Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir visuomenė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

JAV vyskupai apie „sulaužytos ekonomikos“ problemų sprendimą

Mindaugas BUIKA

Nedarbas, nelygybė ir skolos

Pasibaigus vasaros atostogų metui ir prasidedant naujam darbo sezonui, Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupai priminė darbinės veiklos orumą ir būtinumą neatidėliotinai spręsti dabartinius ekonomikos skaudulius. Gana išsamiai padėtį analizuojantis ganytojų pareiškimas buvo paskelbtas Darbo dienos proga, kuri, kaip valstybinė šventė, JAV tradiciškai celebruojama pirmąjį rugsėjo pirmadienį (šiemet rugsėjo 5 d.). Tai amerikiečių alternatyva Europoje ir kitur pasaulyje švenčiamai gegužės 1-ajai, darbo žmonių šventei, Bažnyčios liturgijoje tą dieną minint šv. Juozapą Darbininką.

Jau pats JAV episkopato dokumento pavadinimas – „Sulaužytos ekonomikos žmogiškieji nuostoliai ir moraliniai iššūkiai“ – patvirtina, kad jame daugiau kalbama ne apie džiugius galingiausios pasaulio šalies pasiekimus, bet apie ekonomikos netvarką ir sunkius išbandymus, kuriuos labiausiai patiria eiliniai dirbantieji ir jų šeimos. Visa tai, anot pareiškimo, kurį pasirašė JAV vyskupų konferencijos Teisingumo gimtinėje ir žmogiškosios pažangos komiteto pirmininkas Stoktono (Kalifornijos valstija) vyskupas Stefenas Bleiras, autorių skatina „priminti tradicinį Bažnyčios mokymą apie darbo orumą ir dirbančiųjų teises“, tuo labiau, kad „milijonai mūsų brolių ir seserų neturi darbo, augina vaikus skurde“, ir tai ne ekonominio saugumo stygius, bet neretai didelės tragedijos, kartu su solidarumo poreikiu, keliančiu „išbandymą mūsų tikėjimui“, rašo ganytojai.

Iš tikrųjų, nedarbo problema Jungtinėse  Valstijose jau nuo pat XXI amžiaus pradžios yra viena aštriausių: bedarbiai sudaro beveik 10 proc. visos darbo jėgos (dabar jų yra 14 milijonų). Į kiekvieną naują darbo vietą pretenduoja maždaug keturi bedarbiai. Ypač sunki padėtis tarp juodaodžių (kartais iki 40 proc. jų neturi darbo) ir tarp ispaniškai kalbančių imigrantų iš Lotynų Amerikos bei jų palikuonių. Neretai ir jų gaunamų atlyginimų nepakanka padengti išlaidoms (vienas iš aštuonių amerikiečių turi remtis socialine parama maisto (food stams) įsigijimui), todėl daugiau kaip 15 milijonų vaikų gyvena skurdo sąlygomis. Dėl esamos sunkios padėties vis daugiau aukštąsias mokyklas baigusių jaunų profesionalų atsiduria ekonominio gyvenimo paribiuose ir net nesugeba išmokėti susikaupusių savo mokymosi išlaidų, o bedarbiai praranda viltį susirasti darbą ir pasiduoda nusikalstamo, nelegalaus pasaulio vilionėms.

JAV vyskupai taip pat primena didelį biudžeto deficitą bei sunkiai pakeliamą valstybės skolą (ji siekia beveik 15 trilijonų dolerių, tai sudaro 70 proc. bendrojo nacionalinio produkto), kuri nuolat auga ir bus našta ateinančioms XXI amžiaus kartoms. Ganytojai pabrėžia ir precedento neturintį turtinės nelygybės išaugimą pastaraisiais dešimtmečiais Jungtinėse Valstijose, kai daugiau kaip ketvirtadalis nacionalinių pajamų atitenka 1 proc. turtingiausių žmonių, kurių sukauptas turtas jau ir taip yra didesnis nei likusių 90 proc. šalies gyventojų. Ši nelygybė, kaip ir kitos ekonomikos problemos bei valdančiųjų „politinis nesusikalbėjimas ar nusišnekėjimas“, skatina visuomeninę įtampą, poliarizuoja pažiūras, didina išpuolius prieš imigrantus ir kitas pažeidžiamas grupes.

Bažnyčios mokymo nuostatos

Ekonomika, kai turtingiausieji gyvena geriau negu bet kada, o likusioji visuomenė patiria didelius išbandymus ir kentėjimus, „ekonomika, kuri negali aprūpinti darbu, padoriais atlyginimais ir pajamomis, o taip pat prasmingo dalyvavimo pojūčiu bei nuosavybe daugumos dirbančiųjų, yra iš esmės sulaužyta ekonomika“, – daro išvadą JAV vyskupai savo dokumente. Ir tai ne tik ekonominiai, bet ir etiniai iššūkiai, turintys įtakos asmenų lūkesčiams, veikimo motyvams bei pasirinkimams. Kai iš vienos pusės yra regimi finansininkų neatsakingi sprendimai siekiant patenkinti nežabotą godumą, o iš kitos – žmonės praranda darbo vietas, būstą, santaupas, prarandamas ir pasitikėjimas pačia ekonomikos „kapitalistine sistema“. „Tada be abipusio pasitikėjimo rinka nebegali vykdyti jai skirtų prideramos ekonomikos funkcijų. Ir šiandien šis pasitikėjimas yra labai sumažėjęs“, todėl galima kalbėti apie sunkų praradimą bendrojo gėrio atžvilgiu, – amerikiečių ganytojai primena popiežiaus Benedikto XVI enciklikos „Caritas in Veritate“ perspėjimus.

