|
Tautinės tapatybės paieškos Vilnijoje
Saulius Stoma
Istorija kuria problemas, bet dažniausiai savyje slepia ir raktus joms spręsti. Ir turbūt niekas nedrįs prieštarauti, kad posakis kas nenori pažinti savo istorijos, amžinai lieka vaikas yra labai taiklus. O vaikais lengva manipuliuoti. Staiga užputojusių Vilnijos problemų šaknys irgi slypi istorijoje. Taip jau keistai sutapo, kad politizuotas konfliktas dėl Vilnijos žmonių tapatybės ypač paūmėjo šiais metais, kurie yra dedikuoti Česlovui Milošui didžiajam lietuvių kilmės lenkui arba paskutiniajam lenkiškai rašiusiam lietuviui, arba dar kitaip paskutiniajam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiui.
Skaitinėjant Nobelio premijos laureato mintis kyla paprastas klausimas. Ar Vilnijos lenkiškų mokyklų moksleiviai skatinami perskaityti bent jau Č. Milošo Tėvynės ieškojimą knygą, kurioje skausmingai sprendžiama tautinės tapatybės problema? Kiek pavyko sužinoti ne. Juk Č. Milošas nėra mėgstamas lenkų nacionalistų rašytojas. Kaip beje, ir lietuvių... O juk kaip tik šio dviejų tautų genijaus lobyne galime rasti daugelio Vilnijos problemų sprendimo raktą. Dar įdomiau, ar Vilnijos lenkų mokyklose bent paminimas Oskaras Milašius, kurį ne tik giminaitis Česlovas laikė vienu didžiausių 20 amžiaus Europos poetų ir kuris, kitaip nei labiau išgarsėjęs pusbrolis, sąmoningai pasirinko būti lietuviu ir tarnauti Lietuvai, nors gimė ir augo net ne Lietuvoje, o pačioje Baltarusijos gilumoje.
Įspūdingas pavyzdys ir Žemaitijos bajorai Narutavičiai, kurių vienas tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu, o antrasis buvo Vasario 16-osios akto signataras, netgi manoma, kad parašė jo tekstą. Galima rasti daugybę pavyzdžių ir argumentų, kurie įrodys, kad tėvynė nėra fatumas. Ji nėra genetiškai užprogramuota, kaip teigia visų šalių kraštutiniai nacionalistai. Kaip tik toks gyvenimo ir mokslo paneigtas primityvus supratimas ir kelia didžiausius konfliktus. Tėvynę galima rinktis. Tėvynės galima ieškoti ir netgi skausmingai blaškytis tarp dviejų pasirinkimų. Ypač šiuolaikiniame pasaulyje. Bet taip buvo visada. Ir kuo toliau, tuo labiau tėvynė bus kiekvieno mūsų sąmoningas pasirinkimas. Teisingai save suvokti Vilnijos gyventojams labai padėtų Č. Milošo Ulro žemė, parašyta dar gyvenant Amerikoje. Šioje knygoje jis garbina tą mistinę Lietuvą, kuri daugeliui ne tik LDK, bet ir didžiosios Lenkijos šviesuolių buvo dvasios tėvynė. Beje, kreipdamas link Adomo Mickevičiaus Pono Tado, Č. Milošas knygoje teigia, kad tėvynė yra tos pačios srities sąvoka kaip mitas ir legenda, Tėvynė yra didelis mūsų vaizduotės kūrinys ir poreikis... Taigi kiekviena tėvynė, šalis, valstybė kuriama tokia, kokią nori turėti žmonės. Kaip gražiai šis supratimas atitinka kito poeto Justino Marcinkevičiaus redaguotą mūsų Konstitucijos preambulę ir antrąjį jos straipsnį, teigiantį, kad VALSTYBĘ KURIA TAUTA. Žinoma, tai yra politinė tauta, kuri apima visą etninę Lietuvos įvairovę.
