Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Teisėtvarka
Visuomenė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Dievo gailestingumas nuo amžių beldžiasi į žmogaus širdį...

Alytaus piligrimai Antakalnyje prie šv. sesers Marijos Faustinos Kovalskos namelio-muziejaus

2011-ieji paskelbti Dievo Gailestingumo metais. Šia proga, rugpjūčio pabaigoje, viešoji įstaiga „Dienos namai“ pasikvietė savo pagrindinio vykdomo projekto „Dorybių mokyklėlė“ bendradarbius – Alytaus valstybinių Vaikų globos namų bendruomenės narius į šalies sostinę paminėti Dievo Gailestingumo metų, aplankyti su šia tema susijusias istorines vietas, įdėmiau pasižvalgyti po Vilniaus senamiestį. Į kelionę susiruošė gražus būrys jaunimo, lydimas Vaikų globos namų direktoriaus pavaduotojų Jūratės Žvaliauskienės bei Anelės Adamavičienės, bibliotekos vedėjos Linos Klebauskienės, muzikos vadovės Irinos Levendauskienės. Kelionės maršrutą pasiūlė ir gide sutiko pabūti šiuo metu sostinėje gyvenanti ir dirbanti Vilniaus universiteto (VU) absolventė, buvusi Šv. Angelų Sargų parapijos jaunimo atstovė Rūta Lazauskaitė. „Dienos namų“ direktorei Kristinai Bondarevai įamžinti visus keliauninkus bei užfiksuoti kelionės įvykius padėjo įstaigos savanoris, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto absolventas Mindaugas Kabelis.

Dievo gailestingumas nuo amžių beldžiasi į žmogaus širdį, sužeistą nuodėmės, slegiamą kančios, nevilties ir baimės. Jis drąsina, guodžia, ragina pasitikėti Viešpaties gerumu ir meile.

Pasiekę sostinę, pirmiausia aplankėme Antakalnyje esantį Dievo Motinos Gailestingumo seserų kongregacijos namelį-muziejų, kuriame 1933–1936 metais gyveno sesuo Marija Faustina Kovalska, popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbta šventąja (2000 m.). Čia ji ne kartą patyrė mistinius regėjimus, pagal kuriuos, jai pačiai nuolat prižiūrint, vilnietis dailininkas Eugenijus Kazimirovskis 1934 m. nutapė pasaulyje žinomą garsųjį Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Vilniuje ji sutiko ir nuoširdų VU teologijos profesorių kunigą Mykolą Sopočko, padrąsinusį imtis jai patikėtos misijos – skelbti Viešpaties Gailestingumą. Per seserį Mariją Faustiną Jėzus ne kartą prašė, kad pirmąjį sekmadienį po Velykų visa Bažnyčia švęstų Dievo Gailestingumą. Didžiojo krikščionybės jubiliejaus metais (2000) popiežius Jonas Paulius II Atvelykio sekmadienį paskelbė Gailestingumo iškilme. Tikinčiųjų pamėgtąjį Dievo Gailestingumo vainikėlį seseriai Marijai Faustinai apsireiškęs Jėzus taip pat padiktavo 1935 m. rugsėjo 13–14 d. sename mediniame namelyje Vilniuje.

Išklausę muziejaus kuratorės Natalijos Gibėžienės išsamų pasakojimą ir apžiūrėję eksponatus, pasukome Senamiesčio link į Dievo Gailestingumo šventovę, kurioje saugomas malonėmis garsėjantis, daugybės piligrimų lankomas gailestingojo Jėzaus atvaizdas, perteikiantis sesers Marijos Faustinos Kovalskos regėjimus. Čia mus pasitiko Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos  sesuo Ona ir gyvu tikėjimu trykštančiu pasakojimu apie šv. sesers Marijos  Faustinos pamaldumą, Dievo gailestingumą žmonėms, teikiamas malones, maldos ir išpažinties sakramento svarbą sujaudino kelionės dalyvius. Netrukus visi nurimę suklaupėme prieš nuostabų Faustinos regėjimo veidrodį, Gailestingojo Jėzaus paveikslo originalą, maldoje prašydami karščiausių savo norų išsipildymo.

Dvasiškai atgaivinti iš Gailestingumo šventovės patraukėme Lietuvos Respublikos Prezidentūros link. Ten išklausėme įdomų mūsų žvaliosios gidės Rūtos pasakojimą apie šio įspūdingo statinių komplekso gimimą (1388–1398) bei buvusius jo valdytojus (vyskupus, didikus, kariškius, prezidentus). Šalia Prezidentūros jaunuosius alytiškius sužavėjo oriu didingumu alsuojantys Vilniaus universiteto rūmai, į kuriuos vedė tolimesnis kelionės maršrutas.

Universiteto ansamblyje aplankėme šv. Jonų bažnyčią ir varpinę bei dvi bibliotekas.

1579 metais karalius Steponas Batoras išdavė Vilniaus akademijos atidarymo privileginį raštą, o popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančią 1570 metais Vilniuje įsteigtą Jėzuitų kolegiją universitetu. Lyg ir nutolusiame nuo pagrindinių to meto Europos kultūros centrų Vilniaus universitete pakako peno subręsti pažangiausioms mokslo idėjoms. Europoje greitai išgarsėjo Vilniaus akademijos auklėtinis, profesorius ir poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640), profesorius teologas, filosofas, žymus retorikos meistras Žygimantas Liauksminas (1596–1670), pirmosios Lietuvos istorijos autorius, akademijos rektorius Albertas Vijūkas-Kojelavičius (1609–1677), lietuvių raštijos kūrėjas Konstantinas Sirvydas (1578–1631) ir kiti.

