Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Teisėtvarka
Visuomenė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Tikėjimas yra ateities garantas

Mindaugas BUIKA

Berlyno Šv. Jadvygos (vok. Hedvigos) katalikų katedra

Didžiulis Šventajį Tėvą sveikinantis plakatas Berlyne, kuriame rašoma „Mes esame Popiežius“ (tai pirmasis puslapis iš žurnalo „Bild“, vaizduojantis Benediktą XVI išrinkus Popiežiumi 2005 metais

Kvietimas vėl atrasti Dievą

Popiežiaus Benedikto XVI, dabar vykstančio trečiojo apaštalinio vizito savo tėvynėje Vokietijoje, vienas svarbiausių uždavinių yra naujojo evangelizavimo siekis (plačiau apie šį vizitą bus rašoma kituose „XXI amžiaus“ numeriuose). Puikiai suvokdamas radikalaus sekuliarizmo pasekmes tikėjimo silpnėjimui, Šventasis Tėvas kviečia vokiečius atstatyti Dievo vietą tiek asmeniniame, tiek ir visuomeniniame gyvenime, nes tik Jis yra tikrosios gerovės šaltinis. Apie tai kalba ir dabartinio apsilankymo parinktas devizas: „Ten, kur yra Dievas, yra ateitis“.

Prieš kelionę, rugsėjo 17 dieną, kreipdamasis į savo tėvynainius per Vokietijos nacionalinės televizijos pirmąjį kanalą ARD, popiežius Benediktas XVI, paminėjęs aplankysimus miestus – sostinę Berlyną, Erfurtą ir Freiburgą – bei ryškius ekumeninius vizito bruožus, pabrėžė, kad apaštalinė kelionė neturi nieko bendro su vadinamuoju „religiniu turizmu“ ir, tuo labiau, nėra koks spalvingas „spektaklis“. Kalboje per televiziją nurodęs minėtą vizito temą, Šventasis Tėvas pripažino, kad svarbiausias jo pastoracijos Vokietijoje (kaip ir visoje sekuliarizuotoje Europoje) tikslas – sugrąžinti Dievą į krikščioniškosios civilizacijos lopšį: „tą Dievą, kuris dažnai atrodo visiškai nesantis ir kurio mums taip reikia“.

Minėtame kreipimesi paprastais žodžiais keldamas Dievo egzistencijos ir realaus pastebėjimo klausimą, Benediktas XVI pripažino, kad „Dievą negalima padėti ant stalo, negalima Jo paliesti, kaip kokio įrankio ar paimti į ranką, kaip kokį daiktą“.

Jeigu jau daugybei nebetikinčių žmonių kyla tokie primityvūs klausimai dėl Dievo buvimo, tenka iš naujo atkurti mūsų prigimtyje esantį gebėjimą pajusti savo Kūrėją. Šventasis Tėvas nurodo tris kelius, tris būdus Dievo suvokimui: mus supanti kūrinija, Šventasis Raštas bei iškalbingi Viešpaties liudytojai, nuo didžiųjų asmenybių iki paprastų „Dievo paliestų“ žmonių.

„Mes kažką apie Dievo didybę galime intuityviai pajusti kosmoso didybėje“, – aiškino Popiežius, pakviesdamas pasinaudoti ir technologijas sukūrusiu žmogiškuoju racionalumu. „Didelis racionalumas pasaulyje įgalina suvokti kuriančiąją dvasią, iš kurios jis kilęs, o kūrimo grožyje galima suprasti kažką apie Dievo grožį, didybę ir netgi gerumą.“ Šventojo Rašto žodžiai padeda „išgirsti“ amžinybę, mokymą apie amžinąjį gyvenimą, kuris yra ne žmogiško, bet dieviško veikimo pasekmė, taigi tokiu būdu išgirstame Dievo balsą. Pagaliau Dievą galima matyti susitikimuose su tiesioginį Jo poveikį patyrusiais asmenimis.