Ar tikrais lenkais save laikantys ir pagal Varšuvos rinkiminius scenarijus sumaištį Vilnijoje keliantys politikai supranta, kokiame pavojingame žaidime jie dalyvauja? Ar jie laiko save lenkiškai kalbančiais lietuviais ir to paties politinio kūno nariais kaip ir visa Lietuva, ar galvoja priklausą kažkam kitam? Ar jie kuria tą pačią šlovingos Lietuvos legendą, kaip broliai Lavrinovičiai krepšinyje, ar gyvena visai kitame naratyve? Pagaliau, savo tikrąja tėvyne jie laiko Lietuvą ar Lenkiją? Tai labai rimti klausimai, į kuriuos anksčiau ar vėliau teks atsakyti. Ypač tiems, kurie yra davę priesaiką Lietuvai. Žinoma, niekas negali versti žmogaus rinktis tą tėvynę, kurios nenori. Ypač dabar, Lietuvai ir Lenkijai tapus Europos Sąjungos narėmis, situacija tapo labai palanki taikiam ir laisvam tautų būviui. Juk dabar galima puikiausiai gyventi kitoje šalyje ir turėti visas teises. Žinoma, išskyrus vieną galimybę sėdėti valstybės, kuri tau yra antraeilė, parlamente ir spręsti tos šalies likimą. Teks tenkintis galimybe dalyvauti vietos valdžios rinkimuose. To tikrai pakanka.
Prieš du dešimtmečius Lietuvai ir Lenkijai išsivadavus iš imperinės priespaudos nebuvo pakankamai aiškiai pasakyta žmonėms: štai čia yra Lietuva ir jūs visi esate kviečiami į šios valstybės kūrimo šventę. Bet jeigu jūs norite priklausyti kitai tėvynei jūsų valia. Niekas už tai nebaus ir nediskriminuos. Galite būti kitos valstybės piliečiais ir laimingai gyventi čia. Niekas jūsų neišvarys. Štai tada būtų atsiradęs skaidrus aiškumas ir laisvo apsisprendimo teisė. O jau po apsisprendimo atsiranda ir pareigos. Nežinau, gal dar nevėlu tai padaryti? Mažiausia ko dabar reikia, tai konfrontacija, kurią savais tikslais kursto Lenkijos politiniai vanagai. Beje, daug gudresni už lietuviškuosius. Štai Lenkijos užsienio reikalų ministras, kovinės patirties įgijęs draugaudamas su tikrais, o ne folkloriniais talibais, dabar siūlo Lietuvai susikalbėti su savo piliečiais. Tačiau jis nepasako, kaip tai padaryti, jei tie piliečiai nenori mokytis lietuviškai. Kaip su jais kalbėti: lenkiškai? Kaip kad siūlo garsusis Lietuvos (?) europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis? Tas pats ministras Sikorskis (ach, tos lietuviškos paralelės, kaip ir rokiškėno Lenkijos prezidento Komarovskio, išvadinusio Lietuvą ožka!) priekaištauja Lenkijos lietuviams, kad jie atsisako savo laisvės rašyti vietovardžius dviem kalbomis. Bet nutyli, kad Lenkija juos pavertė Vilnijos problemų ir didžiojo žaidimo įkaitais. Tai yra labai neteisinga ir žiauru. Taigi pastarasis Seinų krašto lietuvių sprendimas yra labai išmintingas. Gal net vertėtų pagalvoti apie galimybę atsisakyti Lenkijos pilietybės ir priimti Lietuvos? Šiaip ar taip didžiojoje Lenkijos politikoje jie nieko nereiškia, o tik naudojami kaip įrankis darant spaudimą Lietuvai. Kuo toliau, tuo labiau polonizuojami kartais netgi prievartiniu būdu ir politiškai aktyvizuojami Vilnijos lenkai kitame Seime bus dar didesnė, galbūt, net lemianti jėga. Peržengti penkių procentų barjerą ir Seime sudaryti įtakingą frakciją pastarąjį kartą jiems pritrūko vos 0,21 procento...
Bet svarbiausia dabar išvengti dar didesnės konfrontacijos, kuri į naudą tik lenkų vanagams. Todėl būtina paprašyti savų nacionalistų elgtis protingai ir nelįsti su savo propaganda bei renginiais į Vilniją, o visiems kitiems vėl prisiminti nuo Sąjūdžio laikų pamirštą pareigą atsigręžti veidu į šiuos Lietuvos pamirštus žmones. Kitaip agresyvus polonizacijos procesas įgaus dar didesnį pagreitį ir netrukus beliks liūdnai skėsčioti rankomis, kad kažkur išnyko dar viena dalis Lietuvos...
© 2011 XXI amžius
|