Aplankėme įspūdingo grožio Vilniaus universiteto biblioteką (VUB), pakerėjusią savo atskirų salių paveikslų, dekoro subtilybėmis. Tai seniausia Lietuvos akademinė biblioteka. Ją 1570 metais įkūrė vienuoliai jėzuitai. VUB saugoma apie 5,4 mln. dokumentų. Bendras lentynų ilgis – 166 km  (tai būtų atstumas nuo Vilniaus iki Rokiškio). Šiuo metu biblioteka turi apie 29 000 registruotų vartotojų.

1753 metais VU buvo įkurta viena seniausių Europoje ir pirmoji Lietuvoje Astronomijos observatorija: šiuo metu jos patalpose veikia Vilniaus universiteto biblioteka (Baltoji salė).

Išėję iš bibliotekos, pasukome į šalia esančią Šv. Jonų bažnyčią, kuri buvo pradėta statyti tuoj po Lietuvos krikšto, 1387 metais, ir baigta 1426-aisiais. Bažnyčios interjere akį traukia dešimties presbiterijos altorių kompozicija, vienintelė tokia Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Šios bažnyčios vargonai buvo žymiausi Lietuvoje. Centrinėje navoje, prie piliorių, stovi 18 skulptūrų, iš kurių net 12 vaizduoja šventuosius Jonus. Nuo jėzuitų akademijos laikų Šv. Jonų bažnyčioje meldėsi profesoriai, studentai, vykdavo įvairūs vaidinimai, disputai, buvo ginamos disertacijos, iškilmingai sutinkami karaliai. Daugelis tradicijų išliko iki mūsų laikų. Šiandien čia įteikiami diplomai absolventams, rengiami įvairūs koncertai, festivaliai. Įdėmiai apžiūrėję bažnyčią, vaikai tiesiog veržte veržėsi pakilti į varpinės bokštą. Netilpę į liftą ir nekantraujantys lipo laiptais, kurių iš viso buvo 198. Pakilus į 68 metrų aukštį, atsivėrė nuostabus Vilniaus senamiesčio architektūros vaizdas. 1600–1610 metais statyta varpinė ne kartą buvo nuniokota gaisrų, tačiau galutinai restauruota tik šią vasarą. Ji džiugina savo grožiu lankytojus.

Iš varpinės pasigrožėję Vilniaus stogais, keliavome galutinio kelionės tikslo – Aušros Vartų link. Mūsų entuziastingoji gidė Rūta Lazauskaitė dar norėjo parodyti kuo daugiau senamiesčio įžymybių. Pakeliui dar stabtelėjome prie vėlyvosios gotikos šedevru vadinamos Šv. Onos bažnyčios, aplankėme Dailės akademijos galerijoje eksponuojamą Algimanto Švėgždos piešinių, grafikos ir akvarelės parodą „Esu gamtos dalis“, stebėjomės preciziškai nutapytomis medžių šakelėmis, lapeliais, vaisiais, subtiliu paveikslų spalvų koloritu.

Ir štai senamiesčio gatvelių labirinte išniro paskutinis kelionės objektas – įžymieji Aušros Vartai, gynybiniais tikslais pastatyti XVI amžiuje, su išskirtiniu  brangiais metalais dekoruotu Švč. Mergelės Marijos atvaizdu. Nuo seniausių laikų vilniečiai tikėjo, kad jų miestą nuo galutinės pražūties nuolat gelbsti Aušros Vartų Dievo Motinos globa. 1927 m. liepos 5 d. stebuklingas paveikslas vainikuotas popiežiaus Pijaus XI palaimintomis naujomis karūnomis, Aušros Vartų Marijai suteiktas Gailestingumo Motinos titulas. Gausiose ir lenkų, ir lietuvių tremtyse bei emigracijose Aušros Vartų šventovė iškyla kaip prarastos tėvynės simbolis, o pamaldumas jos Dievo Motinai – kaip tautinio tapatumo ženklas ir vilties atrama. Karų, politinių perversmų ir skurdo po pasaulį išblaškyti lietuviai ir buvę Vilniaus krašto gyventojai lenkai rinkosi ją savo draugijų globėja, meldė jos globos pabėgėlių stovyklose ir Sibiro tremtyje, kur galėdami steigė Gailestingumo Motinai skirtas bažnyčias. Lietuviškos Aušros Vartų Marijos parapijos įsikūrė 1909 metais Niujorke (JAV), 1941 metais Buenos Airėse (Argentina), 1942 metais Monrealyje (Kanada), 1971 metais Notingeme (Anglija).

Šiandien jie išlieka svarbūs kaip dvasinė atspara vartotojų ideologijos ir vertybių sumaišties paliestame pasaulyje.  Lietuvos piligrimai ir iš kaimyninių šalių atvykę maldininkai randa Aušros Vartus atvirus visiems, kas ieško Gailestingumo Motinos globos.

Pavargę, tačiau pilni gerumo, gailestingumo, nepakartojamų kelionės įspūdžių grįžome namo. Visi keliautojai, o ypač jaunimas, akivaizdžiai įsitikino, kaip įdomiai ir prasmingai galima praleisti visą dieną, atvėrus dar nepažintus savo valstybės bei Bažnyčios istorijos puslapius.

Už paramą rengiant kelionę nuoširdžiai dėkojame Šv. Angelų Sargų parapijos religinei bendruomenei (klebonas garbės kanauninkas Arūnas Užupis), miesto savivaldybės Švietimo tarnybai (vedėjas Vytuolis Valūnas), asociacijos „Dzūkijos vaikai“ paramos fondui „Saulutė“ (vadovės Inesa Pilvelytė ir Onutė Gudaitytė).

Mindaugas Kabelis

Alytus–Vilnius
Autoriaus nuotrauka

© 2011 „XXI amžius“