„Mintyse turiu ne tik didžiąsias (krikščionių) asmenybes, nuo apaštalo Pauliaus, šv. Pranciškaus Asyžiečio iki palaimintosios Motinos Teresės iš Kalkutos, – aiškino Šventasis Tėvas. – Bet galvoju ir apie daugelį paprastų žmonių, apie kuriuos niekas nekalba. Tačiau, kai mes juos sutinkame, iš jų sklinda toks gerumas, nuoširdumas ir džiaugsmas, jog pajuntame, kad ten yra Dievas, kuris paliečia ir mus“. Taigi baigdamas popiežius Benediktas XVI kvietė vokiečius jo vizito dienomis bandyti vėl pajusti Dievą, taip tapti „asmenimis, per kuriuos vilties šviesa įžengtų į pasaulį“.

Statistikos duomenų analizė

Šventojo Tėvo vizito, vykstančio rugsėjo 22–25 dienomis, proga Vatikane paskelbtoje Vokietijos Katalikų Bažnyčios statistikoje nurodoma, kad šalyje, turinčioje 81,7 milijonų gyventojų, yra apie 25 milijonai katalikų, kurie sudaro 30 proc. visų piliečių (maždaug tiek pat gyventojų priklauso ir kitai didžiajai Vokietijos krikščionių denominacijai – Evangelikų Liuteronų Bažnyčiai). Šalies katalikų bendruomenė padalinta į 29 arkivyskupijas ir vyskupijas, kuriose veikia 11,5 tūkstančių parapijų. Sielovadoje dabar darbuojasi 113 arkivyskupų ir vyskupų, 17,2 tūkstančių kunigų, 28,6 tūkstančių vienuolių, pusantro tūkstančio įžadus davusių pasauliečių ir 10 tūkstančių katechetų. Kunigystei ruošiasi 1150 seminaristų ir 2300 mažųjų seminarijų auklėtinių.

Nors pagal šiuos statistinius duomenis Vokietijos katalikų bendruomenė lieka viena pajėgiausių Europoje, tačiau nepalanki skaičių kaita atspindi sunkias sekuliarizacijos pasekmes. Štai per pastaruosius 20 metų, tai yra nuo 1991-ųjų, katalikų skaičius Vokietijoje sumažėjo beveik keturiais milijonais (protestantų skaičiaus mažėjimas dar spartesnis), nors per tą laiką pats šalies gyventojų skaičius išaugo vienu milijonu. Dabar kasmet pakrikštijama apie 170 tūkstančių vaikų iki septynerių metų, o 1991 metais buvo pakrikštyta daugiau kaip 290 tūkstančių. Įdomu pastebėti, kad 2010 metais iš Katalikų Bažnyčios pasitraukė daugiau kaip 180 tūkstančių žmonių, tai yra didesnis skaičius negu buvo pakrikštyta. O jeigu dar prie netekčių pridėjus tais metais celebruotų daugiau kaip 250 tūkstančių katalikiškų laidotuvių, tai Katalikų Bažnyčios narių Vokietijoje spartus mažėjimas kelia rimtą susirūpinimą.

Statistinius tikinčiųjų priklausomybės pokyčius Vokietijoje yra nesunku nustatyti dėl valstybinės bažnytinių mokesčių sistemos. Visi religinių bendruomenių nariai savo darbovietėse yra registruojami ir čia jie privalo savo Bažnyčiai sumokėti 10 proc. pajamų mokesčių. Jeigu jie atsisako tai daryti (ir ne vien tik dėl tikybos priežasčių, bet ir dėl finansinių sunkumų), tai per administracinį teismą yra „ekskomunikuojami“ ir netenka religinės narystės. Yra manančių, kad tokią istoriškai susiformavusią privalomų metinių mokesčių Bažnyčiai sistemą reikėtų panaikinti ir tokiu būdu pristabdyti bažnytinės narystės mažėjimą. Tačiau kiti įsitikinę, kad mokesčiai yra reikalingi krikščioniškojo sąmoningumo palaikymui, o taip pat išvystytos Bažnyčios socialinės veiklos Vokietijoje ir misijose finansavimui.

