2011 m. rugsėjo 16 d.
Nr. 66
(1946)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


ARCHYVAS

2011 metai


XXI Amžius

Atmintis

Žodžių grąžinimo diena

Lina ERINGIENĖ

Juozas Didžbalis

Renginio vedėja Lina Eringienė
ir kun. Juozas Vytautas Insoda

Juozo Didžbalio kūrybos
rinktinė „Ties kiemo vartais“

Renginio dalyviai šv. Mišiose
Staliorių koplyčioje

Buvo vakaras,
Toks pilkas,
Ūkanotas
Nuo pušyno
Lig pat pakelio beržų.
Ir paklydau aš
Bekraščių pievų plotuos,
Nešinas
Svajonių bagažu.

Juozas Didžbalis

Rugpjūčio 8 dieną Šakių rajono meninio žodžio mylėtojai liepalotiškiai susirinko į Staliorių kaimo koplytėlę. Tądien prisimintas prieš septynerius metus amžinybėn iškeliavęs Staliorių kaimo poetas, spaudos talkininkas, kraštotyrininkas, rajono literatų klubo „Lygumų šaltinis“ ir Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys Juozas Didžbalis. Už jį Lukšių klebonas kun. Vytautas Juozas Insoda aukojo šv. Mišias, po kurių visuomenei buvo pristatyta vienintelė poeto kūrybos rinktinė „Ties kiemo vartais“. Poetui ši knyga būtų buvusi didžiausia dovana, dabar ji – talentingo, nuovokaus, išprususio žmogaus kūrybos kraitis ateities kartoms. Tądien jo žodžiai sugrįžo „sugulę“ į knygą. Joje – geriausi J. Didžbalio eilėraščiai, eiliuotos pasakos vaikams, epigramos.

Rajono laikraštis nuolat spausdino poeto širdies dainas, apsakymus, epigramas, straipsnius, žinutes. J. Didžbalis buvo aktyvus laikraščių „Draugas“, „Zanavykas“, žurnalo „Ūkininkas“ bendradarbis, gražaus žodžio mylėtojas. „Valstiečių laikraštis“ šeštadieniniuose numeriuose beveik pusšimtį metų spausdino „Anupro Dirvelės nuotykius“ ir epigramas „Žalio kaimo vidury“. Tik ne kiekvienas žinojo, kad jų autorius – Juozas Didžbalis iš Staliorių.

Renginyje J. Didžbalio kūrybą skaitė rajono literatų klubo „Lygumų šaltinis“ narės L. Rimienė, L. Eringienė ir D. Batisienė, Liepalotų kaimo jaunieji skaitovai. Susirinkusiems ją išsamiai analizavo mokytoja lituanistė, viena iš knygos sudarytojų Onutė Jasinskienė. Ji sakė: „Mūsų rankose – pavasario žalumą, saulės auksą ir gyvenimo sūkurius simbolizuojantis leidinys, pavadintas paprastai – „Ties kiemo vartais“. Niekas dabar negali pasakyti, ar autorius būtų juo patenkintas, bet sudarytojams jis atrodė prasmingas. Kaimo žmogui – o Juozas Didžbalis toks buvo „iki kaulų smegenų“ – vartų vaizdinys yra daugiaprasmis: jie – anga į pasaulį, pro juos išeinama ir pareinama, nuo jų toli matyti ir girdėti, jie skiria ir sujungia, paslepia ir saugo. (...) Knygos sudarytojams (tarp kurių buvau ir aš) teko keblus uždavinys visa tai sugrupuoti, surikiuoti ir sutalpinti į leidinį. Dabar man regis, kad raktas į autoriaus kūrybą yra frazė „Trys keliai“. Poeto iš tiesų eita trimis keliais – lyrikos, satyros ir kūrybos vaikams, kuri, beje, reikalauja ypatingo talento, nes mažieji skaitytojai yra itin reiklūs.

Taigi knyga sudaryta iš tokių dalių: skyriuose „Balto beržo sula“, „Trys keliai“ ir „Rugiai pabalo“ – lyrika, kurioje atsiskleidžia šviesi kūrėjo dvasia, nesudėtinga pasaulėjauta, bičiuliškas santykis su gamta ir žmogumi, ūkiškas požiūris į darbą ir jo vaisius. (...) Ketvirtajame skyriuje „Kai saulutė kėlės“ – eilėraščiai vaikams. Juose – gyvas, spalvingas, judrus gamtos pasaulis, matytas vaiko akimis, tačiau pajaustas ir išsakomas jau suaugusio žmogaus lūpomis, po žaismingumu slepiant subtilią didaktiką. (...) Skyriuje „Bebrų malūnas“ – dešimt eiliuotų pasakų. (...) Trečdalį knygos sudaro kandžios eilės, autoriaus pavadintos „Žalio kaimo vidury“. Čia dar yra šiek tiek „Anupro Dirvelės nuotykių“, „Automėgėjo žodynas“, „Epigramos“, dvejų metų „Zanavyko Keliaunyko“ įspūdžiai, apimantys 1996 ir 1998 metų kultūrinius bei politinius įvykius rajone, keletas humoristinių pasakojimų. Leidinys iliustruotas jaukiais Galinos Sniečkuvienės piešinėliais, kuriuose ryškus beržo motyvas. Jame tarsi atrandame patį autorių – žemišką, be galo lietuvišką ir gal šiek tiek  vienišą.