Vyskupai nurodo ir kitą Bažnyčios mokymą apie darbą ir dirbančiuosius, ypač vargšus ir pažeidžiamuosius, pradėdami Jėzaus socialinėmis pastabomis (šv. Mato evangelijos 25-tas skyrius), kad amžinybėje bus labiausiai vertinama parama „mažiausiems“. Ši ilgaamžė bažnytinė ekonominio teisingumo skatinimo tradicija XX amžiuje lėmė  didžiuosius socialinius publikavimus, kurių pirmasis buvo prieš 120 metų popiežiaus Leono XIII paskelbta „Rerum Novarum“. Joje, parašytoje pačiame „industrinės revoliucijos“ įkarštyje, buvo aiškiai pabrėžta, kad Bažnyčia atmeta tiek nežabotą kapitalizmą, neigiantį darbininkams Dievo suteiktą prioritetinį orumą, tiek ir marksistų propaguojamą pavojingą valstybinį socializmą, kuris sunaikina žmogiškąją verslo iniciatyvą.

Amerikiečių ganytojai savo pareiškime cituoja „Katalikų Bažnyčios Katekizmą“, pabrėžiantį bedarbystės nešamą žalą asmeniui ir jo šeimai, bei Vatikano II Susirinkimo socialinę encikliką „Gaudium et Spesa“, kurioje aiškiai nurodoma, jog visa visuomenė yra atsakinga už nedarbo problemos sprendimą ir kad už darbą būtų tinkamai atlyginama, „atsižvelgiant į kiekvieno pareigas bei produktyvumą, pačios gamybos sąlygas ir bendrosios gerovės reikalavimus“. Be to, yra nepriimtina išsiplėtojusi praraja tarp šalia egzistuojančios prabangos ir skurdo, tarp nedaugelio beatodairiško švaistymosi gėrybėmis ir tokios kitų būklės, kai „gyvenama ir dirbama žmogaus asmenį žeminančiomis sąlygomis“, kai „mažumai (turtingųjų) naudojantis nežabota laisve, dauguma (vargšų) beveik neturi galimybės veikti savo iniciatyva ir atsakomybe“. („Gaudium et Spesa“ 63, 67). Visuomenė, kuri negali panaudoti daugelio savo narių darbo ir kūrybingumo, yra tiek ekonomiškai, tiek etiškai silpna visuomenė, daro išvadą JAV vyskupai.

Profsąjungų sąjūdžio vertinimas

Dabartinių ekonomikos iššūkių akivaizdoje stengiantis gaivinti profsąjungų sąjūdį, organizuoti dirbančiuosius tiek privačiame, tiek ir valstybiniame sektoriuje, Jungtinių Valstijų ganytojai pastarajame dokumente  patvirtina, kad Bažnyčios socialinis mokymas, pradedant „Rerum Novarum“, remia šias pastangas „jungtis kartu savo teisių gynimui ir orumo apsaugai“. Vyriausybės savo ruožtu turi pareigą įtvirtinti šią teisę kaip svarbų, netgi privalomą visuomeninio gyvenimo elementą, kuris, anot popiežiaus Benedikto XVI enciklikos „Caritas in Veritate“, dabar netgi yra reikšmingesnis nei anksčiau. Ypač tai liečia klausimą dėl derybų kolektyvinės sutarties sudarymui (pavyzdžiui, reikalaujant atlyginimų pakėlimo), dėl to dabar visur, taip pat ir Jungtinėse Valstijose, esant biudžeto deficitui, iškilo nemažų prieštaravimų.

Taigi profsąjungos yra svarbios ir remtinos siekiant, kad kolektyvinis dirbančiųjų balsas būtų girdimas siekiant jų sąlygas pagerinti ir suteikti galimybę efektyviau dalyvauti visame instituciniame ar gamybiniame procese. Kita vertus, vyskupai perspėja, kad ne kiekviena profsąjungų taktika tarnauja prioritetiniam bendrajam gėriui ir kad savo vaidmeniu negalima piktnaudžiauti, ypač šiais sunkiais laikais. „Bažnyčia ragina profsąjungų sąjūdžio lyderius nesusivilioti perdėtu partiškumu ir siaurų interesų siekiu, – rašoma JAV episkopato pareiškime. – Darbininkai ir jų sąjungos, kaip ir verslininkai bei visi darbdaviai, turi atsakomybę siekti bendrojo gėrio, o ne tik savų ekonominių, politinių ir institucinių interesų, todėl, jeigu bažnytinė vadovybė mato, kad tie siauri interesai pradeda vyrauti ir jie nebeturi nieko bendra su pačiu darbo proceso gerinimu ir dirbančiųjų teisėmis, tai gali tų veiksmų ir neremti. Vengiant tokių nesupratimų ir nesutarimų, JAV vyskupai kviečia profsąjungų lyderius, pramonininkus ir visus visuomenės veikėjus bei politikus vesti su jais atvirą dialogą, siekiant socialinio teisingumo ir vienodų galimybių visiems įtvirtinimo.

Teisėtuose ir svarbiuose debatuose dėl didžiulės valstybinės skolos ir biudžeto deficito sumažinimo, dėl ekonomikos stiprinimo ir naujų darbo vietų kūrimo, pagrindiniu ir aiškiu moraliniu kriterijumi turi būti rūpinimasis vargšais ir labiausiai pažeidžiamais žmonėmis. Jungtinių Valstijų ganytojai priminė, kad pastaruoju metu, vykstant svarstymams dėl šalies sunkios ekonominės padėties, jie savo laiškuose Kongreso (JAV parlamento) nariams visada pabrėždavo, jog „padoraus darbo ir padorių atlyginimų užtikrinimas yra geriausias kelias išeiti iš skurdo“ ir kad tik ekonomikos augimo atstatymas gali sumažinti visus deficitus. Žinoma, šalies finansus reikia sutvarkyti, tačiau negalima sutelkti dėmesio tik į socialinės paramos programų nutraukimą: reikalingos ir kitos aukos, pavyzdžiui, nebūtinų karinių išlaidų eliminavimas. (Dabar JAV metinės karinės išlaidos artėja prie 700 milijardų dolerių ir yra gerokai didesnės nei visų NATO sąjungos valstybių kartu sudėjus, tai sunki našta netgi galingiausiai pasaulio valstybei).

Solidarus bendradarbiavimas, o ne kaltinimai

Kadangi Jungtinėse Valstijose diskusijos dėl valstybinio įsiskolinimo ir biudžeto deficito dažnai tampa svarbiu rinkiminės kampanijos bruožu, ir dėl to labai nukenčia objektyvumas, vyskupai savo dokumente pabrėžia, kad tų debatų moralinę vertę lemia ne tai, kokia partija ir kieno galingi interesai laimi, bet kiek atsižvelgiama į bedarbių, badaujančių, benamių ir vargšų padėtį. Kaip tik šių silpnųjų visuomenės sluoksnių balsas tose „biudžetinėse diskusijose“ yra mažiausiai girdimas, nors jų moralinis kreipimasis pirmiausia turi paliesti visų mūsų sąžines. Kalbėdami apie krikščionišką nuostatą, kad „ekonomika turi tarnauti žmogui, o ne žmogus ekonomikai“, Bažnyčios hierarchai nurodo  popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje „Centesimus Annus“ naudingą pastebėjimą, kad objektyvūs rinkos santykiai turi būti pakankamai kontroliuojami „visuomenės jėgų ir vyriausybės“, kad būtų atsižvelgiama į visų jos dalyvių interesus.

„Kai kas demonizuoja rinką ar vyriausybės kišimąsi, kaip visų mūsų ekonomikos problemų šaltinį. Kiti neteisingai kaltina imigrantus, edą jie  atsakingi už dabartinius sunkumus“, pastebi JAV vyskupai. Jie taip pat apgailestauja, kad dažnai dėmesys sutelkiamas į tuos, kurie „garsiausiai šaukia“ ir tas neprisideda nei prie diskusijų efektyvumo, nei prie pačių problemų sprendimo. „Yra kitas kelias atsiliepti į tą sunkią situaciją, kurioje esame atsidūrę. Tam mes turime susivokti ir veikti, kaip viena ekonomika, viena nacija ir viena žmonių šeima“, rašo ganytojai savo dokumente. Reikia, kad visi pripažintų, jog daugiau ar mažiau yra prisidėję prie dabartinės krizės, ir todėl visi turi kartu darbuotis, kad įveiktų ekonominį sąstingį.

Turi bendradarbiauti verslas ir darbo pasaulis, privatus sektorius ir viešosios institucijos, pelno siekiančios ir nesiekiančios struktūros, religinės ir akademinės organizacijos, bendruomenė ir vyriausybė pagal savo skirtingą vaidmenį ekonomikoje. Kokie bebūtų jų veikimo motyvai, visiems reikia pripažinti bendrojo gėrio siekimo pagrindą, dalintis pasiaukojimu ir netgi kompromisais, „kurie yra būtini, kad būtų pradėta gydyti sulaužyta ekonomika“, – teigiama JAV vyskupų pareiškime šiemetinei Darbo dienai. Dokumentas baigiamas optimistiniu pastebėjimu cituojant encikliką „Caritas in Veritate“, kad derinant maldą, apmąstymą ir veikimą, kiekviena „krizė tampa proga įžvalgoms, kuriose formuojama nauja ateities vizija“.

© 2011 „XXI amžius“