Iš tikrųjų Katalikų Bažnyčia šioje šalyje per labai išvystytas švietimo, medicinos ir socialinės paramos struktūras yra viena didžiausių darbdavių, sukurianti darbo vietas šimtams tūkstančių profesionalų. Vokietijoje veikia beveik 10 tūkstančių švietimo ir studijų centrų nuo vaikų darželių iki universitetų. Čia mokosi daugiau kaip milijonas moksleivių ir studentų. Bažnyčiai taip pat priklauso 444 ligoninės ir apie 1,5 tūkstančio kitų medicinos centrų, 2800 senelių ir neįgaliųjų globos namų, apie du tūkstančius našlaičių globos institucijų, tiek pat šeimos konsultavimo centrų bei socialinės reabilitacijos tarnybų. Vokietijos įvairios bažnytinės institucijos, organizacijos ir fondai gausybei užsienio misijų projektų ir paramos akcijoms 2010 metais skyrė 539 milijonus eurų!

Permainos sielovadoje

Sekuliarizmo plėtra labai atsiliepia tikinčiųjų sielovadai, nes dėl dvasinių pašaukimų stokos Vokietijoje mažėja kunigų skaičius, daugėja parapijų, neturinčių nuolatinio dvasininko. Tai savo ruožtu verčia perorganizuoti sielovados darbą, kad būtų kiek įmanoma optimaliau išnaudoti turimi, ypač pasauliečių, resursai. Kaip teigiama prieš popiežiaus Benedikto XVI vizitą paskelbtame Vatikano radijo komentare, jau prieš keletą metų kai kuriose Vokietijos diecezijose prasidėjo kelių parapijų sujungimas į vadinamuosius „sielovados vienetus“. Pačios parapijos, kaip juridiniai asmenys, išlieka kartu su ten veikiančiomis ir pasauliečių administruojamomis struktūromis, tačiau visą jų junginį aptarnauja tik vienas kunigas.

Kaip pastebi patys vokiečių kunigai, tokia sistema turi ir teigiamų bruožų: katalikai pasauliečiai juk yra tikrieji savo parapijinių bendruomenių šeimininkai ir Vokietijoje jie gerai atlieka didelę sielovados darbo dalį. Ir tai nėra tik paprastas talkinimas, bet savarankiška ir atsakinga veikla, žinoma, nepažeidžiant objektyvių sakramentinės kunigystės ir pasauliečių pašaukimų skirtingumo ribų. Parapijų tarnybose besidarbuojantys pasauliečiai dažnai turi teologinį išsilavinimą, tvirtas moralines nuostatas, platų akiratį. Todėl jie sėkmingai darbuojasi ir administruoja kultūrines, socialines ir karitatyvines institucijas ir katalikišką žiniasklaidą.

Kita vertus, parapijose nebeliekant nuolat reziduojančio kunigo, išryškėja ir šio bendruomeniško elemento stoka, nes silpnėja kunigo, kaip dvasinio vadovo ir palydovo, ryšys su tikinčiaisiais. Aštrėjanti kunigų skaičiaus mažėjimo problema Vokietijoje kaip ir kitose Europos šalyse skatina tradicines diskusijas apie celibato tikslingumą. Tačiau šiuo klausimu vokiečių katalikai turi greta gyvenančių liuteronų pavyzdį: protestantų dvasininkai yra susituokę, bet jų skaičius irgi mažėja – galbūt sparčiau nei katalikų. „Bažnyčios ateitis priklausys ne nuo kunigų celibato klausimo, bet nuo žmonių tikėjimo į Dievą“, – teisingą išvadą darė Vatikano informacinės tarnybos vadovas jėzuitas kunigas Federikas Lombardis, aptardamas popiežiaus Benedikto XVI vizito aktualijas. Kaip tik todėl, puikiai žinodamas padėtį savo gimtinėje, Šventasis Tėvas apsilankymo dienomis sakomose kalbose ir celebruojamų liturginių iškilmių homilijose telkiasi į esminius tikėjimo dalykus, o ne į šalutines detales.

© 2011 „XXI amžius“