Knygai medžiaga rinkta iš J. Didžbalio asmeninio archyvo. Jame – nuo 1945 metų visi laikraščių komplektai tvarkingai sudėlioti, įrišti, kaip ir visas kūrybinis palikimas, atspausdintas paprasta rašomąja mašinėle, kuria jis it genelis stuksendavo savo mintis, jausmus, išgyvenimus, pastebėjimus apie gimtąjį kraštą, jo žmones ir nelengvus darbus. Ir visa tai dažniausiai regėta nuo savųjų kiemo vartų. Knyga išleista 500 egz. tiražu, leidybą rėmė Šakių rajono savivaldybė.

J. Didžbalis apie save sakė: „Gimiau 1929 metais sausio 5d. Šakių rajone, Lukšių valsčiuje, Staliorių kaime. Jame tikriausiai kažkada būta daug stalių, bet aš juo netapau... Nuo ankstyvos vaikystės pamėgau knygas, poeziją. „Nereikia man aukso, nereikia sidabro“, – anot Pauliaus Širvio. Vieninteliu pasaulyje turtu laikau knygą. Ji man ir motina, ir brolis, ir sesuo, ir mylimoji. „Draugauju“ karštai su Juozu Pikčilingiu, Oskaru Milašiumi, Maironiu, Jonu Jablonskiu, Jurgiu Baltrušaičiu, Pauliumi Širviu...“

Aukso nugarėlėmis Juozo knygų spintoje buvo išsirikiavę „Akademinio lietuvių kalbos žodyno“ tomai, A. Juškos „Lietuviškos dainos“, K.Būgos „Rinktiniai raštai“, J. Basanavičiaus, H. K. Anderseno, daugelio šalių pasakos, Homeras, Gėtė, Šekspyras, Puškinas, Lermontovas... Daugiau nei du tūkstančiai spaudos žibintų. Ne vienas galėjo pavydėti jam šio saulėto turto – dvasios ir širdies draugų, apsiskaitymo, erudicijos, kultūros. Tai savitas literatūrinio gyvenimo universiteto diplomas.

Sunkios gyvenimo sąlygos, silpna sveikata neleido jam pasiekti aukštesnio išsilavinimo, išskyrus dvi Šakių gimnazijos klases. Bet tai nesutrukdė išmėginti kūrėjo plunksną, būti rajoninio laikraščio neetatiniu korespondentu, respublikinių laikraščių uoliu talkininku. Be rimtosios poezijos, mielai rašė eilėraščius vaikams, epigramas. Jo pirmasis eilėraštis buvo išspausdintas 1947 m. Šakių apskrities laikraštyje „Tikruoju keliu“. Ir jau 1951 metais Juozas Didžbalis dalyvavo Lietuvos Jaunųjų rašytojų II suvažiavime.

Plačioje ir sraunioje lietuvių poezijos upėje jis buvo vienas iš sraunių intakų, sugėręs į save poetinius ieškojimus ir išplukdęs tradicinio kaimo kvapus, spalvas, darbus, rūpesčius ir džiaugsmus į skaitytojų širdis.

J. Didžbalio kūryba spausdinta knygoje „Eiliavimai“ (1994), almanachuose „Krintantis lapas“ (1994), „Giesmė ąžuolui“ (1995), „Kaimo rašytojas“ (1996), „Lygumų šaltinis“(2000), „Sūduva“(2001), „Šaltinėlio srovė“(2001), „Ilgesio gija“ (2002), kalendoriuose „Kaimo metai“ ir kituose leidiniuose.

J. Didžbalis domėjosi kraštotyra. Visas gimto kaimo apylinkes iššniukštinėjo, senus žmones išklausinėjo, daug ką išgirdęs užrašė ir paskelbė Šakiuose ėjusiame laikraštyje „Zanavykas“. Kitaip ir būti negalėjo. Net savo trumpoje biografijoje – almanache „Sūduva“ (2001) rašė: „Myliu tėvynę Lietuvą, jos gamtą ir žmones.“ O viename eilėraštyje tvirtina: Aš lietuvis. Lietuvišką širdį / Dar krūtinėje savo nešu. / Manyje ji gyvens, / Per ją kraujas sruvens, / Nors palikęs tik vienu lašu.

Vienas iš daugelio Juozo pomėgių – filatelija. Šimtai įvairių šalių pašto ženklų puikuojasi jo albumuose. Tai prasmingas susitikimas su plačiu pasauliu, įdomus kelias į pažinimą.

Mirė J. Didžbalis 2003 m. sausio 29 d., palaidotas Lekėčių kapinėse.

Stalioriai, Šakių rajonas
Gedimino JOKŪBAIČIO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija