taip pat keliolika kunigų ir seserų vienuolių – teologijos, psichologijos, sociologijos, kanonų teisės ir kitų disciplinų specialistų.

Pagal VR

Kun. dr. Kęstutis A. Trimakas yra studijavęs apsireiškimų teologiją, turi daugiau kaip šimtą knygų apie apsireiškimus, iš kurių pusė yra apie Medžiugorję, lankėsi toje vietovėje keletą kartų, išspausdino dvi knygas ir vieną leidinį apie ją: „Marija: aš kviečiu jus“ (1988 ir 2002), „Marija: dėkoju jums“ (2001) ir „Gero medžio geri vaisiai“ (2002).

© 2011 „XXI amžius“